Redaktoriaus savaitė

Laikas. Kas tai? Koks tai stebuklingas monstras, kurio negali išgąsdinti net atominės bombos? Laikas nebijo nieko. Jis teka, bėga, lekia, skrieja. Kokių tik negirdime veiksmažodžių jam apibūdinti! Ir visi jie susiję su itin greitu judėjimu.
Ir iš tikrųjų, rodos, prieš akimirką skundėmės atšalusiu oru, krentančiais lapais ir už lango sušmėžavusia pilkuma. O šiandien žvelgiame jau į kur ne kur sniegu padengtus klonius. Laikrodis tapo panašus į ventiliatorių, kuris, lyg perkaitęs, sustoja tik tuomet, kai į jį pažvelgiame. Pasižiūri – 8 valanda ryto, tik nusuki galvą, puodelį arbatos išgeri, atsisuki – rodyklės jau 12-ą rodo. Dar keletas darbų po sočių pietų, ir jau laikrodžio rodyklės akis bado poilsį ir miegą menančiais skaičiais. Kalendoriai, panašu,
galėtų turėti tik dvi dienas savaitėje – pirmadienį ir penktadienį. Tik šias dvi dienas dar galima pastebėti. Viena primena fabriko sireną – jai garsiai suūkus į cechą lėtai ir sunkiai šlepsėdamos pajuda kolonos susikūprinusių pilkų siluetų jau net ne raudonomis, bet apsiblaususiomis akimis. Kita diena, penktadienis, primena šv. Kalėdas – masinis skubėjimas į uždaras erdves, pilvų užpildymas nekasdieniu maistu bei gėrimais ir visiškas sąstingis, trumpai tariant, ekonominis krachas.
Ir niekaip neįmanoma suprasti, kas kamuoja žmones? Penktadienį skundžiamės nuovargiu, patirtu per darbo savaitę, o savaitgalį skundžiamės poilsiu, … kuris išvargino. Prieš akis iškyla žodis „motyvacija“. Na, ir jos trūkumas. Žmonėms trūksta motyvacijos. Juos reikia išjudinti, sudominti.., papirkti. Kaip antai senais laikais savo ištikimus ir nelabai ištikimus gyventojus skambiai papirkinėjo viena šalis, sau priskyrusi tokius kilnius simbolius – pjautuvą, kūjį, na ir javus. Statėm, statėm ir pastatėm! Ostapo Benderio svajonė įgyvendinta! Naujieji Vasiukai pastatyti, pinigai išplauti. Laimingi tik dujų karūną užsidėję oligarchai, negana to, didžiausia karūna puikuojasi socialistinės (manykit, labiausiai su savo tauta uždarbiu besidalijančios) valstybės galva.
Ostapas Benderis šioje vietoje, ko gero, nulenkęs galvą, dulkėse išvoliotomis kelnėmis ir švarku sliūkintų atgal į Odesą ieškoti dar vieno dvylikos kėdžių kvito. Tokio plano, kaip užvaldyti plačią Rusią, pelnyti 150 mln. gyventojų simpatijas, iš jų pasipelnyti ir dar ant kelių parklupdyti Europą, net jis nebūtų įgyvendinęs!
Taip ir gyvena senučiukė Europa. Žino, kas tiekia jai dujas, žino, kur daugiausiai burnų reikia maitinti, žino, kokios tautybės turistai išlaidauja daugiausiai, ir nežino, kaip dar būtų galima nulenkti galvą tai vienintelei, jau šimtą metų plienu žvanginančiai, kitų laukais besirūpinančiai, tačiau savus laukus apleidusiai ir dirvonais pavertusiai šaliai.
Girdėdami žodį „sankcijos“ jau pripratome, kad „vargingi“ Rytai jas skelbia, o „turtingi“ Vakarai neapsisprendžia, kam paklusti: tam, kuris juos saugo, ar tam, kurį jie maitina.