Po Kapadokiją pasižvalgius. GIOREMĖS muziejus po atviru dangumi
Senovės persų kalba „Kapadokija“ reiškė „gražių žirgų kraštą“. Nežinau, kokiais žodžiais būtų galima apsakyti tą paslaptingą atmosferą, kuri gaubia šią vietovę… Jos kraštovaizdis – įspūdingiausias visoje Anatolijoje ir užima apie 300 kv. km.
Trikampėje vietovėje tarp Nevski, Kayzeri ir Nigde stovi keisti uoliniai kėgliai, tarytum būtų paruošti milžinų boulingo žaidimui. Prieš milijonus metų, kai regioną užklojo išsiveržusių ugnikalnių pelenai, sukietėję jie virto vadinamuoju vulkaniniu tufu (uoliena, susidariusia iš lavos, pelenų ir purvo). Pamažu tufas dilo ir susidarė įvairių formų kepurėti kūgiški „fėjų kaminai“. Jų apatinė dalis yra iš tufo, o viršutinė „kepurė“ iš andezito ir kietesnės uolienos – bazalto. Kai kurių jų aukštis siekia 40 metrų. Tačiau šis siurrealistinis peizažas dar ne viskas – nuo IV a. olose gyveno krikščionys atsiskyrėliai. Bėgdami nuo arabų priespaudos prie jų prisijungė ir pasauliečiai. Minkštame tufe buvo lengva išskaptuoti ir įsirengti būstus su horizontaliomis lubomis, o gilyn įsikasti net po kelis aukštus. Po žeme buvo įrengti ištisi miestai su arklidėmis, bendromis virtuvėmis ir menėmis, šuliniais, ventiliacijos sistema, bažnyčiomis, kelių aukštų vienuolynais, vandens rezervuarais bei sandėliais. Sakoma, kad čia slypi per 360 bažnytėlių, tarnavusių krikščionims kaip slėptuvės. Kankinių gyvenimą pasirinkę vienuoliai jose glaudėsi ir slėpėsi nuo kitatikių. Zelve vietovėje, kuri užima tris slėnius su daugybe fėjų kaminų, iki 1952 metų dar buvo gyvenama.
Gioremės slėnis – pasaulio paveldo vieta
Gioremės slėnyje turkų laikais vienuolynai sunyko, užtat dabar muziejuje po atviru dangumi galima išvysti unikalų gamtos jėgų ir žmogaus veiklos rezultatų derinį. Galima apžiūrėti dešimt X–XII a. bažnyčių ir du vienuolynus, siejamus su Bizantijos ir Seldžiukų imperijos laikotarpiais. Statiniai paprasti, vienos navos su centriniu kupolu, atremtu į keturias kolonas. Svarbiausia – freskos, vaizduojančios šventuosius iš biblinių siužetų.
Turkijos vyriausybė jau seniai suprato šio slėnio svarbą, todėl daug urvų restauruota ir konservuota. UNESCO Gioremės slėnį įtraukė į Pasaulio paveldo sąrašą. Įėjimas į slėnį mokamas, o už gražesnes bažnyčias, tokias kaip Elmali ar Tamsioji, reikia mokėti dar atskirai. Tačiau pamatyti verta. Einama tik laipčiukais arba tuneliais, kurie labai siauri. Įdomu, kaip čia vaikštoma, kai būna turistinis sezonas? Nuo birželio iki rugpjūčio karšta, o kitais mėnesiais vėsiau ir lietinga – vis tik kalnai.
Po Gioremės slėnį galima keliauti ir kupranugariais ar draugiškais žirgais su vadovu (šis malonumas kainuoja 25 eurus). Įspūdis nepakartojamas. Jeigu per mažai adrenalino, galite važiuoti džipais. Jei būsit pirmieji, gali pasisekti ir gausite „Jeep Mercedes“, ir dar baltą…
Ypatingas potyris Kapadokijoje – skrydis oro balionu saulei tekant. Kaina, įskaitant pusryčius ir taurę vyno, – 100–120 eurų. Tačiau tą trečiadienio rytą buvo didelės nuolaidos, todėl ore iškart buvo apie 150 balionų… O jau žiūrovų, tokių kaip mes, buvo dar didesnė galybė. Mes stovėjome ant kalno, o balionai skrido po mumis. Ir tekant saulei… Kažkoks nerealus jausmas. Paskui visą naktį sapnavau…
Pažintis su regiono virtuve
Vakarienę užsisakėme puikiame urve URAN, kur susipažinome su nacionaline virtuve, muzika ir šokiais. Atvykome pirmieji, tad buvome priimti labai garbingai. Paskui suvažiavo autobusai turistų iš Japonijos, Prancūzijos. Matytumėte, kaip sužibo vyrų akys, kai pamatė tikrą pilvo šokį, o jei dar šokėja išsirinko tave tam šokiui – laimei nebuvo galo… Kai muzikantai užgrojo valsą, gavome pasireikšti ir mes. Iš tiesų buvo labai smagu.
Regiono virtuvė: kepti baklažanai su jogurtu, alyvuogių aliejumi, česnakais, citrina ir alyvuogėmis (patlican salatasi); sluoksniuotos tešlos pyragėliai su maltos mėsos, sūrio, jogurto ir krapų įdaru (tepsi boregi); troškinta aviena su svogūnais, jogurtu ir cinamonu moliniame puodelyje (kuzu dušun kizartmasi); mėsa su agurkais, jogurtu ir mėtomis (muteyna). Desertui buvo pyragaičiai iš manų kruopų su sirupu (revani), spurgytės su sirupu (tulumba), trupintos tešlos pyragaičiai su pistacijomis (burma), ryžių ir pieno pudingas su cinamonu (sulac).
Urgiupo muziejuje galima pamatyti keramikos ir statulų dar iš priešistorinių laikų. Šis rajonas garsus žemės ūkio produktais, ypač vynuogėmis, iš kurių gaminamas vynas.
Avanos miestelio grožis ir įdomybės
Avana – dailus žalumoje skendintis miestukas, garsėjantis savo keramikos dirbtuvėmis. Ne mažiau svarbūs kilimai bei apmušalų gamyba, iš kurių siuvamos madingos rankinės bei skraistės (mes irgi įsigijome). Prie dailių keramikos dirbtuvių stovi labai įdomūs gigantiški ąsočiai, būdingi šiam kraštui. Šie dirbiniai žiedžiami rankomis, po to tapomi ir glazūruojami. Smagu tai daryti ir pačiam.
Avanos miestukas turi Plaukų muziejų, kuriame moterys palieka savo plaukų sruogą su adresu, pakabindamos viename iš urvų. Tokia galybė sruogų, kad net nejauku darosi. Palikome ir mes po savo lietuvišką sruogelę…
5 km nuo Avanos yra 1238 m. statytas klasikinio kvadratinio plano seldžiukų karavansarajus, kuriame apsistodavo ilgu Šilko keliu keliaujantys pirkliai. Restauruotame pastate atkurtas originalus vaizdas – gyvenamieji kambariai, arklidės, net maža mečetė.
O kur dar nakvynė puikiame viešbutyje-urve „Artemis“. Tik ne sezono metu, kai nuolaidos 50 proc., galima gyventi tokiuose kambariuose ir mėgautis vaizdu pro langą.
Vytintos jautienos skonį jaučiu ir dabar burnoje, o avinžirnių parsivežėme ir džiaugiamės skaniais patiekalais…
Mes vykome iš Stambulo lėktuvu ir 10 val. jau buvo Kapadokijoje. Atgal lėktuvai į Ankarą arba Alaniją išskrenda vėlai vakare, tačiau turkų avialinijos maitina mielais naktipiečiais… Matosi naujos puikios automagistralės. Tarp lankytinų objektų kursuoja mikroautobusiukai – viskas gerai apgalvota, kad turistai išsivežtų kuo daugiau įspūdžių.
Labai įdomūs uolų dariniai – vadinamosios tvirtovės. Tokia yra Učisaro (Uchisar – „tolimoji tvirtovė“), kurios viršūnė – aukščiausia Kapadokijoje. Viduje išskaptuota daug patalpų, laiptų, tunelių, koridorių. Labai miela gerti turkišką kavą su vaizdu į tą uolą. O dar kai nuoširdus aptarnavimas – vaizdas tikrai ilgam išliks atmintyje…
Nijolė Juozaitienė
