Redaktoriaus savaitė
Iki šiol visi su malonumu prisimename nerūpestingą vaikystę. Kūrybinių kančių nukamuoti, spurdančiomis širdelėmis laukdavome paskutinio tądien skambučio, skirto dienos linksmybių atidarymui.
Turbūt ne vienas pamena, kaip kuprinei ore atlikus nemažą viražą į kambario kampą, kartais net nespėję persirengti mokyklinės uniformos, strimgalviais lėkdavome į lauką.
O ten dažniausiai jau laukdavo būrys nuotykių ieškotojų, kramtančių paskutinį, nuo virtuvės stalo pagriebtą sumuštinį su „daktariška“ dešra.
Toks buvo mūsų pasaulio pažinimas. Jis prasidėdavo ką tik iš miego pakirdus trinant dar užmiegotas akis ir baigdavosi vėl padėjus galvą ant tos pačios pagalvės ir tėvams kažin kelioliktą kartą pagrasinus, jog nemigą teks kompensuoti laiku, skirtu kiemo draugams. O kur dar svajingos vasaros savaitgalių rapsodijos!
Tuomet ir dienos šviesą suprasdavome gana paprastai. Tamsa – miegas, šviesa – laukas. Tiesa, sąvokos „vakaras“, „iki tamsos“ ir pati „tamsa“ buvo gana reliatyvios. Šių sąvokų supratimą dažnai vėlgi tekdavo koreguoti mūsų tėveliams.
Užaugome.
Kas atrodė sudėtinga, tapo paprasta, kas atrodė nesuprantama, tapo elementaru, o kas atrodė paprasta, tapo sunkiai suvokiamu sunkumu. Nepasikeitė turbūt tik viena. Laukimas. Laukimas, kol bus „geriau“.
Būdami vaikai, norėjome užaugti. O užaugę – vėl norime būti vaikais.
Vis didesniu greičiau plonėjant sieniniams, plėšomiems kalendoriams, dabar ir vaikų, ir suaugusiųjų nuotaika su kiekviena diena darosi vis smagesnė. Ilgėjančios dienos, šiltėjantis oras, negana to, prasidedančios pavasarinės ir artėjančios vasaros šventės žadina tą mūsų vaikišką svajonę. Prieš akis sužiba saulės spinduliai, švelniame vėjyje sušlama beržų lapeliai ir ilgos, svajingos, žemę glostančios gluosnių šakelės. Pavasaris. Ir lauke, ir širdyje.
Ar prisimenate šv. Velykas? Jos ir vėl čia!
Kasmet, tarsi davus ženklą „Startas!“ suplevenanti vėliava ir pradedančios gamtos atsibudimo varžybas, šv. Velykų iškilmės sužadina norą gyventi, norą augti, norą būti geresniam, nei esi.
Su pirmu margučiu, riedančiu nuožulniu loveliu, prisimeni savo mažytę rankutę, su kuria pats nuridenai savo pirmąjį margutį. Prisimeni šalia stovintį pusbrolį, vaišinantį tave saldainiu, ištrauktu iš saldainių prigrūstų kišenių. Pusseserę, spindinčiomis akimis žiūrinčią į tave, na ir, žinoma, visą būrį suaugusiųjų, apspitusių skalsų šventinį stalą. Ir atsimeni tai, kas svarbiausia – pro langą visą kambarį spinduliais glostančią saulutę ir juoką. Linksmą ir nuoširdų klegesį. Ir tada supranti. Tos svajos neatsirado iš niekur. Tos svajos – ne iš filmo, ne iš mūsų fantazijos. Jas sukūrė ir mums atidavė vienintelis, kas norėjo, kad tokiomis svajomis gyventume ir tikėtume. Šeima.
Tiesa, žiniasklaidos priemonės dažnai „pasipuošia“ istorijomis, kokiomis svajonėmis gyvena vaikai, kurių tėvai, panirę į savo asmenines svajones, mažuosius tiesiog užmiršo. Reikia pripažinti, kad saulės spinduliai glosto ne visus.
Nors su malonumu prisimename šiltas akimirkas iš savo vaikystės, tačiau vengiame tokias akimirkas sukurti kitiems – savo mažiesiems šeimos nariams arba draugams.
Užuot šiltas savo vaikystės akimirkas padovanoję ateities kartoms, mes norime jas atimti. Norėdami išsaugoti savo širdyje visą gėrį, kurį gavome, nenorime duoti jo mažiesiems. Nenorime išmokyti savo vaikus mylėti taip, kaip kadaise mus mylėjo mūsų tėvai.
Dažnai manome, kad kartų konfliktas kyla dėl skirtingo laikmečio, skirtingų pomėgių, tačiau niekada nesusimąstome, ar jo nesukelia paprasčiausias noras vaikystę dovanoti tik sau.
Ar galime tikėtis, kad mūsų vaikai tikės gražia vaikyste, gražiu bendravimu, jeigu mes patys, jau užaugę, mėgaujamės pramogomis, savo vaikus palikdami tik gūdžių namo sienų ir tamsos pamokoms.
