Redaktoriaus savaitė
Lietuvių širdyse nuvilnijo trumpas atminties ir pagarbos šiurpuliukas. Keletą dienų minėti 1991 m. įvykiai bent trumpam sugrąžino tą nedidelę dalelę meilės šaliai, kurioje gimėme, pievoms, kuriose maži bėgiojom ir rinkome gėles, ežerams, prie kurių krantų švelniai apkabinome tą vienintelę ar vienintelį, ir toms lietuviškoms raidėms, kurias su meile rodėme savo mažosioms širdelėms – jaunajai kartai, kuri mus pakeis mums išėjus. Ir ne tik mus pakeis. Būtent ši jaunoji karta ir galės atsakyti į visų lietuvių širdis draskantį klausimą – ar ne veltui tiek lietuvių žuvo dėl Lietuvos laisvės?
Sunku patikėt. Daugelis peikia jaunąją kartą už papročių, tradicijų, lietuvybės nepuoselėjimą, tačiau pamiršta jaunystės veržlumą ir gana paprastą istorinį faktą.
Jaunatviškas veržlumas, drąsa ir atsakomybės savo šeimai trūkumas visada buvo pagrindinė Lietuvos tautiškumo varomoji jėga.
Partizanai, Lietuvos sūnūs, vos dvidešimtmetį perkopę jaunuoliai, dar nepatyrę gyvenimo džiaugsmo, nesuspėję sukurti šeimų, pasinėrė į kovą už visus Lietuvos žmones. Už senus ir jaunus, už laimingus ir nelaimingus. Pasinėrė į kovą už žodį „Lietuva“, gyvendami tik svajonėmis ir įsivaizduodami tą Lietuvą, kuri galėtų būti jų svajonių šalis.
Sausio 13-ąją prie Lietuvos televizijos bokšto stovėjo ne kas kitas, bet…. jaunimas. Studentai, tik ką baigęs studijas jauni žmonės – lietuviai. Prieš tankus stojantys dėl valstybės, kurioje laimę regėjo vėl… tik savo svajonėse.
Tie patys jaunuoliai, kurie nesilaikė papročių, tradicijų ir visada buvo revoliucionieriai. Tie jaunuoliai, kurie nepaklusdami sistemai, augindami ilgus plaukus ir vakarais gitaromis brazgindami lietuviškas dainas erzino ir gąsdino savo tėvus.
Tie patys jaunuoliai, kurie visada pilni jaunatviškos energijos, idėjų, minčių bei begalinio veržlumo savo jaunystėje atranda ir sukuria nuostabiausius dalykus, tačiau vyresni to nepastebi.
Ir dabar, smerkdami jaunąją kartą, nepastebime, kas pirmieji internetu platina lietuvišką tautiškumą skatinančias nuotraukas ir mintis, kas pirmieji puola ginti Lietuvą prieš užsieniečius, nežinančius kilnios mūsų krašto istorijos, kas labiausiai, nekreipdami dėmesio į keliamus galvosūkius dėl Sausio 13-osios svarbumo, domisi dokumentiniais kadrais iš to siaubo, kurį daugelis tai išgyvenusiųjų dabar linkę paminti po kojomis.
Kas paskelbus atkuriamą šauktinių kariuomenę, į ją panoro eiti savanoriškai?
Laikomės papročių ir tradicijų, kurios, ko gero, tėra vienintelė mūsų laimės trūkumo priežastis. Smerkiame musulmoniškose šalyse taikomus apribojimus ir bausmes moterims, tačiau kartu toleruojame vyrų smurtą ir valdžią prieš moteris savo namuose.
Pastarieji įvykiai, kai žūsta mūsų mažieji – mūsų valstybės ateitis, įrodo, jog engiame tuos, kurie mums iškovojo laisvę ir kurių dėka galime vadintis lietuviais.
