Redaktoriaus savaitė

Prisiminimai nukelia 30 metų atgal. Tik 30. Tamsi naktis. Pūga. Ir vėjyje siūbuojanti mažo, apvalaus skardinio gaubtelio saugoma lemputė. Vienintelė visoje gatvėje. Priėjus, rodos, net sniego daugiau į akis krenta. Praeini vienintelį gatvės apšvietimo stulpą ir sieloje – ramuma. Saugumo jausmą suteikianti tamsa.

Dabar tokią vienišą vėjyje siūbuojančią lemputę galime išvysti tik didžiųjų švenčių laikotarpiu įsijungę vieną iš populiariausių lietuviškos televizijos kanalų. Švilpiant aštraus vėjo bei girgždančio sniego garsui, o ekrane pasirodžius užrašui „Operacija Y“ ne vieną užplūsta sentimentai. Prisimename tuos „gerus“ laikus, kai ta lemputė švietė ryškiau už visus dabartinių prekybos centrų šviestuvus. Ir ta lemputė mūsų širdžiai buvo daug šiltesnė.

Prisimename, kaip viename kambaryje šviesdavo lemputė ir stovėdavo nespalvotas televizorius su vienu ar dviem televizijos kanalais. Tačiau gūdžiais vakarais ši vieta virsdavo tikru šeimyninės meilės lopšiu. Į šį kambarį susirinkdavo visa šeima ir ta pati nespalvota kino juosta „Operacija Y“ priversdavo visus leipti juokais.

Praėjus vos kelioms dešimtims metų kiekviename kambaryje turime po keletą lempučių – ištisas šventines girliandas. Turime ir po televizorių. Ne bet kokį! Spalvotą, rodantį keliasdešimt ar kelis tūkstančius kanalų ir dargi – neapsakomai ryškų. Tačiau kambarys dvelkia šalčiu.

Ironiška, tačiau anksčiau ta mažytė, vienintelė lemputė kėlė daugiau džiaugsmo negu dabar turimas nuosavas sietynas.

Turėjome bendrą kiemą. Kiek džiaugsmo ir vaikams susibėgt, ir kaimynėms bei kaimynams paplepėt. Akyse iki šiol išlikęs vaizdas, kai ant šono pargriautą „zapuką“ subėga taisyti pusė daugiabučio vyrų. O kaimynės, susirinkusios pas „zapuko“ šeimininko damą, kartu barškina puodų dangčiais ir sutartiniai caksi peiliais.

Eidavome ne tik į „leninines“, bet ir į kaimynines talkas. Taip. Tada bendruomenių nebuvo. Buvo tik kaimynai. Draugais dažniausiai vadinome inspektorius.

Ištobulėjome. Išmokome turėti viską savo. Neturime? Nusipirksime. Neturime už ką pirkti? Pasiimsime paskolą. Neturime iš ko ją grąžinti? Užsiregistruosime darbo biržoje – valstybė sumokės. Beje, ir mes patys – valstybės kilnojamasis ir pats vertingiausias turtas. Tiesa, mūsų nuomone, netgi tokiu atveju susimokėsime „šiek tiek mažiau“.

Nepavyko planas „A“? Ne bėda! Yra planas „B“! Britanijoje užsidirbti galima. Jei nepavyks ir tas planas, dar yra planas „Y“. Na, su šituo nelabai ilgai užsidirbti pavyks, tačiau maitinimas ir nakvynė – garantuota. Tik klausimas, ar kamera bus su kompiuteriu ir internetu…

Ir vėlgi viskas – įskaičiuota. Į valstybės sąskaitą. Kuo labiau tobulėjame, tuo labiau tobulėja ir mūsų įstatymai bei jau nusikalstamumo priklausomybės liga sergančių asmenų teisinės žinios, suteikiančios galimybę kaupti teistumo rekordus. 20, 30, 40. Valstybė susimoka, bet kuriuo atveju.

Ironiška, tačiau kai gatvę nušviesdavo viena silpna lemputė, ja vaikščiodavome drąsiau nei dabar, kai šviečia tūkstančiai galingų šviestuvų.

Rodos, pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Informacinės sistemos, vaizdo, garso technikos tobulybė mus vis labiau… tildo. Ir verčia slėptis. Bėgti iš po tos ryškiai šviečiančios lemputės į tamsą. Kad niekas nematytų, niekas nerastų ir niekas nepasakytų: „aš žinau“.

Bet galime nenusiminti! Mus visada atras tie, kurie nori žinoti. Kurie visada apie mus žinos viską ir dar daugiau. Kad galėtų priminti, jei netyčia pamiršime.

Prieš akis iškyla senasis Palangos tiltas į jūrą, o jo gale – žėrinti, vis labiau raustanti saulė. Keliauji tiltu į šviesų rytojų ir nuo jo prieigose gyvenimo stilistų komisijai įrengtų suoliukų girdi ne tiktai, kaip pats turėtum atrodyti, bet kokie nusidėję yra ir tie kiti, bandantys žengti tuo pačiu tiltu. Žengi drebančiom kojom apeidamas po paskutinės audros atsiradusias skyles ir spėlioji – žodžių atakomis puolamas išlaviruosi iki tilto galo ar čia pat, pro išlūžusį turėklą nuvirsi į begalinę jūrą.

Žengi drąsiai iškėlęs galvą ir vis girdi šalia savęs „pliumpt“, „pliumpt“…

Apsidairai ir pamatai. Esi Lietuvoje.

Tai ne lietūs lyja Lietuvoje. Tai ašaros. Jos laistomos ne dėl to, kad čia bloga gyventi. O todėl, kad mes tuo patikėjome. Mes patikėjome tais, kurie buvo neteisūs. Tais, kurie mokėjo tik teisti. Tais, kurie mokėjo tik smerkti. Ir, patys to nesuvokdami, mes patys save nuteisėme.

Jūra, į kurią įkrentame, yra begalinė. Tačiau kiekviena jūra turi krantą, į kurį išlipę galime džiaugtis ne tamsiomis gelmėmis, bet dangaus žydrynėje klykiančiomis žuvėdromis ir tarp kojų pirštų šiugždančiu šiltu, per kopas vilnijančiu smėliu.