„Amžinoji kryžkelė – prieš 600 metų ir dabar“

Susirūpinimas lietuvių tautos ir valstybės išlikimu geopolitinių grėsmių akivaizdoje, Lietuvos raidos perspektyvos, laikotarpiui būdingos problemos, žmogaus laisvės, tikėjimo, dvasinės tolerancijos, asmeninių vertybių įgyvendinimo ir deklaravimo viešojoje erdvėje, tautos sąmonės žadinimo uždaviniai – tai klausimai, kuriuos balandžio 6 d. Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje vykusios literatūrinės publicistinės popietės „Amžinoji kryžkelė – prieš 600 metų ir dabar“ metu nagrinėjo rašytojas Vydas Astas.

Renginį vedusi bibliotekos darbuotoja Laima Vabuolienė, pristatydama svečią, pateikė keletą svarbiausių jo biografijos ir kūrybos faktų.

Rašytojas, prozininkas, dramaturgas ir vertėjas Vydas Astas (tikrasis vardas Tautvydas Galinis), dabar gyvenantis Birštone, gimė 1948 m. spalio 19 dieną Vilniuje. 1972 m. baigė Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą, kurį laiką dirbo inžinieriumi. 1981 m. tapo Rašytojų sąjungos nariu. 

Debiutavo apsakymų knyga „Namų šiluma“. Parašė du romanus –„Aklavietė“ ir „Draudžiama meilė“. Pastarasis yra įgarsintas akliesiems. Naujausias V. Asto kūrinys – dviejų veiksmų pjesė „Lietuvos tilto atsiminimai“. Už šį darbą rašytojas buvo apdovanotas Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijos grožinės literatūros kūrinių konkurso, skirto Lietuvos valstybės 750 metų jubiliejui, premija. 1974, 1978 m. buvo apdovanotas žurnalo „Švyturys“ premija už geriausią metų apsakymą, 1986 m. gavo „Nemuno“ premiją už geriausią metų publikaciją. 2013 m. išleido istorinį romaną „Amžinoji kryžkelė“. 2016 m. išleista knyga „Sukilimas“.

 

Lietuva prie 600 metų ir dabar

Susitikime su prieniečiais rašytojas V. Astas apmąstymus apie tėvynę, kokia ji buvo prieš 600 metų ir dabar, pradėjo ištrauka iš savo knygos „Amžinoji kryžkelė“, pasakojančia apie Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo laidotuves 1377 metais Krivių Krivaičio monologu, kuriuo jis kreipiasi į dievus, prašydamas priimti Lietuvos didžiavyrio sielą, aukštindamas jo galią ir darbus stiprinant Lietuvos valstybę 30 jo valdymo metų, ir baiminasi, kad su Algirdo kūnu gali laužo liepsnoje pranykti ir Lietuvos galybė.

Anuometinius įvykius, kurie vertė kiekvieną tarsi kryžkelėje rinktis tarp draugystės ir išdavystės, prisitaikymo ir maišto, gailestingumo ir žiaurumo, garbės ir klastos, knygos autorius priartino prie XX amžiaus pabaigos įvykių, kai Lietuva ir vėl atsidūrė istorinio pasirinkimo kryžkelėje, ir prie šių dienų, kuriomis, jo nuomone, Lietuvai ir vėl reikia pilietinės iniciatyvos (tokios, kaip Vilniaus forumas, įvykęs šiais metais vasario 9 d. Vilniuje, kuriame dalyvavo per 100 įžymių mokslo, kultūros ir meno žmonių), kurios tikslas – gaivinti ir ugdyti politinę lietuvių tautą, kad ji vėl gebėtų būti savarankišku politikos ir istorijos subjektu ir būtų pasiruošusi likti nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos valstybės steigėja ir suverenu.

„Ar galima sakyti, kad Lietuva yra liberali, demokratinė valstybė?“, – į šį klausimą V. Astas pabandė atsakyti, pasiremdamas mintimis, kurios buvo išsakytos Vilniaus forume. Anot jo, vaduojantis iš okupacijos laikų ideologijos, buvo atsigręžta į demokratines vertybes. Deja, tautos ir valstybės raidos samprata pradėta kurti ant seno pagrindo: buvo sukurtas nomenklatūrinis oligarchinis režimas – politinę ekonominę valdžią įgijo senoji nomenklatūra ir naujieji oligarchai. Pasak V. Asto, naujasis liberalus valdymo modelis, atrodo, yra žymiai pranašesnis už komandinį, kuris sukonstruotas taip, kad nėra varžymo ir draudimo, leidžiama netrukdomai veikti, tačiau iš anksto apskaičiuota ir numatyta linkmė ir mastas. Pagrindinė mintis, kurią galima išskirti remiantis rašytojo filosofinėmis įžvalgomis, – viskas vyksta prisidengiant demokratine ir humanitarine pertvarka, iliuzine laisva ir sąžininga konkurencija, skambiu žodžiu „integracija“, tačiau tuo pačiu metu vyksta tautinis ir kultūrinis tautos naikinimas. „Globalios Lietuvos vizija – tai tautos kelias į politinę ir istorinę nebūtį, tai yra visišką išnykimą, – pabrėžė V. Astas, ragindamas inteligentus, šviesuolius drįsti išsakyti savo poziciją, siekiant, kad būtų atkurta asmens, tautos ir valstybės vientisa raida. – Dvidešimto amžiaus pradžioje inteligentija nueinančią į nebūtį lietuvių tautą prikėlė naujam gyvenimui, sukūrė Lietuvos valstybę. Ir šiais laikais inteligentijos, šviesuomenės vaidmuo gali būti didžiulis. Būtų labai gražu, kad ir Prienuose susiburtų šviesuolių grupė, kuri bendrai dirbdama su Vilniaus grupe galėtų šį bei tą nuveikti“, – sakė jis.

 

„Amžinoji kryžkelė, ar kryžkelė – amžina?“

Tokį klausimą uždavė popietėje dalyvavęs prienietis Jonas Aleknavičius, kuris pritaria sausį vykusio forumo „Inteligentijos vaidmuo Lietuvai iškilusių geopolitinių grėsmių akivaizdoje“ paskelbtai 117 inteligentų pasirašytai deklaracijai „Į tautos ir valstybės atsinaujinimą“. Deklaracijoje vienu iš uždavinių numatyta bendromis pastangomis kurti laikmetį atitinkančią pozityvią ir ilgalaikę lietuvių tautos bei valstybės plėtros strategiją. Forumo teigimu, ši strategija turėtų tapti alternatyva valstybės ir tautos tvarumo laiduoti negebančiai ir su jos nykimo tendencijomis susitaikančiai strategijai „Lietuva 2030“. Ši strategija, forumo dalyvių nuomone, „yra ne kurianti, bet griaunanti krašto ateities vizija, nes joje paneigiama fundamentali pasaulio ir pačios Lietuvos istorijos ne kartą paliudyta tiesa – bet kuri tauta ir valstybė gali išlikti tik tol, kol turi valią būti ir sąmoningai teigia savo buvimą pasaulyje ir istorijoje“. Dar viena deklaracijos tema – emigracija, didžiausia grėsmė tautos išlikimui. „Lietuva išgyvena demografinę katastrofą, galinčią jau palyginti netolimoje ateityje baigtis tautos ir jos sukurtos valstybės išnykimu“, – teigiama deklaracijoje. Todėl deklaracija skatinama telkti išskaidytą visuomenę siekiant ginti Lietuvos suverenitetą ir lietuvių tautą, ES įžvelgiamas jų naikinimo šaltinis, konstatuojama įvykusi tautos ir suvereniteto mirtis: „Dėl kryptingai vykdomos ,,europeizuojančios“ ištautinimo politikos lietuvių tauta kaip savarankiškas, siekiantis išlikti ir valingai valdyti savo likimą politinis ir istorinis subjektas šiuo metu neegzistuoja“. Forumo dalyviai pabrėžė, kad tik vėl tapusi suverenia šalimi Lietuva bus ne tik deramai pasirengusi įveikti jai iškilusias grėsmes, bet ir taps visateise demokratiniais pagrindais pertvarkytinos ES kaip laisvų ir lygių tautų bei valstybių Sąjungos dalyve bei savarankiška ir gerbiama tarptautinės valstybių bendrijos nare. Vadovaudamiesi nuostata, kad Lietuvą galima išsaugoti ne tik valdžios, bet pirmiausia sutelktomis visos tautos ir visoms šalyje gyvenančioms tautinėms bendrijoms priklausančių patriotiškų piliečių pastangomis, ragino tapti visus Lietuvos geros valios žmones lietuvių politinę tautą telkiančia pilietine bendrija. „Sutartinai ir kryptingai dirbdami sulauksime dienos, kai Vilniuje – amžinoje Lietuvos sostinėje – susirinks politinės lietuvių tautos atgimimą paskelbsiantis visos šalies patriotiškų piliečių forumas. Neabejojame, kad tai bus forumas, pajėgsiantis vėl iškelti ir į politinę darbotvarkę įtraukti iš tautos atimtų suverenių galių susigrąžinimo ir demokratinės Lietuvos Respublikos suvereniteto atkūrimo klausimą. Mes tikime: Lietuva gyva, Lietuva pabus, Lietuva prisikels ir gyvuos per amžius“, – rašoma Forumo dalyvių skelbiamoje deklaracijoje.

 

Keltos problemos paskatino diskutuoti

Alksniakiemio krašto bendruomenės pirmininkė Daiva Earle, žinoma kaip poeto Justino Marcinkevičiaus skaitymų Alksniakiemyje viena iš iniciatorių ir jo atminimo puoselėtojų, prienietis Bernardas Smirinenko pritarė tautos sąmonės žadinimo idėjai, kėlė patriotizmo, kalbos ir istorijos išsaugojimo bei tęstinumo svarbą, taip pat emigracijos problemas. D. Earle pabrėžė, kad ir Alksniakiemio bendruomenė stengiasi visomis savo galiomis išlaikyti lietuvybę ir tradicijas, tačiau neslėpė apmaudo, jog renginyje nedalyvavo niekas iš valdžios atstovų. Anot jos, jeigu jaunimą pavyktų uždegti kurti aplink save tokią gražią, šviesią aurą, jis tikrai nenorėtų iš čia išvažiuoti. „Valdžia ir mes turėtume rodyti jaunimui pavyzdį. Šviesi aureolė yra jūsų (Vilniaus forumo dalyvių – Aut. past.), o jaunimas turi būti po ta aureole. Tik tada judėsime į priekį“, – kalbėjo Alksniakiemio bendruomenės pirmininkė.

Emigracijos temą pratęsė J. Aleknavičius, pasidalindamas režisieriaus V. Masalskio mintimis, nuskambėjusiomis „Savaitgalio pokalbio“ rubrikoje viename iš didžiausių šalies laikraščių, kur nuskambėjo visiškai kitoks požiūris į tėvynę: „Pasak V. Masalskio, tėvas sakė: „Grįžk, nes viso to, ko išmoksi, prireiks vietoj“. O ką savo vaikams sako dabartiniai tėvai? Mauk, vaikeli, į Vakarus neatsigręždamas, nes čia blogai“.

Atsakydamas į B. Smirinenkos klausimą, ar Forumo dalyvių pasirašyta deklaracija buvo skelbiama didžiuosiuose spaudos leidiniuose ir kaip reagavo aukščiausieji valdžios sluoksniai, rašytojas V. Astas kalbėjo, kad didieji laikraščiai nesivargino teikti tam dėmesio, tačiau deklaraciją, anot jo, galima surasti patriotiniuose interneto portaluose. Vienas iš jų – „Pro Patria“, kuris, kaip akcentavo svečias, yra jaunų žmonių sambūris, vienijantis krikščioniškos ir tautinės savimonės įvairių politinių pažiūrų piliečius. Iš svečio žodžių taip pat galima buvo suprasti, kad saujelės inteligentijos susirūpinimas Lietuvos ateitimi nesulaukė ir valdžios dėmesio.

Renginys baigėsi su pavasarine viltimi, kad apsivalysime ne tik aplinką, bet ir sielas bei sąžinę, ir kvietimu pamąstyti, kaip tapti visiems geresniais ir patriotiškesniais žmonėmis.

DSC_0019

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close