Regėjimai ar sakmės?

– gal taip galėtume apibūdinti Irkos Bagdos (Irenos Sipavičienės) – mūsų kraštietės, pradedančios prozininkės, knygą „Sarmatijos gyvastis“, pačios autorės iliustruotą gražiais piešiniais.

Neabejojame literatės gabumais, nuoširdumu, kilniu tikslu – pavaizduoti istorinę praeitį – 777–999 m. Sarmatijos (didžiulės žemės nuo Baltijos iki Juodųjų marių) įvykius, legendinį Gintaro kelią,  kad įtikintų „save ir kitus to meto mūsų Lietuvos didybe, turtingumu“ (p. 4).

Anotacijoje randame pagiriamuosius žodžius knygai: „romane panaudota daug autentiškos medžiagos. Gausu etnografinių momentų, tradicijų, tikėjimo, apeigų aprašymų, buities detalių. Kūrinys reikšmingas pažintine prasme.

Ryškūs, įtikinami veikėjų paveikslai. Gerai apgalvotos persipinančios siužetinės linijos. Turtinga kalba, ypač meniški gamtos aprašymai.“

Įžangoje „Vietoj prologo“ autorė sako norinti pasakoti lyg „to meto metraštininko lūpomis“ <…> Pasakoju tarytum dalyvaudama veiksme <…> Taip įtraukti noriu ir skaitytoją, kad sektų paskui mano vizijas“ (p. 3).

Graži, poetiška, sakmiška „karališkojo Sarmatijos krašto“ panorama – romano veiksmo vieta: „Didinga žemė, vainikuota gintaro karūna, išraižyta upių ir upeliukų. Didžioji Naumanio upė, dalindama šį kraštą perpus, įteka į Aismares, kurios į smėlėtą krantą rieškutėmis beria saulės lašus – gintarėlius“ (p. 7). Čia pamatome ant piliakalnio (?) įsikūrusią „Gardarikės pilį“, aptvertą „statmenai subestų medžio rąstų tvora“, „su aukštu bokšteliu“ Aplinkui piliakalnį – „upelionių, liaudininkų, kariūnų, amatininkų gryteles“ (p. 7). Viskas tarytum tikra, bet atrodo lyg puošni dekoracija (erdvė skaitytojo fantazijai susikurti tikroviškesnes detales). Tai sakmiškas vaizdas.

Susipažįstame ir su pagrindiniais veikėjais: „Valdovas Varių Varingis, šia pilimi palikęs rūpintis savo pačią Varių Praurimę, pats sėdi Kaunogardo soste. Jų jaunėlis sūnus – įpėdinis Varių Vajus, 777 metais apjungęs Gintaro kelią, visas upes, kuriomis gabenamos prekės į Bizantiją“ (p. 7). Dar sužinome, kad vyresnysis sūnus Berstonas (iš čia kilęs Birštono vardas) nužudytas užpuolikų. Jam supiltas „pilkapis šalia Naumanio didžiosios kilpos, kadangi ten buvo įrengęs savo didžiąsias gintaro dirbtuves“ (p. 7).

Romano veiksmas prasideda pasirengimu keliauti upėmis su „skobiniais“, prikrautais visokių gėrybių, – tuo „gintaro keliu“. Iš tikrųjų autorei pasiseka įtraukti skaitytoją į tą kelionę – mes taip pat „plaukiame“ Naumaniu (Nemunu), Varisteniu, aplenkiame slenksčius, patiriame kelionės nuotykius. Visa bėda, kad nežinome, kokia tai upė „Varistenis“, kuo ji skiriasi nuo Naumanio; kaip plaukiame – pavandeniui ar prieš vandenį – žodžiu, plaukiame tarsi aklinoje tamsoje ar kokiame sapne. Kaip būtų gera, jei autorė, kuri dažnai praneša, kad vienas ar kitas aprašymas „autentiškas“, būtų pateikusi ir Sarmatijos žemėlapį su tikru Gintaro keliu. Žinoma, autorė mano, kad skaitytojas bus tiek apsiskaitęs, kaip ir ji, ir bus išstudijavęs tą Gintaro kelią. Deja! Tą žemėlapį matėme tik iš tolo, neskaitėme ir tų keturiolikos knygų, kurias autorė išvardija knygos pabaigoje. Tad romane aprašomas vietas ir įvykius matome tarsi kokioje migloje. Veikėjų paveikslai, kaip ir gamtovaizdžiai, irgi kažkokie dekoratyviniai, niekaip negali įsijausti į jų gyvenimą.Gal tikroviškiausi yra valdovės Praurimės ir jos marčios Mariumartės paveikslai. Patiki Praurimės, kaip motinos, rūpesčiais surasti sūnui tinkamą nuotaką, patiki jos griežtumu, principingumu, orumu. Patiki ir Mariumartės mergaitiškais išgyvenimais, meilės ir laimės troškimu…

Patiko, kad romano tekstas suskaidytas į trumputes atkarpas su poetiškais-sakmiškais pavadinimais, pavyzdžiui: „Laukinio vėjo laivas, žemės gyvastį pakėlęs, pro Sarmatų šalį plaukė“ (p. 8) „Dangus ir vasara iš debesų žydrų aruodų ant žemės bėrė saulės auksą“ (p. 29). Tačiau kartais tie poetizmai yra kažkokie perspausti, pavyzdžiui: „Delne lyg krintanti žvaigždė aistra užgeso laukianti ugnies“ (p. 50); „Vakariui būgnų aidu ataidėjus, trimitų garsai medžių viršūnėmis kaukė“ (p. 164); „Keistai apsvaigusi rausvėjanti šviesa sugrįš į dieną, čiulbėdama nakties lakštingalos balsu, tamsių viršūnių ašmeny erelio aštrų snapą slėpdama“ (p. 204). Gal kam patiks tie gražumynai?..

Daugelis tų vizijų – regėjimų įtikina, pavyzdžiui: scena kalvėje, kai Vajui kalamas kalavijas su genties simboliais rankenoje, Varingio laivų ir jo paties sutikimas Gardarikės pilyje, graži Praurimės pasveikinimo kalba; etnografinių detalių paberta ilgiausios vasaros dienos ir trumpiausios nakties apeigose, pagoniškų vestuvių scenoje. Daug liaudies išminties perteikta žynių lūpomis. Tai rodo autorės meninius gebėjimus.

Sakyčiau, šiek tiek pakitęs trečiosios dalies stilius. Čia randame šiurkštokų erotinių scenų ir drastiškų smurto, kankinimų vaizdų, kuriais atskleidžiamas krikščionybės platinimas Sarmatijoje. Net sunku patikėti tų baisumų autentiškumu ir autorės „įniršiu“ vaizduojant, kaip buvo kankinamas šventasis Vladimiras, įvedęs krikščionybę Kijeve. Sunku patikėti, kad šventasis būtų turėjęs šimtus meilužių, žudęs ir prievartavęs…

Romaną užverti, stebėdamasis autorės užmojo platumu, pasiryžimu leistis į tokią tolimą, legendinę praeitį, aprėpti tiek daug veikėjų, spręsti pagonybės ir krikščionybės santykių bylą ir visa tai supinti su asmeniškais to meto žmonių likimais ir išgyvenimais. Turėtų būti be galo sunku įsijausti į tolimų priešistorinių laikų žmogaus psichologiją, mąstymą. Kartais autorei pavyksta suteikti gyvybę išgalvotiems personažams, o kartais ne. Pasak Just. Marcinkevičiaus, „virš visų kapinių gieda dabarties paukščiai“, tai yra – vaizduojama praeitis turi perteikti ir šiandienos žmogui aktualias problemas. Tai pavyksta ne kiekvienam net ir patyrusiam rašytojui, išstudijavusiam istorinę praeitį. To pasimokyti būtų galima iš Tomo Mano romano „Juozapas ir jo broliai“, iš Miko Valtario romano „Sinuhe – egiptietis“, Petro ir Povilo Dirgėlų romano „Joldijos jūra“, Kristinos Sabaliauskaitės romanų „Silva rerum“ (I, II d.).

Mūsų kraštietei galbūt irgi ateityje pavyks pasiekti didesnio tikroviškumo, įtaigumo, meninio gyvybingumo. O dabar sveikiname už drąsą, užmojį ir pastangas.

Lenkiamės mūsų krašto menininkei – pradedančiai prozininkei, linkėdami kuo geriausios kloties, energijos ir kūrybos džiaugsmo!

Skaitytojams siūlyčiau būtinai perskaityti šį su entuziazmu ir begaliniu atsidavimu parašytą kūrinį – bene pirmąjį beletristinį bandymą pavaizduoti legendinę Sarmatijos žemę, išsupusią ir mūsų tautą.

Anarsija Adamonienė