Pavasarinių žolelių ir šaknelių puotoje

Tie, kas norėjo sužinoti, kaip ieškoti sveikatos atbundančioje gamtoje, buvo pakviesti į renginį „Pavasarinių žolelių ir šaknelių puota“, vykusį balandžio 15 d. Nemuno kilpų regioninio parko lankytojų centre Prienuose. Tai buvo tikra puota vegetarams ir žaliavalgiams bei visiems, kurie nori išmokti sveikai gyventi, pažinti ir priimti motulės gamtos dovanas.

Šaunų renginį organizavo Prienų sveikos gyvensenos klubo „Versmenė“ nariai, į svečius pasikvietę pačią žaliojo sveikatos klubo „Žolinčių akademija“ prezidentę Danutę Kunčienę. Viešnia papasakojo apie dilgėlės, garšvos, kiaulpienės, meškinio česnako ir kitų augalų vertingąsias savybes, pasidalino sveikų gėrimų ir salotų bei kitų valgių receptais ir kitais vertingais patarimais, vaišino žolelių sultimis ir sveikuoliškais patiekalais.

Kiaulpienė gydo ir stiprina

Pirmiausia, kalbėdama apie vaistinguosius ir maistinguosius augalus, „Žolinčių “ prezidentė ir sveikos gyvensenos specialistė išskyrė jos didenybę kiaulpienę, linkėdama ją įsimylėti dėl maistinių ir gydomųjų savybių. Specialistė patarė pamirkyti šviežius kiaulpienės lapelius pusvalandį pasūdytame vandenyje, kad sušvelnėtų jos skonis. Tačiau ragino nepamiršti, jog kartus skonis yra būtinas. „Ajurvedoje teigiama, jog kartais virškinimas sutrinka dėl to, kad organizmui trūksta kartaus skonio“, – patikino lektorė, atskleidusi ypatingas karčiosios augalų „karalienės“ savybes.

Gydymui naudojamos tiek kiaulpienių šaknys, tiek antžeminė dalis. Kiaulpienėse gausu vitamino C, yra ir gyvybę palaikančių vitaminų A ir E, geležies, kalcio, fosforo, inulino, jodo, dervos, vaško, organinių rūgščių ir net kaučiuko. Tradicinėje medicinoje kiaulpienė buvo vartojama kepenų ligoms gydyti. Amerikos indėnai ją naudojo patinimams mažinti, inkstų ligoms gydyti, virškinimui gerinti, rėmeniui malšinti.

Kinijoje jau nuo VII a. buvo žinoma apie antibakterines šio augalo sulčių savybes. Pasakojama, kad XVIII a. Bavarijoje vieno karaliaus rūmuose kiekvieną pavasarį kiaulpienės sulčių buvo duodama gerti rūmų darbuotojams, rūpinantis jų sveikata. Karaliaus įsakymu jas paruošdavęs vaistininkas, supilstydavęs į buteliukus (5 g kiaulpienės sulčių, 5 g dilgėlių sulčių ir truputis vandens ) ir atgabendavęs į rūmus. Taip dvi savaites apie 30 žmonių susirinkdavę į rūmų salę ir iškilmingai gerdavę šias sultis. Lektorė ragino ir vietos verslininkus imti pavyzdį iš karaliaus ir, atėjus pavasariui, pasirūpinti savo darbuotojų sveikata bei taip juos pamaloninti. Ko gero, po tokių žodžių skaitytojas šyptelės, nes vargu ar toks sumanymas įgyvendinamas, bet ką gali žinoti?

Gali kilti ir klausimas, kodėl siūlomas kiaulpienės ir dilgėlės sulčių mišinys? Pasak D. Kunčienės, kiaulpienė skystina kraują, o dilgėlė tirština, todėl niekada nepralošime, jeigu vartosime jas abi kartu. Lektorės teigimu, kiaulpienė tokia vertinga, jog jeigu ji būtų tokia reta kaip ženšenis, tai jos kaina būtų ne ką mažesnė. Kiaulpienė skatina druskų ir vandens išsiskyrimą per inkstus, todėl gali būti vartojama kaip papildoma priemonė esant padidėjusiam kraujospūdžiui, tinimams. Kadangi kiaulpienė turi daug kalio, ji, kitaip nei šlapimo išsiskyrimą skatinantys cheminiai vaistai, kartu kompensuoja kalio praradimą. „Kiaulpienėje esantis lecitinas skatina acetilcholino susidarymą smegenyse. Acetilcholinas palaiko smegenų funkciją, taigi kiaulpienė lėtina arba visiškai sustabdo Alzhaimerio ligos vystymąsi. Be to, lecitinas palaiko gerą kepenų funkciją, todėl žolininkai rekomenduoja vartoti detoksikuojant kepenis (ypač tinka tuo atveju, jeigu kepenys yra pariebėję). Galima gerti kiaulpienių arbatą, galima kasdien suvalgyti po 3–5 žiedelius su visais koteliais – tik nepadauginti. Kiaulpienė neleidžia vystytis piktybiniams augliams: vitaminai A ir C organizme veikia kaip antioksidantai, todėl jie vertingi norint pristabdyti auglio augimą“, – pasakojo „Žolinčių akademijos“ prezidentė, pridūrusi, kad kiaulpienė ir dilgėlė tinka ir onkologijoje, bet ne tuo metu, kai pacientui skiriama chemija. Vaistininkai, anot jos, sako, kad po chemijos turi praeiti 3–5 dienos. Pridursime, kad visais atvejais reikėtų pasitarti su gydytojais.

Augalo sultimis mažinamas cholesterolio kiekis kraujyje. Jomis gydoma aterosklerozė, tulžies pūslės ir inkstų akmenligė. Taip pat jos gydo egzemą, furunkulus (šunvotes), pigmentines dėmes, nuospaudas.

Kiaulpienės sulčių galima užsišaldyti žiemai, išspaudus jas (iš viso augalo) lėtaeige sulčiaspaude ir supilsčius į plastikines ledukų formeles. Vartoti sultis galima tik po vieną valgomąjį šaukštą per dieną, atskiedus vandeniu. D. Kunčienė sakė turinti tokių sulčių beveik visus metus, dedanti į kitus kokteilius, tačiau stengianti daug komponentų nemaišyti. Kiti žolininkai, fitoterapeutai taip pat pabrėžia, kad visada geriau mažiau, negu daugiau.

Be kiaulpienės, D. Kunčienė patarė nepamiršti ir varnalėšos, kurios vaistinės savybės mažai kuo atsilieka nuo kiaulpienės. Ją paruošti galima panašiai kaip ir kiaulpienę.

Apie dilgėlės, garšvos ir kitų augalų naudą

Palinkėdama įsimylėti kurį nors iš pristatytų pavasarinių augalų, D. Kunčienė nemažai papasakojo ir apie dilgėlę, garšvą, meškinį česnaką, vaistinę dirvuolę, vaistinę česnakūnę.

Daugelis žino, kad dilgėlė – vitaminų ir mikroelementų šaltinis, tačiau perspėjama jo nepadauginti. Su dilgėle reikėtų draugauti ypač tiems, kieno žemas hemoglobinas, kas serga mažakraujyste. Tai – kraują valanti, organizmą stiprinanti, priešalerginė žolė, kurią vadiname piktžole ir visomis išgalėmis stengiamės išnaikinti, išrauti. Nevertėtų, nes iš dilgėlės lygiai taip pat galima pasigaminti ir aliejinių, ir spiritinių ištraukų, ir sudžiovinti, pasidaryti miltelių sriuboms, salotoms, užtepėlėms pagardinti. Net ir tokia piktžolės kaip žliūgė arba žolinis augalas lipikas yra labai vertingi. Užtepėles ant duoniukų, grūdų paplotėlių galima pasigaminti iš daugelio pavasarinių augalėlių, reikia tik netingėti ir turėti šiek tiek žinių.

Paskaitos metu klausytojai sužinojo daug įvairių receptų, kaip pasigaminti ir maisto, ir vaisto, galėjo įsigyti D. Kunčienės knygą „Gimtis Žieduose“. Atsisveikindama lektorė dėkojo „Versmenės“ klubui už draugystę, džiaugėsi jo aktyvia veikla ir linkėjo visiems gerai bei sveikai gyventi ir mylėti gamtą. „Kai dykumoje niekas paprastai neauga, pamatęs augaliuką, jį bučiuoji. O kai mes turim – dažnai nevertinam“, – ragino susimąstyti „Žolinčių akademijos“ prezidentė.

„Versmenės“ klubo pirmininkė Leonora Kalantienė ir klubo nariai bei visi susirinkusieji dėkojo viešniai už įdomią ir naudingą paskaitą, po kurios dar niekam nesinorėjo skirstytis. Juolab kad Prienų sveikuoliai dalinosi atsineštais prieskoninių, vaistinių ir kitokių augalų daigeliais, atžalėlėmis, vaišino pavasariniais skanėstais, kokteiliais, žolelių arbata, negailėjo patarimų ir dėmesio.

D. Kunčienės receptai ir patarimai

 Receptas egzemai, aterosklerozei, kepenų sutrikimams gydyti: lygiomis dalimis paimti kiaulpienių ir didžiosios varnalėšos šaknų, susmulkinti. Maždaug 2–3 valgomuosius šaukštus smulkintų šaknų sudėti į termosą ir užpilti 3 stiklinėmis karšto vandens. Ryte supilti į puodą, pavirti 7 min. ant lėtos ugnies, perpilti, kad neliktų tirščių. Šį gėrimą reikia po truputį išgerti per dieną. Užpilą galima naudoti ir išoriškai, kompresams.

 Jeigu sergate diabetu (cukralige), patariama su kiaulpiene nesiskirti nei žiemą, nei vasarą. Kiaulpienės aliejinė ištrauka naudojama nuo nudegimų, pigmentinėms dėmėms naikinti. Ji gaminama iš lapų arba šaknų: reikia paimti 100 arba 200 g indelį, pusę jo pridėti smulkinto augalo ir iki viršaus užpilti pirmo spaudimo saulėgrąžų aliejumi, laikyti šiltai, vis paplakant, pajudinant, pridedant gerų minčių. Po 21 dienos šis užpilas nupilamas per tankų audinį ir gaunama aliejinė kiaulpienės ištrauka. Šiuo aliejumi galima skaninti salotas, gerti po šaukštelį rytais.

 Kiaulpienės šaknys kasamos pavasarį ir rudenį, tačiau pavasarinės šaknys nėra tokios karčios. Nuplautos jos paliekamos pastovėti keletą dienų. Po to reikia sumalti mėsmale per stambių sietelį, o gautas granules sudžiovinti. Naudoti arbatai, maistui pagardinti.

 Vaistinės česnakūnės šaknyje yra baltymų, angliavandenių, eterinių aliejų, mineralinių medžiagų ir kt. naudingų elementų. Džiovintos ir susmulkintos šaknys vartojamos kaip antiseptikas (jeigu skauda gerklę – įsidedame gabalėlį ir sučiulpiame), atsikosėjimui gerinti, žaizdoms, nudegimams gydyti, kaip profilaktinė priemonė nuo skorbuto.

 Sudžiovinta garšva naudojama sergant podagra, ja skaninamos košės, užtepėlės. Garšvos galima iki soties valgyti kasdien: tiek šviežios, tiek sudžiovintos.

 Užtepėlė, kurios pagrindinis ingredientas – garšva: truputis aitriojo (čili) pipiro, truputis pieno, mėgiamų prieskonių (džiovinto saliero, pastarnoko, petražolių, baziliko, krapų, pienių žiedų ir kt.), viską sutrinti trintuvu. Galima pasitelkti fantaziją ir vietoje pieno dėti liesos varškės, natūralaus jogurto. Garšva gali būti šviežia ir džiovinta, priklausomai nuo sezono.

 Garšvos ir pupelių salotos: daug garšvos, stiklinė virtų baltų pupelių, nedidelė sutarkuota morka, saujelė tarkuotų mėgstamų riešutų, saujelė bet kokių sėklų, kiaulpienės lapų. Jeigu naudojate migdolų riešutus, juos pirmiausia reikia pamirkyti vandenyje, nuvalyti luobelę, nusausinti ir sumalti. Aplaistyti geru aliejumi.

 Garšvos salotos su razinomis: į smulkintas garšvas įdėti truputį dilgėlių, vaistinės česnakūnės ar kitų žolelių, saują pamirkytų razinų, keletą smulkintų riešutų. Salotas apšlakstyti apelsinų arba morkų sultimis. Dar skaniau – apelsinų arba morkų sultimis, sumaišytomis su greipfrutų sultimis.

„Versmenės“ klubo narių receptai

Sveikuoliškas pyragas

Reikės: sluoksniuotos bemielės tešlos.

Įdarui: patroškinti svogūnų, morkų, pastarnoko, dilgėlių. Įmušti kiaušinį, įdėti varškės, prieskonių (truputį česnakinės arba paprastos druskos, pipirų, prieskoninių žolelių).

Gaminimas: klojame vieną dalį sluoksniuotos tešlos, ant jos dedame įdarą, užklojame kitu lakštu tešlos. Subadome, aptepame kiaušinio plakiniu ir kepame orkaitėje apie 20 min.

Duoniukai su dilgėlėmis ir užtepėle

Duoniukų tešlai reikės: rupaus malimo kvietinių miltų, pieno, keleto kiaušinių, tirpinto sviesto, truputį sausų mielių, (jeigu turite duonos raugo, mielių dėti nereikia), žiupsnelį cukraus, druskos, kokių turite – moliūgo, saulėgrąžų, sezamo – sėklų, džiovintų dilgėlių miltų arba galima įdėti šviežių smulkintų dilgėlių. Minkome tešlą kaip duonai kepti, formuojame mažus duoniukus ir kepame orkaitėje.

Užtepėlei: į lydytą sūrelį be priedų įdedame meškinio česnako arba kitų žolelių, jeigu tiršta, galime įpilti truputį saldžios grietinėlės, pagal skonį įdėti druskos.

Duoniukus valgome su užtepėle.