Vieta, kur atsigauna siela
Kovo mėnesį suėjo lygiai treji metai, kai Prienuose, viename iš Kultūros ir laisvalaikio centro kampelių, duris atvėrė birštoniečių dailininkų Eglės ir Remigijaus Janušaičių įkurta ir prieniečių bei svečių jau pamėgta jauki meno galerija „ARTplius“. Vieni į ją užsuka vedami smalsumo, kiti – norėdami patenkinti emocijų alkį ir savo dvasinius poreikius, kurie ne mažiau svarbūs kaip ir poreikis pavalgyti, treti – įsigyti meno dirbinių sau ar dovanai.
Dailininkai interjero dizaineriai Eglė ir Remigijus Janušaičiai Prienuose atsirado, galima sakyti, atsitiktinai. Vieno neformalaus pokalbio su keliais meno atstovais metu iš Remigijaus lūpų išsprūdusi frazė, kad jis gal ir norėtų atidaryti meno galeriją Prienuose – buvo lemtinga. Pasiūlymą bei apsisprendimą lėmė ir tai, kad kažkurį laiką Prienuose nebuvo specializuotos meno dirbinių parduotuvės. Be to, Eglė (kaip prisipažino, labai mėgstanti gaminti) seniai svajojo apie nuosavą verslą – galbūt nedidelę kavinukę su jaukiu viešbutuku – erdvę jaukiam bendruomenės pasisėdėjimui šalia gražių daiktų. Tačiau tokį projektą galima ryžtis įgyvendinti (žinant, kokios yra patalpų nuomos kurorte kainos) nebent turint nemažą pradinį kapitalą, kurį sukaupti menininkų, pedagogų, šeimai, anot Eglės, – misija neįmanoma. Apsvarstę visus už ir prieš, galimas sėkmes ir nesėkmes, sutuoktiniai pasirinko mažiau rizikingą variantą, kuriam nereikėjo jokių įsipareigojimų bankams.
Galerija atvira ne tik perkantiems, bet ir norintiems pažinti meną
Ar nesuklydo? Juk jie, birštoniečiai, galėjo sulaukti priekaištų iš birštoniečių? Janušaičiai neneigia išgirsdavę klausimą, kodėl ne Birštone? Remigijaus nuomone, nesvarbu, kur įsikursi, nes toks verslas skirtas ne turizmo rinkai. „Pirmiausia, tokia parduotuvė reikalinga vietiniams gyventojams – ne atvažiuojantiems. Retas poilsiautojas pirks paveikslą ar didelę keraminę vazą, kurią dar reikės kažkaip parsigabenti į namus?..“ – svarstė dailininkas, iš pat pradžių iškėlęs sau aukštesnę kartelę – prekiauti tik profesionalų darbais. (Turėdami visoje Lietuvoje daugybę draugų dailininkų, įkūrusių nuosavas meno galerijas, meno darbų būtų niekada nepritrūkę.)
Eglė prisimena: „Pirmasis Remigijaus sakinys buvo: „Proginių juostų tai nebus!“ Po metų, Kauno tautodailininkų bendrijos pirmininko Valentino Jazersko dėka, mūsų galerijoje atsirado pirmosios juostos. Vėliau jų poreikis savaime išnyko. Taip pat Remigijus sakė, kad tokių dirbinių, kurių pilna mugėse, taip pat nebus – šiandien turime gražių gaminių iš odos, iš lino ir kitokių medžiagų, kuriuos gamina tautodailininkai ir kurių galima išvysti mugėse“.
Iš pradžių Remigijus įgyvendino savo norą – užpildė galeriją tik profesionaliais, brangiais dailės darbais – tapybos, keramikos, juvelyrikos, kuriuos draugai dailininkai suteikė komiso pagrindais. Prienų mokytojai atsivesdavo mokinius į galeriją kaip į edukacinę pamoką, pasakodavo, kas tai yra keramika, kuo juodoji keramika skiriasi nuo paprastosios, kaip ji gaminama. Pamačiusi, kad vyro nuostatos darbų atžvilgiu per griežtos, Eglė pasiūlė pažvelgti iš praktiškosios pusės – ieškoti galimybių įtikti visiems lankytojams. Ilgainiui galerijos savininkai atvėrė duris ne tik profesionaliam menui, bet ir tautodailei – galerijos erdves papildė individualūs rankų darbo meno kūriniai, galintys atlikti ir dekoratyvinę, ir praktinę funkcijas.
Paklausti, kas yra potencialus galerijos lankytojas ar pirkėjas, sutuoktiniai turi vieną nuomonę, kuriai susiformuoti ar, kitaip tariant, „atsirinkti“ savo pirkėją prireikė metų. Tai – inteligentiškas žmogus, nesvarbu, kur jis gyventų – kaime ar mieste, nuo 30 metų ir vyresnis, turintis estetinį skonį ir meninę intuiciją. Dažnai dabar Eglei tenka užsiimti edukaciniu švietimu ar duoti protingą patarimą. Pavyzdžiui, kodėl pirkėjai, ieškančiai dovanos vaikams į užsienį, ji pasiūlo pirkti šiaudinį mėnulį su paukšteliu? Todėl, kad tai yra lietuviška, natūralu, lengva, nebrangu, kad galima jį nusiųsti vaikams į Dubliną, nes ten tokių dalykų jie neturi. Arba, kokią dovanėlę nupirkti anūkui. Vietoje ieškoto keraminio puodelio ar pleduko močiutė laiminga išsineša nedidelę tautiniais motyvais išraižytą medinę dėžutę, kurioje dar įdėta mažytė rankų darbo apyrankė. „Tam vaikeliui tai bus atsiminimas ilgam gyvenimui“, – sako Eglė, kuriai tokios paslaugos nėra varginančios, kai mato, kad žmogus nuoširdžiai klausia ir domisi. Jei domisi apie meną – dailininkė ilgai ir kantriai pasakoja, kaip jis gimsta. „Žmonės išeina labai laimingi ir dar padėkoja už įdomią paskaitą“, – šypteli Eglė, pastebėdama, jog dažniausiai viskuo domisi moterys. Jos – ir pagrindinės pirkėjos, nors pasitaiko ir vyrų, perkančių įprastai paveikslus arba tai, ką jau būna anksčiau nusižiūrėjusi žmona, dukra.
Šalia profesionalų – ir mokinių darbai
Galima sakyti, kad tiek prieniečiai, tiek birštoniečiai iki šiol dar vis atranda „ARTplius“. Galerijoje šiuo metu yra net 77 autorių (su Eglės ir Remigijaus Janušaičių) darbai: tapybos – nuo aliejaus, akrilo, akvarelės iki grafikos, rankų darbo atvirukų, skulptūros iš medžio ir bronzos, tradicinės, juodosios keramikos, fajanso, porceliano, stiklo (angelai, žvakidės, dekoratyvinės lėkštės). Labai vertinami rankdarbiai, kuriuos kuria liaudies meistrai, tautodailininkai. Jiems padaryti nepakanka tinkamų instrumentų, bet reikia ir tam tikrų įgūdžių, gebėjimų, meninių polinkių. Galerijos erdves papildo tautodailės darbai: tautinės juostos, gaminiai iš džiovintų augalų, odos, medinės skrynelės, tekstilės darbai (velti, megzti, pirštinės, riešinės, servetėlės, piešti ant šilko), papuošalai iš šilko, vilnos, odos, metalo, juvelyriniai dirbiniai iš pusbrangių ir paprastų akmenų, kailio, stiklo, gintaro, medžio ir kt. Pasak Eglės, gintaras – ypač paklausus, jo gaminius perka ir prieniečiai, ir poilsiautojai iš Birštono, nes galerijoje kainos nepalyginamai mažesnės nei didžiuosiuose miestuose.
Kadangi Remigijus vadovauja Birštono meno mokyklos suaugusiųjų dailės studijai (moko tapybos), o Eglė savo patirtimi dalijasi, atskleisdama tapybos ant šilko, papuošalų iš metalo ir odos gamybos paslaptis, abu džiaugiasi, kad galerijoje yra ir jų mokinių darbų: Elenos Jurienės, buvusio smuikininko Valerijaus Gratulevičiaus, profesionalios dailininkės Eglės Žuromskienės ir kitų, net ir vaikų. Eglė su pasigėrėjimu rodo vienos dvyliktokės sukurtus grafikos atvirukus, skirtukus knygoms, „varlytes“ prie marškinių, papuošaliukus ir kitus daug kruopštumo reikalaujančius darbelius (beje, labai perkamus).
Verslas – labiau dvasiai, bet ne praturtėjimui
Paklausti, kuo labiausiai džiaugiasi savo versle, Eglė ir Remigijus patikina, kad šis verslas tikrai ne komercinis, tačiau jis teikia nepamatuojamą dvasinį pasitenkinimą. „Verslas bus tada, kai visi šie dalykai, esantys galerijoje, bus įperkami visiems žmonėms. Pripažinkime, daliai jų parduodami profesionalūs darbai yra per brangūs. Be abejo, yra perkančių vieną brangią lėkštę dovanai ir dar papildomai keturias sau, keletą paveikslų iš karto namų interjerui ir nežiūrinčių į kainą… Bet tokių mažai. Meno daiktų turbūt reikia daug kam, tačiau ne visi juos įperka“, – samprotauja Remigijus.
Eglei džiugu, kad žmonės pradėjo įsigyti dovanų čekius. Galima pritarti, tai – geriausia, ką galima pasirinkti, norint įteikti dovaną ne artimos aplinkos žmonėms – bendradarbiams, vadovams. Meno gaminys – paveikslas, dekoratyvus elementas ir pan. turi patikti ir pritikti, todėl negali žinoti, koks to žmogaus estetinis skonis. Geriausia, kai pats ateina ir išsirenka. „Žinote, kaip gera žiūrėti, kai žmogus ateina ir renkasi…“, – tarsi nuspėjusi moteriškas mintis šypteli Eglė, o Remigijus priduria ta pačia linksma gaida: „Moteriai reikia duoti išsirinkti daugiausia iš trijų daiktų. Jeigu duodi penkis – neišsirenka.“ Tegul tai būna humoras gerąja prasme, bet mes, moterys, negalime nesutikti su šia tiesa.
Atneša atnaujinti ir įrėminti 100 metų senumo fotografijas
Paklausti apie ateities planus ir svajones, galerijos savininkai sako kol kas nieko keisti neplanuojantys, tačiau džiaugtųsi, jeigu galerija būtų truputėlį erdvesnė. Šioje jau per ankšta visiems paveikslams ir gaminiams bei užsakymams, kuriuos Remigijus galėtų atlikti vietoje. Tarp galerijos teikiamų paslaugų – paveikslų įrėminimas, užsakomieji spaudos darbai (kalendoriai, vizitinės kortelės, kvietimai, spausdinimas ant keramikos, ant drobės (paveikslus, nuotraukas) ir pan.). Spausdintų darbų ant drobės, puošiančių įmonių erdves, galima pamatyti ir Prienuose. Remigijus ne tik visa tai maketuoja, bet ir juos gamina – nuo piešimo iki galutinio pateikimo užsakovui.
Galima tik pasidžiaugti, kad žmonės pradėjo rėminti senus paveikslus, iš palėpių ir skrynių ištrauktas laiko išblukintas nuotraukas, kurių amžius siekia ir šimtą metų. Miela, pasak Eglės, matyti, kai kaimo senutės, atsivežusios įrėminti savo siuvinėtus paveikslėlius, senas tėvų nuotraukas, nedrąsiai klausia, ar galime ką nors padaryti, o vėliau be galo džiaugiasi. Remigijus šias nuotraukas kažkokiu stebuklingu būdu paverčia kokybiška pageidaujamo dydžio fotografija, o siuvinėtą paveikslėlį – vertybe, kuri išliks ne vienai šeimos kartai kaip brangus prisiminimas.
Subtilus meno pojūtis užprogramuotas giminės genuose
Užaugę menininkų ir meninę gyslelę turinčiose šeimose, tarp tokių pačių giminės žmonių, arba, kaip sako Eglė, tarp gerų, nebrangių, bet estetiškų, skoningų daiktų, sutuoktiniai ir patys pasižymi subtiliu stiliaus pojūčiu, geba kaskart iš naujo atrasti meną, jausti jį, džiaugtis ir dalintis. Galbūt dėl to jie ir vienas kitą atrado dar pirmame studijų kurse. Ir vaikus abu išaugino tokius, kuriems svarbiau nueiti į gerą spektaklį, gerą koncertą ar, susitaupius pinigų, nuvažiuoti su kuprine ant pečių į Kiotą, negu įsigyti prabangų daiktą.
Tokie vertybiniai iš giminės atėję dalykai padėjo Remigijui ir Eglei Janušaičiams ne tik užauginti vaikus, kuriais pagrįstai gali didžiuotis, bet ir patiems išlikti itin jaunatviškiems, linksmiems, entuziastingiems. Pagal profesiją dizaineris, savo laiku dirbęs ir architektu (ne vieną namą suprojektavęs ir mūsų krašte, o iš didžiausių projektų – poilsio namus Giruliuose ir Vytauto Didžiojo biblioteką Kaune), Remigijus Janušaitis visą savo laisvą nuo kitų įsipareigojimų laiką skiria tapybai. Ji, galima sakyti, ir aistra, ir gyvenimas. Kažkada aktyviai organizavęs tarptautinius dailės plenerus Trakuose, šiandien Remigijus yra atitolęs nuo didelių projektų, bet ne nuo tapybos: derindamas darbą Meno mokykloje, dalyvauja įvairiose parodose. Pastaruoju metu irgi daug dirba namuose ir ruošiasi parodai.
Eglė Janušaitienė – lyg ta darbščioji bitutė, norinti visur suspėti, viską aprėpti ir nė vienos akimirkos veltui nepraleisti. Ji jau 30 metų dirba Birštono meno mokykloje. Po darbo puoselėja namus, sukasi galerijoje, mezga, gamina papuošalus, atvirukus, „žaidžia“ su keramika, gardžiais valgiais lepina šeimą, o savaitgaliais vaišina ir draugus. Beje, kaip sakė Eglė, ir jos vyras Remigijus, ir visi vaikai moka skaniai gaminti.
Be viso to, Eglė, kaip ir jos vyras, yra absoliučiai bendruomeniškas žmogus. Kadangi jie su Remigijumi dažniausiai visur kartu, tai ir muzikos koncertų, teatrų lankymas, išvykos į gamtą, grybavimas, individualiai suplanuotos kelionės („Mes patys sau gidai“, – sako Eglė) – abiejų sutuoktinių aistros. Janušaičiai – dar ir užkietėję turistai, baidarininkai. „Kiek gyvi, tiek plaukiam!“, – pajuokaudama šūkteli Eglė, o jos akys net sukibirkščiuoja. Atvirai kalbant, plaukioti kartu sutuoktiniai pradėjo nuo studentavimo laikų, Remigijus – nuo mokyklos, o atvažiavę gyventi į Birštoną – ir gatvės kaimynus plaukimu užkrėtė. Ne tik plaukimas baidarėmis, bet ir kiti bendri ar panašūs pomėgiai suburia bene visos gatvės gyventojus. Bet tai gali būti dar vieno didelio straipsnio medžiaga.
Atsisveikinant su galerijos šeimininkais norisi palinkėti jiems jų pačių žodžiais: „Sveikatos! O visa kita įgyvendinama.“
