„Pagaliau turiu laiko sau, labai jį branginu ir noriu praleisti prasmingai“ (GALERIJA)
Tarptautinę moters dieną vyrai, tėvai, sūnūs daugumai moterų dovanojo gėles. Bet turbūt daugiausia gėlių tądien gavo prienietė Romualda Bartulienė – kovo 8-ąją Prienų kultūros ir laisvalaikio centre buvo atidaryta jos tapybos darbų paroda „Švytintis spalvų pasaulis“. Menininkės sėkme džiaugėsi ir ją sveikino Prienų rajono savivaldybės, Kultūros ir laisvalaikio centro, Birštono meno mokyklos atstovai, artimieji, draugai, meno mylėtojai.
„Tapydama esu laiminga – pagaliau turiu laiko sau, labai jį branginu ir noriu praleisti jį prasmingai“, – sako Romualda Bartulienė, kurios autorinė paroda jau svečiavosi Pakuonio bibliotekoje, o iš ten sugrįžo į Prienus, kur gyvena menininkė. Šis kraštas jai tapo artimas ir labai brangus, nes čia užaugo vaikai, baigė mokyklą, čia prabėgo darbo metai. Prienai, kuriuos pamilo Romualda ir kuriems yra dėkinga už pragyventus metus, išmokė, anot jos, labai gražiai lietuviškai kalbėti. Prienuose giliai įleistos šaknys užaugino puošnų, gausų Bartulių šeimos medį, džiuginantį savo vaisiais, o dabar išleidusį ir naujus – kūrybinius daigus.
Renginio vedėja Prienų KLC direktoriaus pavaduotoja Ligita Gediminienė, pristatydama autorę, išskyrė svarbiausius jos biografijos akcentus, kurie atskleidė, jog Vilniaus menininkų šeimoje augusi Romualda jau nuo vaikystės turėjo menišką sielą – mėgo teatrą, muziką, dailę. Talentą piešti, matyt, taip pat paveldėjo iš tėvų.
Ir tik vaikams palikus namus, atsirado laisvo laiko svarstymams: „O ką aš norėčiau veikti šiame gyvenime?“ Įstojusi į Lietuvos edukologijos universiteto psichologijos specialybę, dar studijuodama Romualda vedė mokymus ir skaitė paskaitas apie emocinio intelekto ugdymą ikimokyklinėse įstaigose. Kai baigė studijas, atsirado laiko ir tapybai. „Žmogaus galimybės neribotos, svarbu labai norėti ir tikėti savimi, svarbu mylėti tai, ką darai, klausyti savo širdies ir intuicijos“, – mąsto Romualda.
Susirinkusiems parodos autorė nuoširdžiai pasakojo apie savo gyvenimo kelią ir egzistencinius pamąstymus, apie vidinę kibirkštį, įžiebusią norą save realizuoti tapyboje „Jeigu man būtų kas anksčiau pasakęs, kad surengsiu parodą, būčiau sakiusi, jog tai yra visiška nesąmonė. Nors visada domėjausi tapyba, lankydavau pamokas, ne kartą bandžiau kurti. Bet viskas taip ir liko, kadangi buvo pareigos, rūpesčiai, vaikai… Rimtai tapyti nusprendžiau po psichologijos studijų. Mokydamasi penkerius metus universitete pakeičiau požiūrį į daugelį dalykų. Pagalvojau, kad dar ne viskas prarasta – gyvenimas tik prasideda, ir jis gali būti nuspalvintas visai kitokiomis spalvomis“, – svarstė R. Bartulienė. Noras piešti buvęs toks didelis, kad, nuvežusi dokumentus į Birštono meno mokyklos suaugusiųjų dailės mokymo studiją (tais metais Prienuose nesusirinko grupė), pasiliko jau pirmoje pamokoje, nors neturėjo jokių piešimo priemonių. Priemonėmis parėmė kiti būsimi kolegos ir mokytojas Remigijus Janušaitis. Tokia buvo pradžia. Ryžtingas apsisprendimas. Ir nebuvo jokių abejonių dėl pasirinkimo, gebėjimų, talento.
Romualda sako pastebėjusi, kad tikslinis darbas labai įkvepia, ir įkvėpimas gali daryti stebuklus. „Jeigu turi įkvėpimą, bet nedirbi, tai yra niekinis dalykas. Pamačiau, koks malonus procesas yra kūryba. Pajutau, kaip pasikeičiau pati, pradėjau matyti kitaip aplinką, žmones, veidus, pastebėti formas, atspindžius, spalvas – tai, ko anksčiau nematydavau. Tapydama pastebėjau, kad kūryba teikia patį didžiausią pasitenkinimą, ir visi kiti dalykai pradeda nebeegzistuoti. Bandymų ir klaidų kelias, stebuklingas ratas, vienas be kito jie negali gyventi“, – įsitikinusi autorė.
Paroda Prienų KLC – penkta kūrybiniame kelyje, tačiau pati gausiausia, joje – per 20 tapybos darbų. Ir visi labai artimi. Kaip sako pati Romualda, ruošdamasi tapyti visada pagalvojanti, ar norėtų, kad būsimas paveikslas gyventų kartu su ja, ir tik tada imanti į rankas teptuką. Galbūt todėl menininkė neišskiria nė vieno darbo, kuris būtų pats artimiausias sielai. Visi paveikslai yra energetiškai stiprūs, liudija gyvybinę potenciją. Jie prisodrinti spalvų, fantazijos, dažnai primenantys pasakas. Galbūt dėl to, kad Romualdai labai patinka pasakos, atėjusios iš vaikystės, su prisiminimais apie močiutę. Tačiau net ir tą patį motyvą, primenantį pasaką, kiekvienas žmogus mato savaip. Ir autorė leidžia matyti, jausti taip, kaip žiūrovas supranta, kviečia diskutuoti, polemizuoti, kritikuoti. Svarbu, nebūti abejingiems.
Parodos atidarymą jaukiame bendraminčių būrelyje muzika papuošė jaunasis pianistas, Prienų meno mokyklos mokinys Ilja Sogačiov.
