Redaktoriaus savaitė
Jau verčiame kalendoriaus lapelius, žyminčius ateinantį pavasarį. Neapsakomas džiaugsmas užplūsta supratus, jog žiemos… na, ne sniegas, o purvas jau greitu laiku turėtų išnykti iš mūsų kraštų, o žieminį garderobą, kuris vis labiau darosi panašus į rudeninį, pakeis lengvi ir vasariški rūbai.
Pavasaris – metas, kai net vis dar klampodami po purvą jaučiame dvelkiančią šilumą, įsivaizduojame čiulbančius paukštelius ir uodžiame ką tik išsprogusių liepų žiedų kvapą. Taip laukiame pavasario, kad net nepastebime, kai jis prabėga per vieną savaitę. Iš didelės pilkumos, lėtai, bet su karščiu ateinanti vasara paskutiniais metais visą pavasarį sutrumpina iki vienos savaitės. Tačiau tą savaitę pabunda ir žmogus.
Pabudusi gamta pažadina ir sielą. Kiekvieną pavasarį pasitinkame ir šv. Velykas, vis dažniau nukrautu vaišėmis stalu primenančią šventę. Reikia pasidžiaugti, kad vis daugiau katalikų ir jau jais nebenorinčių būti šią šventę nusprendžia švęsti su šeima išvykdami į gamtą. Pasivaikščioti, aplankyti Lietuvos įžymybes, kurias saugo ne stiklinis, su dideliu pavadinimu stogas, o natūralus – kartais širdyje priverčiantis susimąstyti – beveik niekad nesikeičiantis žvaigždžių skliautas. Padaryti šventę šeimai. O ne sau.
Gal dažnai ir pasigendame to. Šeimos. Mėgaujamės gyvenimo teikiamais malonumais, pramogomis ir dažnai pamirštame, kad viskas, ko mums reikia, – jau yra… namuose. Šeimą prisimename tik ištikus nelaimei. Kai nelaimė ištinka mus pačius. Kai suprantame, kad mums reikia pagalbos. Ir niekad neskaičiuojame, kad būtent šeima mus ir saugo. Visais atvejais. Tai gyvenimo tikslas, kurio siekiame baigę mokslus ir iš visų jėgų kabindamiesi į gyvenimą, skubėdami jį gyventi. Ir ilgainiui savo tikslą paminame.
Nors gyvenime girdime daug pamokymų, kad negalima būti egoistais, reikia mokėti dalintis, ir nė vieno patarimo, kuris siūlytų naudotis svetimu ir siekti naudos tik sau, – deja, tokiais vis dažniau tampame.
Pasaulis pasikeitė. Vertiname ne tai, ką turime, bet tai, ką galėtume gauti dar. Ne duoti, o gauti. Pamirštame dėl ko gyvename. Pamirštame, kad esame mažytis dantratis begalinėje visatoje. Pamirštame, kad egzistuojame ne dėl to, jog tam turime išskirtinę teisę, bet dėl to, kad mums šią didelę dovaną suteikė tėvai, seneliai, protėviai… ir šeima. Tokia, kokią turime. Šeima – tai mūsų akys, ausys, rankos, kojos. Šeima – tai mūsų kūnas. Nuolat prižiūrimas, puoselėjamas ir, ištikus nelaimei, – pagydomas.
