Redaktoriaus savaitė

Dunda karo būgnai ir rytuose, ir vakaruose. Pietuose vis dar plėvėsuoja juodos vėliavos ir girdisi jau ne religinės, bet fanatiškos maldos Dievui. Na, o šiaurėje… Šiaurėje beveik tylu. Nepaisant to, kad Norvegijoje lietuvių vaikai – vieni geidžiamiausių.

Stebi pasaulį ir bandai suprasti, kas gi verčia jį judėti vis didesniu greičiu. Pasaulio rutina taip įsibėgėja, kad jau greitai viršys leistiną greitį ir savo evoliucinę tobulybę pasieks dvigubai greičiau. Na, nebent pakeliui pasitaikys plikledis ir pamažu džiūstantis dvasinis pasaulio medis. Šioje vietoje turbūt nereikėtų per daug pasikliauti fantazija ir prisiminti nuotraukas iš realių eismo įvykių. Viskas gali atrodyti per daug paranojiškai ir tokiu atveju tektų prisijungti prie itin didelės dalies pesimistų, kurie įsitikinę, jog gyvena tam, kad numirtų. Bet ar tikrai?

Kodėl neraminame savo sielas ir su tokiu nekantrumu laukiame paskutiniojo teismo dienos? Gal todėl, kad net nepabandę sukurti viską norime sugriauti?

Keista žinoti ir matyti, kaip prekybos centrai, turintys kelis šimtus ar porą tūkstančių darbuotojų bei prekiaujantys spalvotomis pakuotėmis, uždirba daugiau negu valstybė, turinti beveik 3 milijonus gyventojų ir vartotojų, kupiną resursų ir iškasenų žemės plotą bei vos ne beribę valdžią.

Tačiau ką padarėme mes, kad įmonė „Lietuva“ būtų turtingesnė už didelius garažus, kuriuose maisto lentynas ilgiu lenkia alkoholio buteliais nukrautos lentynos?

Keikiame aukščiausiuosius, sėdinčius ir valstybės, ir rajonų valdžios kėdėse. Ir net nesusimąstom, kad jie ten atsisėdo ne kaimyno, o mūsų dėka. Artėja rinkimai į Seimą. Aktyvėja politinės partijos, aktyvėja ir Seimo nariai. Politika toks darbas – daug kalbėti, laviruoti tarp priešingų nuomonių, o išsisukus – gerai atšvęsti. Žinoma, į iškilmingą puotą pakviečiami tik išrinktieji – tie, kurie savo išmintį, gyvenimą ir ateitį įvertina vienu buteliu prekybos centre pirkto alkoholio. Tie, kurie tikėdamiesi, kad galima egzistuoti tik siekiant partinių tikslų, giria vieną ar kitą kandidatą, džiaugiasi savo kandidato pergale ir laukia kito, gomurį pamaloninančio, apdovanojimo.

Turbūt nereikia minėti, kad partijos disponuoja valstybės dotacijomis, kontroliuojamų valstybinių įstaigų dividendais ir, negana to, pačiu valstybės biudžetu, į kurį, drebindami ranką ir kaltindami visus aplinkinius, atiduodame paskutinius savo atlyginimo už sunkų darbą grašius. Skundėmės sumokėdami valstybei per metus kelis tūkstančius litų, dabar skundžiamės sumokėdami kelis šimtus ar vėlgi – tūkstančius eurų ir džiaugiamės pavaišinami vienu buteliu tauraus gėrimo, …įsigyto, aišku, su akcija.

Renkame tuos pačius aukščiausius valstybės vadovus, puikiai žinodami, kad jie jau pakenkė valstybei ir mums, nors smulkų vištą nugvelbusį vagišių pažymime gėdos ženklu iki pat gyvenimo pabaigos.

Darbo partija, dar neatsikračiusi juodosios buhalterijos bylos, jau vėl neria į teisėsaugos akiratį dėl milijoninių valstybei ir jos žmonėms nuostolingų sandorių, partija „Tvarka ir teisingumas“, dar neatsikračiusi Jurijaus Borisovo „šmėklos“, neria į milijoninius Vidaus reikalų ministerijos viešųjų pirkimų subtilumus. Na, o sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė, dar prieš šešerius metus įvertinta kaip netinkamai ėjusi Vaiko teisių apsaugos kontrolierės pareigas, vėl smenga žemyn su visuotinai pripažintu faktu dėl dabartinių jos pavaldinių papirkinėjimo praeityje. Negana to, toks, daugelio rinkėjų nuomone, geras žmogus paskui save nori nusitempti ir partijos kolegą.

Gyvename stebuklų kupiname pasaulyje. Ekonomiškai galinga Norvegija nori atimti iš mūsų vaikus, o mes juos – nuskandinti šulinyje, ekonomikos taisykles Europoje diktuojanti Vokietija nori priimti pabėgėlius, o mes jų atsikratyti, Švedija nori pakelti išsilavinimo lygį, o mes – prisigerti.

Matyt, mūsų renkamų gražiai reklaminėse brošiūrose nufotografuotų valdžios pareigūnų tikslas – išsaugoti Lietuvą. Tokią, kokia buvo prieš keletą tūkstančių metų – žalia, graži savo gamtovaizdžiu ir negyvenama.

Artėja valstybės šventė, viena iš daugelio, o mūsų galvose ne klausimas, ką padaryti, kad galėtume drąsiai ištarti „Myliu Tėvynę“, o klausimas – ką sugriauti, kad MANO pasaulis būtų gražesnis?

 

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close