Darbo biržos funkcijos ir iššūkiai

Laikraščiai, internetiniai portalai, apklausos, net ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės pranešimai skelbia: „Nedarbo lygis Lietuvoje toliau mažėja“. Dar kitur galima paskaityti: „Nedarbo draudimo išmokos ir socialinė parama neskatina bedarbių ieškotis darbo“. Nors iš tiesų antras pagal svarbą motyvas registruotis darbo biržoje – socialinės garantijos, tačiau, kaip rodo 2012 m. pradžioje Kauno teritorinėje darbo biržoje atliktas bedarbių motyvacijos tyrimas, pagrindinė bedarbių kreipimosi į darbo biržą priežastis – noras susirasti nuolatinį ar laikiną darbą.

Kokia yra reali nedarbo situacija Prienų rajone, kokios priežastys lemia nedarbą bei įsidarbinimo galimybes, kalbamės su Kauno teritorinės darbo biržos Prienų skyriaus vadovu Vygintu Morkūnu.

Paneikite arba patvirtinkite tai, ką skelbia apklausos ir laikraščių antraštės.

Yra keletas aspektų, kuriuos reikėtų aptarti. Darbo birža atlieka tris funkcijas, kurios dominuoja šios organizacijos veikloje. Prie kai kurių mūsų funkcijų yra „prikabinti“ keli mitai, kurie nėra teisingi. Vienas iš jų – teiginys, kad bedarbiai gerai gyvena iš pašalpų. Pagal statistiką, nedarbo draudimo išmokas gauna apie 15 proc. registruotų bedarbių. Ar galima tai pavadinti kažkokiu masiniu reiškiniu, jeigu tarp tų  15 proc. patenka tik tie, kurie yra neseniai dirbę ir turi darbo stažą. Tie žmonės turėjo darbą, mokėjo socialinio draudimo įmokas ir dabar, netekę darbo, yra draudžiami tam tikra pinigų suma. Tik ta dalis žmonių yra finansiškai tiesiogiai susieti su darbo birža, bet jie nėra suinteresuoti nedirbti. Antrasis mitas susijęs su darbo biržos pavadinimu. Pavadinimas „Darbo birža“ buvo suteiktas1991 m., ir jis dabar ne visai atitinka atliekamas funkcijas. Tai yra užimtumo tarnyba. Viena iš šios tarnybos funkcijų yra tarpininkavimas įdarbinant. Antra – finansiniai paramos mechanizmai tiems, kuriems reikia paramos, ir trečia – edukacinė veikla, padedanti susiorientuoti darbo rinkoje. Pavyzdžiui, darbdaviai dažnai renkasi darbuotojus pagal gyvenimo aprašymus. Reikia išmokyti žmones pasirašyti tą gyvenimo aprašymą (CV). Mes organizuojame grupes, mokome parašyti CV, prisistatyti darbdaviui, mėginame pristatyti darbo rinką ir paklausias profesijas, kad žmonės galėtų persiorientuoti ir pagalvoti, kur galėtų įsidarbinti. Neteisinga manyti, jog darbo birža tik registruoja bedarbius ir moka pašalpas. Darbo biržos sistema yra valstybinė institucija, priklausoma ne tik nuo įstatymų, bet ir nuo ekonominės situacijos. Ateina periodas, kai nedirbančiųjų yra daug, darbo nėra. Tada organizacija sprendžia uždavinius, susijusius su situacijos švelninimu, tačiau tikrai negali išspręsti visko, kas darbo rinkoje yra negerai.

Kaip paaiškintumėte situacija, kai žmogus, trejus metus registruotas darbo biržoje, guodžiasi, jog jam darbo birža per tą laiką nieko nepasiūlė.

Negalima sakyti, kad žmogus netiesą sako. Yra tam tikrų aplinkybių, kurios ne visiškai nuo mūsų priklauso. Jei pagal asmens pageidavimą nėra darbo pasiūlymų, tai jam teikiami pasiūlymai kitokiam darbui, kurį jis sugebėtų dirbti, tačiau dažnai žmonės tokių pasiūlymų nevertina, kaip pasiūlymų. Bedarbių yra daug. Konsultantai, kurie dirba su tam tikra bedarbių grupe, yra apkrauti ar perkrauti darbu ir ne visada gali skirti pakankamai laiko kiekvienam žmogui. Kartais ir pats žmogus nesiima jokios iniciatyvos ir nerodo pastangų ar noro susirasti darbą, integruotis į darbo rinką, pagaliau, iš darbo biržos pasiimti tai, ką galima.

Galima sakyti, kad kartais norima viską gauti be jokių pastangų?

Taip, labai dažnai susiduriame su tokiais žmonėmis, ypač mažesniuose miesteliuose. Žmonių mobilumas, lyginant su Vakarų Europos valstybėmis, čia labai žemas. Tai yra kultūriniai skirtumai, ir negalime sakyti, jog tai blogai. Bet tai nepadeda spręsti nedarbo problemų, individualių problemų žmonių, kurie gyvena šioje teritorijoje. Mes tikrai jiems galime pasiūlyti darbo kitur. Prienai yra pakankamai dėkingoje geografinėje padėtyje: šalia Kaunas, Alytus, Marijampolė. Rajono žmonės galėtų orientuotis ne tik į Prienus, bet ir į tų vietovių rinką. Darbų tikrai yra, galima rasti, bet žmonės nori čia arba niekur. Kita priežastis, kuri stabdo jų iniciatyvą ieškotis darbo toliau, yra socialinės paramos sistema.

Vadinasi, žmonės vis dėlto noriau gyvena iš pašalpų?

Iš dalies tiesa. Bet pašalpos yra socialinės paramos visuma, kurią sudaro ir įvairios kompensacijos. Viską sudėjus, susidaro finansiškai nepatraukli situacija darbui. Žinant, jog nekvalifikuotas darbas apmokamas minimaliai, įvertinant kelionės išlaidas, trukmę, nedirbant gaunamas išmokas bei kompensacijas, materialiai nenukenčiama. Taigi paskatos dirbti nėra. Jeigu dar turi namudinį ūkelį, žmonėms nėra didelio suinteresuotumo kažką daryti. Tai sudėtinga situacija, kuri neveda niekur. Jeigu tai tęsis ir toliau, bus visa karta žmonių, kurių nei valstybė, nei kas kita nesugebės ištraukti iš jų gyvenamosios aplinkos. Prienuose nėra pramonės, nekuriamos naujos darbo vietos, tad ir darbo rinkoje sunku tikėtis didelių proveržių.

Kokie pokyčiai darbo rinkoje stebimi per pastaruosius keletą metų?  

Per paskutiniuosius dvejus trejus metus didelių pokyčių nebuvo. Yra sezoniniai nedarbo svyravimai. Bedarbių skaičius irgi smarkiai nekinta: procentine išraiška nedarbo lygis rajone svyruoja nuo 12 iki 10 procentų. Per vienuolika 2012 metų mėnesių į Prienų darbo biržą kreipėsi 3 500 asmenų, įdarbinta 1 332, į aktyvias darbo rinkos politikos priemones nusiųsti 657 asmenys ir dar maždaug pusantro tūkstančio arba savanoriškai nutraukė registraciją darbo biržoje, arba įsidarbino patys, arba kažkaip kitaip integravosi į darbo rinką. Jeigu metų pradžioje buvo apie 2 200 registruotų darbo biržoje asmenų, šiuo metu – apie 2 000. Galima sakyti, kad bedarbių mažėjimas nėra ženklus, nors nedidelė tendencija mažėti yra.

Dėl kokių priežasčių nedarbas mažėja?

Visų pirma dėl emigracijos. Bet manyčiau, jog dalis žmonių vis tik įsidarbina. Per paskutinį pusmetį atsirado šiek tiek daugiau darbo pasiūlymų. Dar viena priežastis – daugėja asmenų imančių verslo liudijimus. Žmonės palaipsniui legalizuoja savo namudinius užsiėmimus. Manyčiau, tai lemia noras užsitikrinti socialines garantijas. Sveikatos, pensiniai, socialiniai draudimai ir kiti garantijas lemiantys aspektai vis tik žmonėms yra svarbūs.

Statistiniai KTDB duomenys, rodantys, kad ketvirtadalis jaunuolių neturi darbo, verčia susimąstyti, kokios gali būti tokios tendencijos priežastys ir kas galėtų sumažinti jaunimo nedarbą.

Kad jaunimo nedarbas labai didelis ir tai yra didelė problema – taip pat vienas iš mitų. Manau, jog jaunimo nedarbas nėra labai didelis, bet problema dėl jaunimo įdarbinimo vis dėlto yra. Jaunimo nedarbą galima skaičiuoti dvejopai. „Eurostat“ agentūros duomenimis, palyginamasis nedarbas, kuris yra fiksuojamas ir skelbiamas viešai – 15 proc. – skaičiuojamas apklausų būdu. Apklausiami visi jauni asmenys: ar jie ieško darbo. Jeigu žmogus pasako, kad ieško arba norėtų keisti darbą, jis skaičiuojamas prie tų žmonių, kurie ieško darbo. Jis gali būti studentas, moksleivis, dirbantis nepilną darbo dieną. Procentinė visuma gaunasi pakankami didelė, bet skaičiuojant užsiregistravusiuosius darbo biržos Prienų skyriuje ir oficialiai deklaravusiuosius, kad niekur nedirba, neturi kitų užsiėmimų ir nesimoko dieninėse studijose, nedarbas nėra stulbinamai didelis: 7,1 proc. Tačiau jaunimui yra tikrai sunku integruotis. Lemia patirtis, sugebėjimai, ambicijos, kvalifikacija. Nėra valstybėje pakankamai instrumentų, skatinančių darbdavius įdarbinti jaunimą. Pagrindinis reikalavimas yra patirtis. Iš jauno žmogaus tikimasi tokio pat darbo efektyvumo, kaip ir iš patyrusio. Jeigu tai mažai apmokamas, nekvalifikuotas darbas, jaunimo jis nevilioja. Yra atvejų, kai gyvenimas priverčia dirbti už minimumą, bet jauni žmonės turi ambicijų gauti didesnį darbo užmokestį.

Kodėl, Jūsų nuomone, darbdaviai nesuinteresuoti investuoti į darbuotoją, kuris vėliau galbūt dešimteriopai atsipirks?

Manyčiau, kad darbdaviai nori greito rezultato, jie nėra užtikrinti ilgalaike perspektyva. Darbo biržos apklausų duomenimis, mažai darbdavių pasako apie kitiems metams prognozuojamą plėtrą darbuotojų veiklos atžvilgiu. Natūralu, kad priimti žmogų ir pusę metų „auginti“ jį, kad jis tik vėliau duotų naudos, neapsimoka. Manau, tai yra globalesnė problema, susijusi su ekonomikos, įstatymų, darbo politikos tęstinumu. Jaučiamas neužtikrintumas dėl mokesčių, krizių, rinkų stabilumo.

Ar Prienų rajone yra stabilių įmonių, kurios dirba, žvelgdamos į perspektyvą?

Įmonių, galvojančių ne vienerius metus į priekį, yra. Jos ir pačios ruošia specialistus, kurių mokymą finansuoja darbo birža. Tai jaučiama transporto sektoriuje (tolimųjų reisų vairuotojai), „Sportinės aviacijos“ gamykloje, „Termike“ ir ne per seniai cechą Prienuose įsteigusioje baldų įmonėje „SCAPA BALTIC“, kuri investuoja ir naudojasi darbo biržos finansuojamu profesiniu mokymu tam, kad paruoštų sau siuvėjus ir baldų apmušėjus. Tai puikūs pavyzdžiai, kad toks darbuotojų ruošimas atsiperka greičiau. Jeigu baldų apmušalų siuvėjus paruošiame per dvi tris savaites, jie per du tris mėnesius pateisina investicijas. Tolimųjų reisų vairuotojų trūksta, kreipiamos investicijos į jų mokymus, kvalifikacijos suteikimą, Jeigu tai yra neformalus mokymas, jis gali būti kompensuojamas apie 3 tūkst. Lt suma.

Minėjote, jog per 2012 metus buvo įdarbinta apie 1000 asmenų. Kur jie buvo įdarbinti? Kokios profesijos paklausiausios?

Iš apie 1 000 pagal neterminuotas darbo sutartis ir 300 pagal terminuotas sutartis įdarbintų asmenų dauguma buvo įdarbinti paslaugų, statybos sektoriuose. Didžioji dalis – Prienuose. Dažniausiai tai buvo nekvalifikuoti darbai. Jeigu tik atsiranda poreikis kvalifikuotesniam darbui, pavyzdžiui, medicinos arba švietimo srityje, mes susiduriame su problema surasti tinkamą darbuotoją. Didžiausia pasiūla yra vadybininkų, tačiau ir reikalavimai jiems keliami dideli. Kita vertus, vadybininko kvalifikacijos apibrėžimas yra labai platus, todėl natūralu, kad šios kategorijos žmonių yra registruota daugiausia. Aišku, ir darbo vietų atsiranda, bet, manau, kad vadybinių profesijų atstovų darbo rinkoje yra perteklius.

Kokios yra žmonių su negalia įsidarbinimo galimybės?

Daugiausiai tai trečios grupės (pagal seną klasifikaciją) neįgalieji arba turintys iki 55 proc. nedarbingumo. Tokios kategorijos žmonėms, priklausomai nuo kvalifikacijos, yra galimybė dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse, projektuose ir įsidarbinti.

Darbą pradėjo naujosios kadencijos Seimas. Gal tunelio gale matosi šviesa?

Kol kas iš politinės padangės nieko negirdėti. Šūkis „Mažinti nedarbą!“ buvo ir konservatorių, ir dabartinės valdžios programoje. Niekas nepasako, kokiu būdu šis nedarbas bus mažinamas. Manau, tai turėtų būti labai rimta, visapusiška, daug sričių apimanti valstybės programa. Nedarbas sumažės, jeigu bus sutvarkytos visos kitos sritys, nuo kurių nedarbas priklauso: mokestinė bazė, ekonominė politika, investicijų pritraukimas, regioninė politika. Šiandien regioninė politika labai neadekvati, t. y. kai vystomas vienas, du, trys dideli centrai (manyčiau, tik Vilnius), o regionai lieka nuskriausti. Kuo toliau, tuo ta atskirtis didėja, investicijos nepasiekia šių regionų, tad natūralu, kad jų žmonės neturi didelio pasirinkimo darbo rinkoje.

Nedarbo situacija Prienų rajone neguodžianti. Ko reikia, kad žmonės būtų motyvuoti patys aktyviau ieškotis darbo?

Žmogaus aktyvumą stabdo finansinės galimybės. Jeigu žmogus, kad ir su minimalia kvalifikacija, išvažiavęs toliau nuo namų, galėtų uždirbti tiek, kad turėtų galimybę išsinuomoti butą ir prasimaitinti iš savo atlyginimo, tai tikrai paskatintų migruoti viduje, ten, kur yra darbo. Bet šiandien su tokiomis pajamomis žmonės to negali padaryti, ir tai yra pagrindinis stabdis.

Vis dėlto, ar dar yra nišų naujoms darbo vietoms ar verslo kūrimui Prienuose?

Tos nišos atsiranda ir keičiasi. Tai nėra koks nors stabilus dalykas. Pavyzdžiui, smulkūs serviso, buitinių paslaugų verslai bet kokiam regionui yra reikalingi, bet jie neišspręs globalios problemos. Manau, kad kurti naujus verslus neskatina mokesčių sistema, nes iš karto uždedami mokesčiai, verslininkui neleidžiama įsidirbti. Tai, matyt, ir stabdo naujų verslų kūrimąsi. Prienai, esantys gražioje, geografiškai patogioje vietoje, kai netoli yra kurortas Birštonas, turi galimybių verslui, bet jos priklauso ne nuo individualaus žmogaus. Skatinti verslą, kurti, vystyti ilgalaikius planus ir juos realizuoti yra konkrečios savivaldybės reikalas. Jeigu būtų žinoma, jog ilgalaikiai planai nesikeis, keičiantis valdžioms, verslininkai taip pat būtų susiinteresuoti ilgalaikėmis investicijomis. O šalia didesnio verslo atsirastų nišų ir smulkiajam verslui. Kaip bebūtų gaila, nedarbo mažinimas nėra vien darbo biržos jėgoms. Darbo birža yra tarpinė grandis, vienas iš instrumentų tai daryti.

Kokių yra naujienų darbo biržoje?

2012 m. naujiena – naujas profesinio mokymo įstatymas. Jis paremtas trišalių sutarčių pagrindu. Jeigu darbdaviams reikalingi tam tikros kvalifikacijos darbuotojai, jie gali kreiptis į teritorinę darbo biržą, kuri gali darbdavio pasirinktam bedarbiui ar įspėtam apie atleidimą iš darbo darbuotojui finansuoti visas arba dalį profesinio mokymo išlaidų. Bedarbių arba įspėtų apie atleidimą iš darbo darbingo amžiaus darbuotojų profesinio mokymo tikslas – padėti žmonėms įgyti ar tobulinti kvalifikaciją, įgyti kompetencijų, jeigu to reikia, padėti pradėti dirbti savarankiškai. Darbdavių iniciatyva buvo priimti atitinkami teisės aktai. Bet pasirodė, jog, toli gražu, ne visiems darbdaviams to reikia – tik didiesiems, nes mažesnieji bijo įsipareigojimų. Darbdaviai turi įsipareigoti įdarbinti bedarbį ar įspėtą apie atleidimą iš darbo darbuotoją palikti dirbti jo darbovietėje ne trumpesniam, negu 12 mėn. laikotarpiui, o darbuotojai – pusę metų nenutraukti darbo sutarties. Darbdaviai gali nusiųsti darbuotoją į jiems tinkamą ar patinkamą mokymo įstaigą, bedarbis gali pats pasirinkti tokią įstaigą. Deja, kaip minėjau, trišalių sutarčių nėra tiek, kiek yra galimybių. Darbdaviai dar turi galimybę pasinaudoti šia profesinio mokymo priemone, bet turėtų paskubėti. 2013 m. rudenį šis finansavimas baigiasi ir, jeigu būtų ilgesnė mokymo programa, nesuspėtų ja pasinaudoti. Dar viena yra galimybė – dvišalė sutartis, kai žmogus įsipareigoja 6 mėn. užsiimti individualia veikla ar įsigyti verslo liudijimą šiam laikotarpiui. Bet vėl gi – verslininkų Prienuose yra baigtinis skaičius. Kurti darbo vietas ir vystyti verslą yra ir daugiau galimybių. Prienų rajone trys seniūnijos pateko į didesnio negu vidutinis nedarbo zoną: Jiezno, Balbieriškio ir Naujosios Ūtos seniūnijos. Ten galima steigti darbo vietas, pasinaudojant darbo biržos finansine parama siekiančia 32 tūkst. Lt. Ji skiriama darbo vietoms įsteigti, įsirengti, įsigyti priemones. Galima apibendrintai pasakyti: yra tam tikrų gerų dalykų, bet nėra taip, kad iš rankų plėštų.

Ar žmonės noriai naudojasi darbo biržos internetine svetaine ir darbo joje paieškomis?

Naudojasi aktyviai, bet yra didelis skirtumas tarpo miesto ir kaimo žmonių, jaunimo ir pagyvenusių, kvalifikuotų ir nekvalifikuotų. Kai kuriems žodis „internetas“ yra keiksmažodis. Manyčiau, tai yra viena iš sričių, kuri galėtų būti vystoma: plečiamos elektroninės paslaugos, savitarna. Bet svarbiausia, ko reikėtų, tai darbo biržos sistemos pasitikėjimo žmogumi. Mes per daug esame subiurokratėję, nemažai laiko sugaištame formalumams, jo nelieka individualiam žmogui. Tai viena iš tų sričių, kurias reikėtų keisti.

Kuo darbo biržos specialistų darbas yra specifinis? Turbūt susiduriate ir su pakeiksnojimais, ir su ašaromis?

Žinoma. Jeigu mokytojai, medikai, psichologai turi ilgesnes atostogas, kai kas išeina anksčiau į pensiją, tai darbo biržos darbuotojams netaikomos jokios privilegijos, nors jie patiria didelį psichologinį krūvį. Tačiau skųstis negalime, nes esame valstybės tarnautojai ir negalime kritikuoti įstatymo, kuriuo vadovaudamiesi mes dirbame. Bet pasiūlymų, kaip tobulinti sistemą, visada turime.

 Vadovaujate dešimties darbuotojų kolektyvui. Ar reformų, etatų mažinimo kitais metais nenusimato? 

Su esamomis funkcijomis ir esamomis užduotimis ne apie mažinimą reikėtų kalbėti, o apie didinimą. Kai kurie žmonės, kaip minėjau, nusiskundžia individualaus dėmesio stoka. Darbuotojai jo skiria tiek, kiek gali skirti, o reikėtų daugiau. Žiūrint į perspektyvą, būtų gerai, kad šios galimybės didėtų. Apskritai, pažvelgus į vakarų arba netolimas kaimynines šalis, matyti, kad ten užimtumo tarnybos tikrai turi didesnes galimybes dirbti individualų darbą su klientais. Tas darbas reglamentuotas įstatymų.

Kokius iššūkius sau kelia darbo birža kaip sistema?

Spręstinų klausimų yra daug. Tačiau svarbiausi yra pokyčiai – atsinaujinti, prisitaikant prie dabartinės situacijos ir šio laikmečio.

Kokie 2012-ieji metai buvo jums asmeniškai?

Pastarieji dveji metai, kai pradėjau dirbti Prienuose, man buvo atradimų, ieškojimų ir kūrybos metai. Administracinis darbas – pakankamai nauja sritis. Nors Kauno teritorinėje darbo biržoje ketverius metus dirbau direktoriaus pavaduotoju, bet atsakiau už konkrečią sritį, ir tai nebuvo susiję su klientų aptarnavimu. Čia aš būtent su tuo susidūriau. Man tai buvo didelis iššūkis. Manyčiau, kad pastarieji dveji metai buvo labai įdomūs.

– Ko tikitės iš 2013-ųjų?

– Dar įdomesnių metų.

Roma Sinkevičiūtė

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close