Redaktoriaus savaitė

Štai ir nuskambėjo visų bažnyčių varpai, štai ir paleisti fejerverkais „į orą“ milijonai sunkiu prakaitu uždirbtų eurų. Šventės baigėsi ir visas pasaulis vėl bando sukti tą sunkų gyvenimo rutinos ratą.

Dar keletas dienų, ir šventinės nuotaikos visose įstaigose pavirs kalnu nenudirbtų darbų.

Ir vis tiek tas šventinis laikotarpis, kurio pradedame laukti jam vos pasibaigus, turi labai didelę prasmę mūsų gyvenime.

Kiekvienais metais Kūčių stalas yra, ko gero, svarbiausia mūsų gyvenimo kelio tarpinė stotelė. Stotelė, kurioje galime įvertinti ne tik savo sumanumą puošdami namus, ruošdami įmantrius šventinius patiekalus ir pakuodami smalsumo bei džiaugsmo suteikiančias dovanas, bet ir savo gyvenimo rato nuriedėtą kelią.

Šv. Kūčių stalas – mūsų gyvenimo veidrodis. Čia prieš mūsų akis atsiveria didžiausi turtai, kuriuos uždirbome per gyvenimą ir per paskutinius metus. Gyvenimo ratui nereikia nei pinigų, nei dovanų, nei sočių vaišių. Kiekvienas žmogus, atsisėdęs prie stalo, šalia mūsų, yra pats didžiausias mūsų turtas. Kiekvienas iš Jums svarbaus žmogaus gautas sveikinimas – dar viena dalis didelio turto. Kiekvienas ištartas ar išgirstas geras žodis – tai duobėto kelio pabaiga. Kiekviena nuoširdi, mums skirta šypsena – atsakymas į klausimą, ar gyvenimo ratas riedėjo ne veltui. Tik čia galime įvertinti, ko netekome ir ką atradome. Kiek davėme ir kiek atėmėme. Kiek pasėjome džiaugsmo ir kiek – neapykantos.

Pasitikdami šv. Kalėdų rytą visada jį matome kaip senoviniame paveikslėlyje – apsnigtus namų stogus tarsi rankomis apkabina iš kaminų besiveržiantys tiršti, balti dūmai, o virš jų iš giedro dangaus leidžiasi stora šalčio vilna. Pasižiūrime į rytus, o ten sklaidydama šaltį teka brangiausia mūsų žiemos draugė – saulė.

Tokias šv. Kalėdas mes matome kiekvieną gražų žiemos rytą. Tokių šv. Kalėdų mes ir pasiilgstame Žemei keliaujant savo 365 dienų ratą aplink mūsų geltonąją maitintoją ir gyvybės šaltinį.

Išgirsdami krištolo taurių dzingtelėjimą – nusišypsome, o skruostu nurieda ašara. Nors tai linksmybių metas, tačiau kartu tai – dar vienas mūsų gyvenimo atskaitos taškas. Versdami pirmąjį Naujųjų metų kalendoriaus lapelį pajuntame, kad negandos liko už storų durų, kad tai metas, kai gyvenimas turėtų pasikeisti. Turėtų pagerėti. Žinoma, dažniausiai neįvertiname, kad savo gyvenimą kuriame mes patys. Jo niekas neatneša ir nepadeda po šventine eglute.

Už storų durų lieka ir dar vieni mūsų gyvenimo metai. Vieni džiaugiamės dar labiau subrendę, paaugę, patobulėję, kiti atsisveikiname su ta vilioke išprotėjusia vaikyste. Kiekvienos storos durys – ne tik užvertos dar vienų mūsų gyvenimo metų durys, tai ir atvertos durys …į vis artėjančią amžinybę.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close