Renginiai poeto Justino Marcinkevičiaus 86-osioms gimimo metinėms paminėti

Kovo 9 d., gimtadienio išvakarėse, ir kovo 10 d., gimimo dieną, tautos poeto Justino Marcinkevičiaus 86-osios gimimo metinės paminėtos renginiais Prienų r. Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje ir Prienų krašto muziejuje.

„Justinas Marcinkevičius ir Lietuvos valstybingumas“

„1918-ųjų vasario 16-ji…1990-ųjų kovo 11-oji…1930-ųjų kovo 10-oji… ir 2011-ųjų vasario 16-oji. Svarbios, reikšmingos, visiems žinomos ir iki skausmo pažįstamos datos. Dvi pirmosios – Lietuvos valstybės ir Nepriklausomybės atkūrimo – dvi paskutiniosios apibrėžia Justino Marcinkevičiaus gyvenimo ir kūrybos laikotarpį. <…> Savo kūryba, gyvenimu, asmeniniu pavyzdžiu poetas mokė mylėti Lietuvą, tėvynę, puoselėjo valstybingumą, tautiškumo ir patriotiškumo jausmus. Vasario 16-oji – diena atrištom akim, kaip ir Justino Marcinkevičiaus kūryba, mus augino ir puoselėjo. Ir pasiėmė poetą, palikdama jo parašytus ir pasakytus žodžius, artimųjų, pažįstamų, draugų liudijimus, literatūros kritikų įžvalgas ir pastebėjimus, taip pat ir gyvenimą, sustabdytą fotografijose“, – sveikindama susirinkusiuosius į prasmingą renginį kalbėjo Prienų r. Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos direktorė Daiva Čepeliauskienė.

Kovo 10-ąją, Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo išvakarėse, minint Justino Marcinkevičiaus, poeto, prozininko, dramaturgo, vertėjo, eseisto, 86-ąsias gimimo metines, Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje vykusio renginio metu buvo pristatyta paroda „Justinas Marcinkevičius ir Lietuvos valstybingumas“. Parodą parengė Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius. Literatūrinę muzikinę kompoziciją „Tik nesumindžiokit širdies“ atliko Kauno Aleksandro Stulginskio mokyklos-daugiafunkcio centro mišrus choras „Gimtinė“ (vadovas R. Vaičekonis).

Už nuoširdžiai atliktą kompoziciją choristams dėkojo Viešosios bibliotekos direktorė, bibliotekos skaitytojai, Justino Marcinkevičiaus kūrybos gerbėjai.

„…kartu su tarme miršta tam tikras unikalus žvilgsnis į pasaulį“

Diena anksčiau, kovo 9-ąją, Prienų krašto muziejuje vyko popietė „Tarmių spalvos“, kurioje reikšmingiausia vieta taip pat buvo skirta poeto Justino Marcinkevičiaus atminimui.

Iš pat ryto muziejus kvepėjo šviežia duonele. O į popietę kameriniu rateliu visi susiglaudė draugėn, kad prisimintų, koks gražus, koks talpus, koks išskirtinis ir spalvingas yra lietuviškas žodis. Šiuos žodžius pirmoji tarusi ir renginį vedusi Krašto muziejaus vyr. muziejininkė Anelė Razmislavičienė pabrėžė, kad svarbiausi dalykai Justino Marcinkevičiaus kūrybos lyriniam asmeniui buvo žemė, duona, kalba. „Paskutinėje jo kalboje mums palikti priesakai – saugoti gimtąją kalbą. Jie liks aktualūs amžiams, kaip tautos gyvybės garantas“, – sakė vyr. muziejininkė.

Anot jos, tarmišką kalbą nuo senų laikų labiausiai puoselėjo mūsų senoliai, tokios močiutėlės, kaip muziejuje eksponuojamose kraštiečio fotografo M. Baranausko fotografijose – basakojės kaimietės, gyvenančios po šiaudiniu stogu, nuolat minančios ratelį ir kalbančios savo vaikams ir vaikaičiams…

Bet į šnekamąją senovinę kalbą krypo ir didžiųjų kalbininkų dėmesys. Muziejaus bičiulė, humanitarė, literatė, kultūros šviesuolė ir nuolatinė talkininkė mokytoja Anarsija Adamonienė priminė kraštiečių, kalbos ąžuolų – Antano Klimo, Jono Palionio, Stasio Barzduko, Jono Kazlausko, Justino Marcinkevičiaus – pastangas ir nuopelnus puoselėjant gimtąją kalbą.

Muziejaus etnografė Roma Jotautienė pravedė trumpą pamokėlę apie lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją ir ypatumus, o kitos muziejininkės pasistengė pailiustruoti juos gyvai. Keletas popietės dalyvių paįvairino pamoką savo krašto tarmiška kalba.

„Mes esame sūduviai, aukštaičiai. Jeigu reikėtų labai tiksliai apibrėžti prieniškių tarmiškumą – esame vidurio aukštaičiai, kalbantys tokia kalba, kuri yra artimiausia bendrinei (arba taisyklingiausiai). Vadinasi, ryškesnių tarmiškumo ypatybių lyg ir neturėtume. Bet jeigu prieniškių klausytųsi kito krašto žmogus, būtų ką išgirsti, kad ir: jumiem, mumiem, ką tę darai, teip ir kt.“, – aiškino A. Razmislavičienė, papildžiusi žinias apie prieniškių tarmės ypatumus 1892 m. spalio mėn. „Varpo“ laikraščio straipsnio apie Prienus ištrauka.

Vyr. muziejininkė paruošė popietės dalyviams ir daugiau prieniečių kalboje vartojamų tarmiškų žodžių. Juk Prienuose galima išgirsti vartojant ir sūduvišką, ir priedzūkio potarmes: ladas( ledas), bulbių (bulvių), matiau, norėtau, eitau (mačiau, norėčiau, eičiau) kap, tep (kaip, taip). Kunigiškiai, anot jos, – lyg ir geografinis mūsų krašto sūduviškosios ir dzūkiškosios dalies skirtukas. Dalyviai klausėsi tautodailininkės audėjos ir literatės Irenos Makauskienės iš Kunigiškių kaimo gražiai tarmiškai papasakotų savo vaikystės istorijų, kurias ji sudėjusi į knygelę „Šnektos tarp Nemuno ir Šešupės“.

Tikrąją žemaitišką kalbą pailiustravo dvi šaunios žemaitės, tapusios prieniškėmis: mokytoja poetė Stefutė Juršienė, paskaičiusi savo kūrybos eilių, ir muziejaus dailininkė Irutė Seselskienė. O klausytojai turėjo žemaitišką kalbą išsiversti suprantamais mums žodžiais. Pavyzdžiui, kaip skambėtų žemaitiškas pakvietimas pasivaišinti: „Ėsk by bagali, vo ar tu ar negali…“

Įmantriais tarmių labirintais vedžiojusi vyr. muziejininkė A. Razmislavičienė popietę užbaigė prasmingais žodžiais, kurių nevalia užmiršti: „Maždaug prieš 30–40 metų tarmės buvo vejamos iš kalbos, nyko natūraliai, nes senoliai pasitraukia iš gyvenimo, šnektos taip ir neperdavę palikuonims. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog išnykusi tarmė nieko nekeičia, jog tarmės yra visiškai nereikalingos šiuolaikiniame pasaulyje. Tačiau aš pritariu kalbininko Jono Kazlausko premijos laureato Alekso Girdenio pasakytiems žodžiams, kad „išnykusi tarmė yra didesnė tragedija žmonijai, negu kokio vabaliuko ar gyvūno išnykimas, nes kartu su tarme miršta tam tikras unikalus žvilgsnis į pasaulį“.

Renginį papuošė Krašto muziejaus folklorinis ansamblis „Marginys“, atlikęs dainų pagal Justino Marcinkevičiaus eiles, taip pat gražių žemaitiškų, sūduviškų, dzūkiškų.

Atsisveikinant muziejaus darbuotoja Marija Šniokienė visiems dalyviams padovanojo po savo rankomis nupintą tautinę juostelę.