Nuomonė. Susėskite ir pasitarkite
Matyt, gerb. A. Aleknavičienei skauda. Ir galbūt nebe pagrindo. Rašau „galbūt“ todėl, kad sprendžiu tik iš skaitytų publikacijų spaudoje. Nežinau tiek, kad galėčiau tvirtai, kategoriškai spręsti, kas dėl Prienų krašto muziejaus problemos yra visiškai teisus, o kas visiškai neteisus. Ko gero, taip ir nebūna arba pasitaiko tik retais atvejais. Todėl pateiksiu tik kai kuriuos pamąstymus, kilusius perskaičius minėtas publikacijas.
Skirtingas būna žmonių nusiteikimas darbe, požiūris į to darbo prasmę. Vieni yra pareigingi, sąžiningai atlieka visa tai, kas privalu padaryti, ir už tai pelnytai gauna atlyginimą. Kiti prie viso šito dar ir įsimylėję savo darbą. Jie, kaip sakoma, dirba iš dūšios, iš visos širdies, net negalvodami apie pareigą ar atlyginimą už darbą.Gyvenimo džiaugsmą jie jaučia suvokdami savo darbo prasmę, tikėdami, kad jo rezultatai yra svarbūs ne tik dabar. Jo nauda ateityje darysis vis reikšmingesnė ir reikalingesnė tiems, kurių šiandien pasaulyje dar nėra. Būtent jiems bus perduota išsaugota istorinė atmintis apie tuos, kurių jau nėra.
Jaudindamasi, lyg jos sielą būtų kažkas supurtęs, gerb. Antanina kelia svarbius jai klausimus, norėdama išgirsti vienokius ar kitokius atsakymus. Man atrodo, jog ji norėjo visus tuos jai svarbius klausimus suspausti į vieną trumpą: kodėl taip yra? Tad ir pabandysiu atsakyti į pirmą pateiktą klausimą, į kurį aš sutalpinu ir visus kitus.
Klausimas: „Kiek kainuoja meilė gimtinei, savo kraštui?“ (šiek tiek praplėsiu – savo Tėvynei). Trumpai atsakyčiau taip: nieko nekainuoja ir kartu labai daug ir labai brangiai kainuoja. Jeigu žmogaus meilė ir pagarba savo gimtinei, savo kraštui yra tikra, o ne tik graži poza, toks žmogus niekada iš nieko nereikalaus, kad už jo meilę gimtinei, savo kraštui būtų užmokėta, kad už tai būtų iškilmingai apdovanotas. Šia prasme meilė gimtinei ar savo kraštui nereikalauja jokio atlyginimo. Jeigu ta meilė gimtinei, savo kraštui yra nuoširdi ir tikra, tai jis gali ryžtis pats už ją sumokėti labai daug ir labai brangiai.
Ką reiškia žmogui mylėti savo gimtinę? Ką žmogus turi mylėti, kad galima būtų teigti, jog jis myli gimtinę, savo kraštą? Gimtinė, savo kraštas yra vieta, kur gyveno jo tėvai, seneliai, proseneliai. Kitaip sakant – protėvių žemė. Su savo gimta kalba, dainomis, raudomis, padavimais, pasakomis, t. y. visaapimančiais dvasiniais turtais, susiformavusia dvasine kultūra. Čia jie dirbo žemę, statėsi trobesius, augino gyvulius, užsiiminėjo įvairiais amatais. Taip išaugo, susiformavo tam tikra materialinė kultūra, kartais persipinanti su dvasine kultūra (audinių raštai, puošnios verpstės, įmanrtriausios vėtrungės ir t. t.) Dar labai svarbus gimtinės, savo krašto bruožas yra gamtinė aplinka: miškai, giraitės ir gojai, upės, upeliai ir ežerai ežerėliai, kalneliai, kalvos, upių slėniai, medum kvepiančios pievos. Ši aplinka neabejotinai turėjo įtakos formuojantis mūsų tautos charakterio bruožams. Neatsitiktinai apie tai yra gražiai pasakęs poetas Just. Marcinkevičius: „Tai gražiai skambėjo žodžiai: / laukas, pieva, kelias, upė. / Tai gražiai iš jų išaugo / vienas žodis: Lietuva.“ Tai va, visa tai, manau ir reikia mylėti, gerbti, saugoti ir neužmiršti. Tada ir mylėsi, gerbsi gimtinę, savo kraštą, Tėvynę ir jos žmones.
Muziejų paskirtis yra saugoti tuos išlikusius dvasinės bei materialinės kultūros eksponatus, atsiminimus apie žmones, kurie savo veikla paliko ryškų pėdsaką ne tik gimtinėje, bet ir visame krašte. Manau, jog nereikšmingų eksponatų muziejuose nėra, nes visi jie liudija: BUVO. Taip ir norisi priminti Just. Marcinkevičiaus posmelį: „O taip toli, o taip arti / nukritusi nuo stalo duona – / Vis atsilaužia atmintis / po mažą gabalėlį: buvo…“ Taigi vis dažniau ir dažniau sakome ir sakysime: buvo… išėjo… Gyvenimo tempas įsisuka vis didesniu greičiu, keisdamas žmonių gyvenimo aplinką, gyvenimo būdą, požiūrį į gyvenimą, tarpusavio santykius. Net nepastebime, kaip iš mūsų buities vis kažkas dingsta, ir mes to „dingusio“ visai nepasigendame. Neiškenčiu ir vėl cituoju Just. Marcinkevičių: „Net ir nepamatėm, kaip iš gryčios / jie išėjo vienas paskui kitą: / duonkubilis, ližė, pečiadangtė, / brauktuvė, krijelis ir mestuvai, / skietas, nytys, keturios pakojos, / du rateliai, lanktis ir mama.“
Manau, kad mes, vyresnės kartos žmonės, kiekvienas galime pratęsti šį išėjusiųjų sąrašą. Man, pavyzdžiui, su nostalgija prisimena laiškai. Tai buvo graži, jausminga žmonių bendravimo priemonė. Buvo savaime susiformavusi ištisa laiško rašymo metodika: įžanga, pabaiga – „nekantriai lauksiu nuo tavęs laiško, laiškelio. Parašyk…“ Dabar pavartai, paskaitai tuos laiškus ir pajunti lyg bendrautum su tuo žmogumi. Laiškas buvo lyg mažas sudvasintas kūrinėlis. Gal dėl to jie ir dainose minimi. Turiu ir saugau pluoštelį jų, gautų iš artimųjų, draugių ir draugų, buvusių mokinių, iš karinės tarnybos. Ypač man brangūs laiškai, gauti iš mamos. Skaitau ir matau ją besišypsančią ir susirūpinusią, jos rankų judesius rašant raides, žodžius. Nėra mamos rašytame laiške nei taškų, nei kablelių. Nesvarbu, kokia raidė – didžioji ar mažoji. Kokią mokėjo, tokią ir parašė. Kitą gal nupaišė. Vienas žodis suskyla į du, du sulimpa į vieną. Bet kaip gera jį skaityti. Šis mamos laiškas dar liudija ir tai, kaip rašė žmogus, nebuvęs nė vienos dienos mokykloje. Bet rašė ir skaitė.
Tačiau iš savo vaikų, kai jie išėjo iš namų į savarankišką gyvenimą, neturiu nė vieno laiško. Kodėl? Todėl, kad aš jiems irgi neparašiau nė vieno laiško. Kaip bendravimo priemonė, laiškai tapo nebereikalingi. Kaip atrodytų, jeigu dabar Mažeikiuose gyvenančiam sūnui parašyčiau laišką, jausmingai jį užbaigdamas: „Nekantriai lauksiu iš tavęs, sūneli, laiškelio. Parašyk. Bučiuoju… Tave mylintis tėtė.“ Tokiu savo poelgiu sūnui tik sukelčiau rūpestį. Pagrįstai pamanytų: tėvas, matyt, jau turi problemų.
Tikriausiai sutarsime, kad tų išeinančių daiktų gailėti nereika, ir dėl to, jog jie palieka mus, išgyventi neverta. Bet svarbu tai, kad tie išeinantys daiktai be pėdsakų nedingtų. Jie turi praeitį liudyti dabarčiai ir dar svarbiau – ateičiai. Gerb. Antanina dar klausia: ar esame pilietiškai budrūs?.. Tikriausiai turėtume būti budrūs, kad tie išeinantys daiktai dėl mūsų neapdairumo ar lengvabūdiškumo neišnyktų, o iškilių mūsų krašto žmonių darbai neliktų nepastebėti. Tai viena. Antras momentas, kodėl turėtume būti ypač budrūs, yra tai, kad yra dalykų, kuriems negalime leisti išeiti, kaip išėjo duonkubilis, ližė, laiškas. Tai pirmų pirmiausia gimtoji kalba ir visa tai, kas telpa į tautos dvasią. Ar yra pagrindo dėl to nuogąstauti? Dieve duok, kad klysčiau, bet manau, jog taip.
Modernizacija ateina. Štai jau turime į žmonių gyvenimą besibraunančią elektroninę knygą Bet iš tikrųjų elektroninė knyga ne pati savaime žengia į žmonių gyvenimą, o žmonėms atsiranda tokios knygos poreikis. Kam, tarkim, žmogui apsikrauti įvairiausiais žinynais, žodynais, enciklopedijomis, įvairiausia moksline, technine literatūra spausdintų knygų pavidalu, jeigu visa tai turėti ir naudotis žymiai patogiau elektroninėje laikmenoje. Kas kita grožinė literatūra. Nelabai įsivaizduoju elektroninę grožinės literatūros knygą bei bendravimą su ja. Man būtų nejauku. Mes susigyvenę su spausdinta knyga, gal net įsimylėję ją. Štai rašytojas V. Bubnys sako: „…paimsiu po ranka gulinčią (o gal mano rankos prisilietimo laukiančią) knygą, pavartysiu, šen ten užmesiu akį ir vėl padėsiu – ligi kito karto… Labiausiai atmintin įkritusias paturėsiu rankose.“ Toliau: „…paglosčiau švelniai, lyg vos gimusio sūnaus galvelę, o parsinešęs įnikau skaityti.“ Su elektronine knyga šitaip nepabendrausi, jos nepaturėsi, nepaglostysi. Su spausdinta knyga bendrauji tarsi su žmogum. Galbūt dėl to baisiausi istorijos laužai buvo tie, kuriuose degė žmonės ir knygos.
Jau nebeliko moksleivių pažymių knygelių. Į kompiuterius sugrūdo ir jas. Labai abejoju, ar buvo atsiklausta tėvų, kaip jiems patogiau ir mieliau bendrauti su savo vaiku: kartu pavartant jo pažymių knygelę ar atsisėdus prie kompiuterio (jeigu turi) ieškoti tų duomenų. Kažin, ar ne per ankstyva ši modernizacija. Ko gero, tai tik direktyva iš viršaus.
Sakyčiau taip: modernizuokime, kompiuterizuokime, bet labai apdairiai. Taip, kad tikrai nebūtų padaryta žala istorinei atminčiai. Ar tikrai kompiuteriuose sukaupta medžiaga yra patikimai saugi? Ar nesugrauš jos visokie virusai ir galimi internetiniai karai? Aš nežinau.
Tačiau kažin, ar racionalu į naujoves žiūrėti neigiamai ir bet kokiame naujame projekte matyti tik grėsmę. Prisiminiau kažkur skaitytą linksmoką epizodą, pasakojantį apie prieš naujoves nusiteikusio žmogaus motyvaciją. Senelis statydamas namą išdižiai ir tvirtai pareiškia: „Bobos, kambary nešiksit!“ Tai reiškia – vandentiekio nebus, yra šulinys. Tualeto nebus – už tvarto yra būdelė, maloniai prašome… Juokai juokais, bet pamenu, kaip mano vaikystės kaime vienas namų šeimininkas net prieš šventes neleisdavo išplauti grindų: „Bobos, padlagų (grindų) man nepūdysit!“
Reikia, kad su didele meile žmonių padarytas darbas nebūtų beatodairiškai nurašytas. Reikia, kad sukaupta muziejuje istorinės atminties medžiaga būtų saugi ir prieinama žmonėms. Padarykite taip, kaip sakydavo mūsų tėvai ir seneliai: susėskite kartu ir atvirai nuo dūšios pasirodavokit. Sutarimas ir supratimas garantuotas.
Antanas Krūvelis
