Skaitytojo laiškas. MYLĖKIM SAVO TĖVYNĘ

Negali ramiai gyventi, kai kiekvieną dieną girdi LRT skaudžias žinias apie daugelį mūsų tautiečių, sergančių sunkiai pagydoma, o gal kol kas nepagydoma – lagaminų krovimo ir į svečias šalis laisvo išvykimo ieškoti paparčio žiedo – liga.

Norisi, labai norisi prisiminti laikus, kai ešelonais važiuoti į tolimus šiaurės tolius prie užšalusių upių, už Uralo kalnų, niekas su šviesia viltimi lagaminų nekrovė, savanoriškai neemigravo. Iš gimtinės prie belangių vagonų buvo ginkluotų stribų lydimi ir vežami. Tada mūsų tautiečiai, nenusipelnę tokio žiauraus likimo, su savimi į šalčių ir vargo karalystę vežėsi saujelę gimtos žemelės, kuri kasdien primintų gimtinę. Jeigu tada būtų buvusi galimybė neišvykti iš tėvynės, likti savo neramioje, vargstančioje Lietuvoje, jie būtų sutikę viską atiduoti.

Ledų sukaustytoje žemėje vargstančius mūsų brolius, dirbusius žmogui sunkiai įveikiamus darbus, gyvenusius su vaikais šaltuose barakuose, šildė Tėvynės meilė ir ilgesys. Ta meilė stiprino dvasią, leido iškentėti ir išgyventi visa tai, kas žmogui, atrodo, buvo neįmanoma. Daugelis žino tą dainą, skambėjusią šiauriniuose toliuose mūsų tautiečių lūpose apie Tėvynės ilgesį ir meilę:

 

„Leiskit į Tėvynę,

Leiskit pas savus.

Ten pradžiugs krūtinė,

Atgaivins jausmus.

 

Svetima padangė

Nemaloni, ne…

Tėviškėlę brangią

Vis regiu sapne.“

 

Sulaukėm laisvės dienų. Lietuva – nepriklausoma valstybė, ES narė. Keliai į Europos šalis, į turtingą Ameriką laisvi, atviri. Tuo tarpu okupantų per 50 metų išvargintoje Lietuvoje nelengva gyventi. Daliai tautiečių darbo trūksta, kiti mažai uždirba, o dar kiti nori išvažiavę daugiau užsidirbti, padėti šeimoms, paskui grįžti. Yra žadančių tėvynėn negrįžti niekada.

Visos bėdos per tą migraciją. Ko nepadarė okupantai, tai daug nelaimių patys sulaukėm. Išgyvenom mokyklų uždarinėjimo metą, kaimai liko be mokslo įstaigų, be kultūros. Nyksta sodžiai, kaimai, jų vardai. Jaunų žmonių mažėja, žmonių, gyvenančių Lietuvoje, ratelis siaurėja.

Juodoji migracija! Kaip ji skaudžiai paliečia mūsų ateitį – vaikus.

Daug vaikų, paliktų Lietuvoje, pas senelius gyvena. Girdėjau kalbant, kad parvažiavusio iš Norvegijos tėvelio sūnelis nepažino ir, išsigandęs nepažįstamojo, į spintą įlindęs pasislėpė. Graudu…

Reikia Tėvynę mylėti ir saugoti, rūpintis jos išlikimu! Ji viena Europoje pati gražiausia, jos kalba pati seniausia, jos gamta pasaulyje žaliausia ir sveikiausia. Mylėkim, saugokim, padėkim vieni kitiems, mylėkim kiekvieną.

Aš tikiu, kad mūsų meilė, gerumas, artumas vieni kitiems, atjauta ir supratimas padės sukurti klestinčią valstybę – mūsų Lietuvą. O tikėjimas didelė jėga…

 

                                                                        Alfonsas Vitkauskas

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close