home Kultūra Naujoji muziejaus koncepcija priimtina ne visiems

Naujoji muziejaus koncepcija priimtina ne visiems

Važiuodami F. Martišiaus gatve matome pasikeitusį, atnaujintą ir išgražėjusį Prienų krašto muziejaus pastatą. Kol kas atlikti tik išorės darbai. Ateinančiais metais prasidės muziejaus vidaus atnaujinimo darbai. Gruodžio 20 d. Prienų krašto muziejaus bendruomenė pakvietė visuomenę į naujos muziejaus ekspozicijos koncepcijos pristatymą. Buvo diskutuota, kas padėtų išsaugoti muziejaus bei šio krašto kultūrinio ir istorinio paveldo unikalumą ir kokios tam būtų tinkamiausios šiuolaikiškos formos. Prienų krašto muziejaus direktorė Lolita Batutienė pasveikino susirinkusiuosius, kuriems svarbus muziejus, svarbu tai, kas jame vyksta ir koks jis galėtų būti ateityje. Renginyje dalyvavo ir Skriaudžių parapijos klebonas Arūnas Simanavičius. Jis pasidalino mintimis apie muziejaus ir bažnyčios sąsajas, naujas adventinio ir katalikiško gyvenimo formas, kurias galima pritaikyti muziejuose adventiniu laikotarpiu. Baigdamas klebonas kvietė nepamiršti pamaldumo ir dėkingumo, kurie yra neatskiriami katalikiško gyvenimo palydovai. „Žodis „dėkoju“ tariamas už tai, ką gaunu dovanai. Padėkoti tikrai yra už ką, nes miestą muziejus visada praturtina. O jeigu muziejus gyvas ir turi resursų atsinaujinti, jis visada pradžiugins miesto žmones“, – teigė A. Simanavičius. Idėja kurti naują muziejaus viziją Prienų krašto muziejaus direktorei L. Batutienei kilo rašant ir teikiant projektus Kultūros rėmimo fondui. Taip į trečius metus gimė Krašto muziejaus ekspozicijos koncepcija. Ją išvystyti padėjo grupė idėjos bendraautorių – dešimt metų muziejinių ekspozicijų projektavimu ir įgyvendinimu užsiimančios bendrovės „Terra Media“ kūrėjai bei dizaineriai. Muziejaus viziją pristatė į susitikimą su muziejininkais, visuomenės atstovais ir kraštiečiais, atvykusiais net iš kitų Lietuvos kampelių, atvykę bendrovės kūrybiniai darbuotojai bei „Terra Media“ direktorius Virginijus Baranauskas. Anot direktoriaus, bet kuris muziejus gali atrasti įdomių dalykų, o žvalgantis po Prienų krašto muziejų galima pamatyti, jog iš čia kilę daug savo gyvenime nemažai pasiekusių žmonių. Todėl kūrėjams kilo mintis pažvelgti į muziejų, Prienų krašto istoriją akimis tų žmonių, kurie iš čia pakilo aukštesniems skrydžiams.  

Muziejaus ekspozicijos koncepcija – „Aukšto skrydžio žmonės“

Apie muziejaus ekspozicijos koncepcijos gimimą papasakojo bendrovės „Terra Media“ projektų vadovė Giedrė Švėgždaitė-Randienė. Ji, kaip ir bendrovės direktorius, teigė, kad, ieškodami Prienų krašto muziejaus išskirtinumo, kūrybinės grupės darbuotojai atradę keletą atraminių taškų. Vienas iš jų – minėtoji žymių asmenybių gausa, antrasis – Prienų krašte vis dar veikianti sklandytuvų gamykla. Šios mintys susisiejo tarpusavyje, išsivystydamos į vientisą idėją: Prienų krašte gyvena žmonės, turintys tam tikrą polėkį ir skrydžio poreikį. Taip gimė minėtoji koncepcija „Aukšto skrydžio žmonės“. Šioje ekspozicijoje, pasak projektų vadovės, būtų siekiama pristatyti iškilias Prienų krašto asmenybes ir atskleisti jų darbus, sugebėjimą matyti kartais nelabai įprastus dalykus iš kitos perspektyvos. Informacija ekspozicijoje būtų pateikiama stenduose, kurių forma būtų neįprasta: tūriniai stendai, eksponuojama Prienų miesto maketo dalis, kuri sietųsi su pristatoma tema. Pavyzdžiui, tam tikro iškilaus žmogaus vieta, kur jis gyveno, dirbo. Atsirastų lentynos, rašytinė informacija ir eksponatai. Kitas medžiagos pristatymo būdas – pasitelkiant dvipusiškumo efektą. Iš vienos pusės lankytojas galėtų pamatyti tam tikrus gerai jam žinomus objektus, miesto pastatus ar kraštovaizdį, o iš kitos tarytum atrastų, ką tas įprastas vaizdas slepia, galbūt visai kitą to objekto vertę. Tai padėtų atskleisti eksponatai, įvairi video / audio medžiaga ir kita informacija. Kūrybiniams darbuotojams tematinį planą padiktavo esamas pastato rekonstrukcijos projektas. Patalpų jie negalėję keisti, didinti ar mažinti – tai buvo išeitinė sąlyga. Pirmame aukšte jie siūlė palikti etnografijos ekspoziciją, reikalaujančią didelės erdvės, kitose pirmojo aukšto patalpose patalpinti partizanų tremties medžiagą. Naujos temos, kurias siūlė kūrybinė grupė, yra sklandytuvų istorija. Ji būtų pateikta per abu aukštus, tarytum rišamoji viso muziejaus ekspozicijos tema. Taip pat nauja tema, gimusi bendradarbiaujant su muziejininkais, – pastato istorija. Pastebėta, kad nedaugelis žino arba žino tik keletą šio pastato istorijos etapų. O iš tiesų jame buvo ir odontologijos kabinetas, ir ligoninė. Pirmame aukšte kūrybinė grupė siūlo eksponuoti ir tautodailės ekspoziciją. Antrame aukšte būtų tęsiama sklandytuvų istorijos tema, pagrindinis dėmesys skiriamas iškiliems Prienų krašto žmonėms. Abiejose antro aukšto pusėse būtų pristatomi patys iškiliausi krašto žmonės, kuriais ne vien Prienai gali didžiuotis, bet ir visa Lietuva. Antrame aukšte būtų pristatoma miesto istorija, savo vietą atrastų sakralinė ekspozicija. Kunigo J. Zdebskio ekspozicijai būtų skiriama atskira patalpa. Dar viena ekspozicija – „Kiti kraštiečiai“, kurioje būtų pristatomi visi kiti žymūs Prienų krašto žmonės, dėl vietos trūkumo nepatekę į iškiliausių krašto žmonių ekspoziciją.   Apie siūlomos ekspozicijos koncepcijos formas kalbėjo bendrovės dizaineris. Prieš tai jis paminėjo, kad pasirinkti teminį išdėstymą lėmė pamąstymas, kas lankys tam tikras ekspozicijas pirmame ir antrame aukšte. Dizainerio teigimu, etnografijos išdėstymą pirmame aukšte lėmė istoriškai susiklosčiusios aplinkybės, nes ši tema labai dažnai siejama su edukacija, kuri vyksta šalia muziejaus esančiame pastate. Tautodailei skirta erdvė sugalvota taip, kad nedidelėje erdvėje interaktyviai ir įdomiai būtų pateikiamos atskiros tautodailės temos ir eksponatai. Antro aukšto temų išdėstymas, pasak kūrybinės grupės atstovo, buvo nulemtas, atsižvelgiant į dabartinę ekspozicijos schemą ir per laiką susiformavusį tos temos dėstymą Prienų krašto istorijoje. Labai daug dėmesio skirta garbiems kraštiečiams, miesto istorija ir sakralinė ekspozicija sujungtos į vieną patalpą, nes jos susijusios su tam tikrais pastatais, bažnytiniais elementais. Nenorėdami visas sienas išklijuoti fotografiniais tapetais ir ieškodami  išskirtinumo, dizaineriai siūlė naujas formas: lyg iš skrendančių sklandytuvų ir krašto istorijos parodyti laisvą krašto aplinkos charakterį, kad pasimatytų idėja: kraštas yra įdomus ir jis labai daug ką po savimi slepia. Sklandytuvų istorija sietųsi ar matytųsi per du aukštus. Didelėmis nuotraukomis ji galėtų sietis su krašto vaizdais: Nemuno vingiu, kraštovaizdžio elementais, pabrėžiančiais krašto grožį. Stengdamiesi sutalpinti visas ekspozicijas, dizaineriai siekė jas padaryti keičiamas ir lengvai prižiūrimas. Tai, kas netelpa, sutalpinti į video pristatymus. Informacinio stendo sprendimas surastas pabrėžiant, jog tai yra požiūris iš viršaus: namukai – lyg miesto dalis, kurioje gali atsirasti konkretus namas, susietas su konkretaus žmogaus istorija, turėjusia įtakos šalies ar kitų žmonių istorijoms. Projektuojant ekspozicijas buvo pagalvota apie lankytojo kelią: kad jam būtų įdomu ir kad būtų galima kažkur prisėsti. Ši idėja eitų ratu per visą muziejų, per abu aukštus. Sukurtų lyg ir netikėtumą, kad užsukus už baldų, būtų randama tiek turinio, kiek krašto istorija gali turėti, ir kartu valandėlei pailsinti kojas.  

Ši diskusija ne paskutinė

Po bendrovės „Terra Media“ kūrybinės grupės pasisakymų, susirinkusieji buvo kviečiami diskutuoti, pasidalinti savo mintimis ir įžvalgomis. Anot muziejaus direktorės L. Batutienės, svarstydami idėjas, per kurias būtų galima perteikti ir atskleisti krašto istoriją, muziejininkai ir kūrybinė grupė svarstė ne vieną jų. Viena idėja buvo papasakoti apie tai per aukšto skrydžio žmones, kita – perteikti krašto istoriją per malūną, dar viena – per Prienų popierinę. Pristatyme dalyvavę kolegos muziejininkai paminėjo ir Prienų tiltą, jungiantį du Nemuno krantus bei ten gyvenančius žmones, neatsiejamus nuo Prienų krašto istorijos. Istoriko V. Kuzmicko pastebėjimu, dauguma eksponatų iš kairiosios Nemuno pusės, tačiau kraštas yra abi upės pusės: iš kairiosios žmonės nešė spaudą į dešiniąją, iš anos pusės bėgo nuo rekrūtų. V. Kuzmickas pasigedo Prienų krašto savitumo ir istorijos pateikimo vientisumo. Muziejaus koncepcijos kūrėjai sutiko, kad miesto istorijos dalyje šią temą galima būtų atskleisti. Pristatyme dalyvavęs iš Prienų krašto kilęs televizininkas vylėsi, kad senos ekspozicijos nedings, naujais metodais bus parodyta ir pateikta tai, kas yra dabartiniuose muziejaus fonduose. L. Batutienė ne kartą pastebėjo, jog tai tėra pirmas žingsnis ir dar nereiškia, kad jis yra galutinis, tačiau ne visus toks teiginys įtikino. Ypač jautriai ir netgi skausmingai į naujosios muziejaus vizijos pristatymą reagavo Prienų krašto muziejaus įkūrėja, buvusi ilgametė direktorė Antanina Aleknavičienė. A. Aleknavičienė įnešė patį didžiausią indėlį į Krašto muziejaus kūrimą. Ilgai, skausmingai, kantriai braudamasi pro biurokratines užtvaras, rinkdama istorijos nuotrupas, iš detalių, mažų eksponatų rankiodama ir dėliodama žmonių istorijas ir prikeldama jas naujam gyvenimui, ji kūrė Muziejų. Jo išlikimas gerbiamai A. Aleknavičienei ypač svarbus. Jai atrodė, kad pristatyta koncepcija yra Krašto muziejaus griovimas ir naujo statymas, kad šis naujasis projektas sunaikins pastato istoriją, čia gyvenusio inžinieriaus, matematikos mokytojo C. Pšemeneckio kambarį ir sunkiai rinktus eksponatus. Muziejininkė apgailestavo, kad buvo jau netekta J. Brundzos namo, Popierinės, daug buvusių eksponatų „paleista per kaminą“. „Man labai gaila šio namo, gaila visko... Aš ne prieš progresą, bet kodėl neliko Muziejaus tarybos, nebuvo galima susirinkti, pakalbėti, vienintelį namą palikti ateinančioms kartoms tokį, koks jis yra, apšiltinus, sutvirtinus? Reikia išsaugoti ir tai, kas sekama, kas buvo, kas yra paprasta“, – apgailestaudama, kad liko vėl viena, kaip tuo laiku, kai kūrė muziejų, kalbėjo A. Aleknavičienė. Direktorės L. Batutienės, kūrybinės grupės, muziejininkės A. Razmislavičienės įtikinėjimai, paguodos žodžiai, kad niekas nepražus, eksponatai bus išsaugoti, tik pateikti kitoje erdvėje ir moderniais metodais, atrodė beverčiai. Vis dėlto tikrieji daiktai, kurie skleistų savo šilumą, glostytų akį, ir A. Razmislavičienės nuomone, turėtų būti eksponuojami gyvai. Dėl ginčytinų klausimų muziejininkai ir kūrybinė grupė pažadėjo dar tartis ekspozicinių erdvių projektavimo eigoje, bet tikrai nežadėjo, kad visi eksponatai išliks, kuriuos – svarbiausius – palikti ir kaip pateikti, spręs patys muziejininkai. Taigi diskusija dar vyks.

Roma Sinkevičiūtė

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close