Artūras Zuokas: Mes žvelgiame į ateitį ir tikime Lietuvos ateitimi
Dažnai apie savo šalį kalbame kaip apie pesimistų ar savižudžių kraštą. Tačiau prieš kelerius metus, Europos Sąjungos agentūros „Eurostat“ duomenimis, net 93 proc. vilniečių manė, kad gyvenimas Vilniuje yra geras arba labai geras. Tada Vilniui vadovavo Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų) lyderis Artūras Zuokas. Jis, vadovaudamas Vilniaus miestui, nuveikė daug prasmingų darbų, visada turi įdomių minčių ir idėjų.
Koks sėkmės receptas? „Naujasis Gėlupis“ pakalbino buvusį Vilniaus merą. Juolab jau balandį bus metai, kai Prienams vadovauja naujoji valdžia. Vieni ja yra labiau patenkinti, kiti – mažiau.
– Kelias kadencijas valdėte Lietuvos sostinę. Jums vadovaujant Vilniui, jis suklestėjo. O ką patartumėte Prienams? Skeptikai galėtų pasakyti: „Lengva valdyti sostinę, jai skiriamos didžiausios lėšos, vyriausybės dėmesys, štai Prienai – mažas miestelis, ką čia benuveiksi?“
– Ir labai be reikalo tie skeptikai taip kalbėtų. Žinoma, sostinė yra sostinė, bet ji turi savų pliusų ir savų minusų. O štai Prienai – geroje geografinėje vietoje esantis miestas ir rajonas. Čia yra Dzūkijos ir Suvalkijos „siena“, kurią žymi Nemunas. Gausu lankytinų vietų ir patrauklių pramogų. Pats esu buvęs ir Nemuno atodangos ties Balbieriškiu, ir Stakliškių midaus gamykloje, galiausiai – Prienų daugiafunkcinė arena. Pasigirti tikrai turite kuo. Žinoma, niekam ne paslaptis, kad Prienuose vienos didžiausių kainų už šildymą, kad būtinas Prienų miesto apvažiavimas tranzitiniam transportui, kelių rekonstrukcija. Bet mano manymu, dabartinė Prienų valdžia yra iniciatyvi, turi darniai dirbančią komandą ir jai tikrai pavyks. Reikia pritraukti kuo daugiau investicijų į Prienus ir šį regioną apskritai. Reikėtų kviestis įmones. Prienų ir kitose seniūnijose kurti ir plėtoti gyvenamąsias zonas. Vienintelis ir svarbiausias siektinas dalykas – kad Prienuose būtų kuo daugiau darbo vietų ir jos būtų gerai mokamos. Reikia siekti, kad išsimokslinęs, išprusęs, iniciatyvus jaunimas po kelerių metų pasirinktų Prienus ir čia įsikurtų.
– Būtų tikrai puiku. Darbo vietų čia tikrai labai trūksta.
– Pasikartosiu: viskas įmanoma. Juk turite didžiulį prioritetą: Prienus kerta svarbūs tarptautinės reikšmės magistraliniai keliai; „Viabaltika“, Vilnius – Marijampolė, Kaunas – Alytus. Be to turite Pociūnų aerodromą ir parašiutininkų klubą, šalia – didžiausias ir moderniausias Lietuvoje Vazgaikiemio „Visuomenės harmonizavimo parkas“.
Tai jūsų reikalas tuo pasirūpinti, tuos objektus ir jų siūlomas paslaugas išgarsinti. Jūsų ateitis – jūsų rankose. Imkite ir darykite!
– Skamba tikrai puikiai, bet tai – vis tik ateitis. O dabar vos ne kasdien girdime, kad štai kaimynės sūnus, buvęs kolega ar brolio anūkas išvažiavo svetur…
– Iš tikrųjų, statistika, kurią šiandien pateikia „Eurostat“ agentūra arba Statistikos departamentas, man atrodo tikrai drastiška. Lietuva nuo 1992 m. iki 2016 m. neteko daugiau nei 800 000 šalies gyventojų. Mūsų netektis artėja prie milijono. Šalies demografai yra paskaičiavę, kad lietuvių tauta išnyks per 200 metų.
– Ką daryti?
– Visų pirma, turime ieškoti priežasčių, kodėl taip atsitiko ir, antra, turime imtis veiksmų, kad Lietuva netaptų dykuma.
– Juk niekam ne paslaptis, kad Lietuvoje vieni mažiausių atlyginimų, vienos mažiausių pensijų ir štai dabar, po mokytojų streiko, sužinojome, kad mūsų mokytojų atlyginimai, pasirodo, mažesni net už Rumunijos pedagogų. Kokių priemonių Jūs imtumėtės ir kaip spręstumėte šiuos klausimus?
– Pagrindinis dalykas, ko šiandien turėtų imtis Seimas, Vyriausybė, o pagaliau, ir Prezidentė, tai – skirti didžiausią dėmesį didinti gyventojų pajamas ir atlyginimus. Juk kodėl žmonės išvažiuoja iš Lietuvos? Manau, pagrindinė priežastis yra ta, kad jie neuždirba tiek, kad savo šalyje galėtų oriai gyventi. Antroji priežastis: Lietuvos žmonės nesijaučia esantys savo šalies šeimininkai. Ir todėl šiandien būtent Londonas yra antrasis miestas po Vilniaus, kuriame gyvena daugiausiai lietuvių. Ne Kaunas ar Klaipėda, o kitos valstybės miestas.
– Ar galima būtų, Jūsų manymu, šią situaciją pakeisti? Ir kaip?
– Galima. Galiu tai paliudyti savo pavyzdžiu. Ta pati „Eurostat“ agentūra jau 2011 m. skelbė, kad gyventojų mažės ne tik Lietuvoje, bet ir Vilniuje. Agentūros teigimu, Vilniaus gyventojų taip pat turėjo sumažėti iki 520 000. Tačiau pažvelkime, kokia situacija yra šiandien: Vilnius, vienintelis didmiestis iš trijų Baltijos šalių sostinių, kur gyventojų ne mažėja, o atvirkščiai – daugėja. Todėl tokį patį rezultatą, aš neabejoju, galima pasiekti ir Lietuvoje: kad mūsų gyventojai galėtų susikurti orų gyvenimą čia, savo gimtinėje, o ne už jūrų marių.
– Išvažiuojantys lietuvaičiai skundžiasi ne tik mažu darbo užmokesčiu, bet ir mikroklimatu darbe: jie nesijaučia gerbiami ir vertinami darbdavio, nesijaučia saugūs. Nors atsidūrę kitoje šalyje mūsų tautiečiai garsėja kaip darbštūs, drausmingi ir sąžiningi.
– Sutinku. Lietuvių tauta būtent tokia ir yra, bet vis tiek emigruoja. Ir, kaip minėjau, pirmoji priežastis, be abejo, yra mažos pajamos, žmonės negauna deramo atlyginimo už savo darbą. O antroji priežastis – darbdavio požiūris. Žinoma, Lietuvoje yra puikių įmonių ir puikių darbdavių, tačiau šiandien visgi to žmogiško ir pagarbaus požiūrio vienas į kitą mums Lietuvoje apskritai trūksta. Imkime, tarkim, santykius tarp kaimynų arba santykius bendruomenėje – jie dažnai grindžiami keistu konkuravimu, agresyviu elgesiu, apkalbomis. Ir taip yra visuose visuomenės sluoksniuose: jeigu kas suklydo ir suklupo, užuot padėję jam atsikelti, daugelis savo replikomis, pastabomis dar labiau tą žmogų gniuždo. Ir tai taip pat yra labai svarbi priežastis, kodėl Lietuvos žmonės nesijaučia savo šalyje gerai.
Žinoma, didžia dalimi tai susieta ir su valdžios požiūriu į žmogų. Mes turime keisti darbdavio požiūrį į savo darbuotoją, ugdyti darbinius santykius, kelti darbuotojų kvalifikaciją. Mes neturime kasdien žmogui brukti neigiamos informacijos iš visų žiniasklaidos priemonių apie valdžios korupciją, keliamus vis didesnius reikalavimus, mokesčius ir baudas, antstolius ir teismus. Lietuvos piliečiai atsitrenkia į neįveikiamus biurokratijos slenksčius ir sienas. Valdžia apskritai yra nutolusi nuo žmogaus, todėl jis ir ieško kitokio gyvenimo svetur. Kodėl lietuvaičius užsienyje lydi sėkmė? Todėl, kad ten Airijos ar Anglijos valdžia nėra jų valdžia, jie į tą valdžią nekreipia dėmesio, o rūpinasi tik savo sėkme. Ir, kaip mes ir sakėme, būdami darbštūs, sąžiningi, drausmingi, mūsų tautiečiai, nuvažiavę į svetimą šalį (dažnas juk net ir tos šalies kalbos nemoka), sugeba ten susikurti gerovę, gerai dirbti, gerai uždirbti ir dar būti gerbiami darbdavio bei aplinkinių, kurie jiems yra visiškai svetimi. Todėl aš neabejoju, kad mūsų šalies piliečiai, sugrįžę į tėvynę, galėtų ir čia susikurti orų gyvenimą, tik, deja, tam kol kas yra nemažai kliūčių.
– Kokia išeitis?
– Pradėti reikia nuo valdžios. Kaip minėjau, Lietuvos gyventojų sumažėjo vos ne trečdaliu, bet mūsų Seime nuo pat Nepriklausomybės pradžios kaip buvo 141 narys, taip liko ir iki šiol. Maža to, 1992 metais vienas Seimo narys turėjo tik po vieną padėjėją, o šiandien kiekvienas Seimo narys turi jau po keturis padėjėjus! Ar nuo to pagerėjo Seimo darbo kokybė? Ar žmonės pajuto tą pagėrėjimą? Manau, kad ne. Dar blogiau: Seimo darbas netgi suprastėjo, o visuomenės pasitikėjimas Seimo nariais krito ir tebekrinta.
– Mes vis dairomės į kaimynes – Latviją ir Estiją. Kiek ten Seimo narių?
– Estijoje 101 narys, o Latvijoje 100. O ir mūsų nepriklausomoje Lietuvoje iki 1940 metų okupacijos Seimo narių buvo net mažiau nei 100 .
– O kiek tada buvo žmonių mūsų šalyje?
– Tuo metu Lietuvoje buvo 2,5 milijono gyventojų.
– Beveik kaip dabar?
–Taip. Liūdna pripažinti, bet mes tikrai artėjame prie to skaičiaus.
– Šiais metais vėl bus Seimo rinkimai ir vėl bus 141 Seimo narys su keturiais padėjėjais ir vėl ta pati karuselė?
– Žmonės turi atsakingai žiūrėti į rinkimus. Juk jie renkasi savo ateitį. Jie turi mąstyti, ką renka, už ką balsuoja. Lietuvos laisvės sąjunga siūlo visų pirma būtinai pakeisti Konstitucijos 55 straipsnį ir sumažinti Seimo narių skaičių nuo 141 iki 101. Tada mes atitiktume vidurkį, kuris yra kitose Europos valstybėse. Antra: rinkimus turime perkelti iš rudens į ankstyvą pavasarį, maždaug vasarį–kovo pradžią, taip politikai spės parengti protingą biudžetą. Tokiu būdu bus išvengta 2008 m. „naktinės mokesčių reformos“ atvejų, kai valstybės biudžetas buvo priimamas paskubomis, pažeidžiant daugelio socialinių grupių interesus. Trečia: panaikinti galimybę Seimo nariui kartu būti ir ministru, kad jis negalėtų ir leisti įstatymus, ir būti vykdomosios valdžios atstovu. Taip pat, tikslinga būtų įteisinti ir tai, kad Seimo narys galėtų būti tik dvi kadencijas iš eilės. Be to, tapęs ministru jis jau nebeatstovauja savo rinkėjams. Ir dar viena pataisa, mano manymu, taip pat labai svarbi: pratęsti Seimo kadenciją nuo ketverių iki penkerių metų.
– Kodėl tai būtų tikslinga?
– Vienuolikoje Europos Sąjungos valstybių parlamentas renkamas penkeriems metams ir, kaip rodo ilgalaikė tų valstybių praktika, tai tikrai pasiteisina: per ilgesnę kadenciją Seimas spėtų įsigilinti į valstybės reikalus, priimti reikalingus sprendimus ir įstatymus bei sulaukti savo veiklos rezultatų. Tai yra jie turėtų prisiimti atsakomybę už tuos nuveiktus darbus bei priimtus įstatymus. O dabar, kadangi įstatymų įsigaliojimo procedūros trunka gana ilgai, Seimo nariai tiesiog neturi tokių galimybių. Vėl nauji rinkimai. Tada prasideda Seimo narių kaltinimai vieni kitiems: mes gerai pradėjome, jūs netinkamai pabaigėte ir t. t.
Todėl penkerių metų kadencija, kaip sakiau, leistų prisiimti atsakomybę už pradėtus projektus ir kartu parlamentarai matytų savo sprendimų tęstinumą. Be to, kadangi rinkimai vyktų kas penkerius metus, būtų sutaupyta pinigų. Tikiu, kad valstybės atgimimas prasidėtų būtent nuo Seimo narių skaičiaus mažinimo.
– Kokiu būdu šiuos siūlymus įgyvendinti?
– Yra keli būdai. Paprasčiausias ir greičiausias – priimti tokią pataisą Seime. Juk mes dar prieš trejus metus buvome pareng3 šios Konstitucijos pataisos projektą, tačiau tada Seimas tam nepritarė. Todėl po būsimųjų rinkimų, jeigu Lietuvos laisvės sąjunga Seime turėtų pakankamai savo narių, galėtų šią pataisą vėl teikti ir, turėdama daugumą, sėkmingai ją priimti. Kitas variantas: turėtume skelbti referendumą, kad Lietuvos žmonės pasakytų, ką jie mano šiuo klausimu. Neabejoju, kad tauta pasisakytų už 55 Konstitucijos straipsnio pakeitimą sumažinti Seimo narių skaičių iki 101. Juk Seimo narių mažinimas būtų svarbus dar ir kita prasme: padidėtų konkurencija tarp renkamų Seimo narių, o tai garantuotų geresnę būsimojo Seimo darbo kokybę. Šiandien ypač aktualu, kad įstatymų leidėjas būtų išsilavinęs, protingas, sąžiningas, rūpintųsi ne tik savo parapija, bet matytų visą Lietuvą Europos ir pasaulio kontekste.
