„Uošvė“…
Nors dažniausiai gimę paveldime savo pavardę, o vėliau suteiktą mums vardą, bet žmonės išradingi ir, pabrėždami vieno ar kito žmogaus išskirtinumus, priklijuoja jiems pravardes. Taip „pakrikštyta“ – uošvės pravardė dėl buvusio Birštono aerodromo – šalimais linguojančio Žvėrinčiaus miško iki 2015 m. rudens gyveno gerb. Marijona Stelmokaitė-Bunevičienė, atšventusi savo 95-metį.
Nesulaukė senolė šio straipsnio, bet buvau jai davęs žodį, kad paskelbsiu straipsnelį su nuotraukomis apie mūsų Birštoną ir jame prieškariu gyvenusius žmones. Tai atmintis apie mūsų senolius ir jų nuveiktus darbus…
Apie 1969 m. į Birštoną nutūpusi gausi Marijonos Bunevičienės šeimyna apsigyveno savo sesers Onos ir jos vyro Jurgio Blekaičio sodyboje šalia buvusio kurorto aerodromo. Kaip tik Blekaičių šeimos archyve saugotos nuotraukos ir atiteko Marijonai kaip savotiškas palikimas, suteikiantis galimybę prisilieti prie mūsų krašto istorijos.
Dirbdamas Šiaurės Airijoje su giliu liūdesiu priėmiau žinią apie gerb. Marijonos mirtį. Paskutinį kartą atsisveikindami turėjome didelių planų atgaivinti praeities prisiminimus… Turėdama labai gerą regimąją atmintį, moteris prisiminė žmones, užfiksuotus prieškario laikų nuotraukose ne tik Birštone, bet jos gimtajame Jundeliškių kaime, jo apylinkėse ir Jiezne.
BIRŠTONAS… pradžia
Vienoje iš Marijonos man duotų nuotraukų liko įamžintas prieškario Birštono mokytojas Ryliškis, draugavęs su birštoniečiu Jurgiu Blekaičiu. Mokytojas Ryliškis buvo didelis optimistas ir apsišvietęs vyras. Jis tikėjo, kad šalia Birštono kurorto bus įrengta hidroelektrinė, kurios turbinas suks Nemuno vanduo ir gamins elektros energiją. Žmonės gyvens geriau ir jiems nebereikės pasišviesti balanomis ar žibalinėmis lempomis…
Įsižiūrėjus nuotraukoje į mokytojo Ryliškio, palyginti dar jauno vyro, veidą, į degančias, į tolį įsmeigtas akis bei ramų, slystantį tolyn užsisvajojusį žvilgsnį, simpatišką veidą (nejučia) pradedi jauti šio žmogaus nuoširdumą, pasitikėjimą juo, bei išoriškai užslėptą energiją ir begalinį norą daryti kitiems gera… Antrasis pasaulinis karas nusinešė daug gyvybių, tremtys sulaužė žmonių likimus. Ir visai nereikia pernelyg didelių pastangų ir pasiruošimo, kad dirstelėjęs į žmogų galėtum nuspėti jo statusą: pareigas, pajamas, pragyvenimo lygį. Išeidamas žmogus neišsineša nieko, o palieka apie save prisiminimą, nes jis pasiaukojo dėl bendruomenės, kurioje gyveno, atjautė kitų skausmą, padėjo ištikus nelaimei. Tai perduodama iš kartos į kartą ir laikoma pavyzdžiu…
Kita istorinė nuotrauka (idealiai išsilaikiusi) – tikras muziejų gurmanų „pasigardžiavimas“ mūsų krašto istoriniu paveldu. Išlikusioje istorinėje nuotraukoje įamžinti birštoniečiai, „brukantys linus“. Marijona aiškino, kad linus mindavo mintuvais, brukdavo (daužydavo bei laužydavo spalius), šukuodavo šepečiais ir ausdavo. Istorinėje nuotraukoje aiškiai matyti įamžinta 14 žmonių brigada. Žvelgiant į šią prieškarinę nuotrauką, nejučia kyla klausimai: kokios jų pavardės, likimas, kapai… Nebeliko jau pas ką paklausti, ir nejučia virpteli pasąmonėje, kad baigia išeiti prieškario karta ir lieka jų nuveikti neįprasminti darbai. Šioje istorinėje nuotraukoje užfiksuota sustabdyta akimirka – einantys asfaltuotu keliu link Žvėrinčiaus miško, šalimais Nemuno nutiesta krantine, žmonės stovi dabartinės elektros pastotės vietoje, šalimais – aukštos įtampos laidai per Nemuną.
BIRŠTONAS pabaiga
Šviesaus atminimo piešimo mokytoja menininkė ir tautodailininkė birštonietė Nijolė Daukšienė 2011 metais man padovanojo jos šeimos archyve išlikusią 1947 metų nuotrauką, kurioje užfiksuoti birštoniečiai mokiniai su savo mokytoju Albinu Puskunigiu. Devyniolikos mokinių būrys įsiamžino prie (dabar už Birštono savivaldybės) pušyno prieigose veikusios „Žaliosios“ mokyklos pastato. Buvusi mokytoja Daukšienė šią nuotrauką man padovanojo dėl to, kad, be jos(stovi dešinėje nuotraukos pusėje pačiame viršuje), nuotraukoje įamžintas Onos ir Jurgio Blekaičių sūnus Jurgutis (stovi šalia jos, pasisukęs profiliu). Pirmoje eilėje iš kairės trečias – Juozas Raiskas. Jurgis Blekaitis ir Juozas Raiskas buvo geriausi klasės draugai, sėdėjo viename suole. Draugavo iki pat Jurgio Blekaičio ankstyvos mirties. Šviesaus atminimo Jurgis 1960 m. buvo palaidotas Birštono senosiose kapinėse – sulaukęs tik 27-ių metų amžiaus. Į mūsų kurorto nerašytą istoriją Jurgis pateko dėl to, kad dirbo tuomet „Spalio“ sanatorijos vyrų korpuse veikusioje bibliotekoje bibliotekininku. Prie buvusiems frontininkams skirto šio korpuso ilgus dešimtmečius stovėjo cementinės Lenino ir Stalino skulptūros. Kaip tik 1948 metų kino žurnalo „Tarybų Lietuva“ juostos ištraukoje apie Birštoną pokariu ir įamžintas buvęs vyrų korpusas, su galingomis kolonomis ir gana įdomiu (tam laikmečiui) išorės statybos dizainu. Juozas Raiskas daug dešimtmečių dirbo sanatorijoje „Spalis“. Paskutinės jo pareigos „Spalio“ sanatorijoje – mechanikas šviesaus atminimo Vytauto Meškos vadovaujamoje Kurortologijos laboratorijoje.
Paskutinė bendraamžių draugų nuotrauka daryta 1957 m. Jie įsiamžino prie vartų į buvusios „Spalio“ sanatorijos teritoriją (dabar ten prasideda „Eglės“ sanatorijos teritorija).
Jonas Raiskas
