Užburtas smurto ratas. Viskas prasideda nuo šeimos

Lapkričio 19 d. buvo minima Pasaulinė smurto prieš vaikus prevencijos diena, lapkričio 25 d. – Tarptautinė kovos su smurtu prieš moteris diena. Šios datos – tai priminimas, kad visa visuomenė turi siekti, jog Lietuvoje būtų kuo mažiau smurto.

Be abejo, smurtiniai veiksmai prieš kitą asmenį yra akivaizdus žmogaus teisių pažeidimas. Bandyti užkirsti kelią smurtui yra būtina žmonijos išlikimo sąlyga. Visuomenėje dar yra smurto formų, kurios sunkiai pripažįstamos ir paprastai nematomos. Tai kasdienis fizinis, psichologinis, seksualinis ir ekonominis smurtas šeimoje, psichologiškai ir fiziškai žalojantis įvairaus amžiaus ir įvairių visuomenės sluoksnių žmones. Smurtavimo problema buvo skaudi visais laikais, bet statistiškai smurto atvejų daugėja: galbūt moterys po truputį išdrįsta prisipažinti ir pasiskųsti, kad jas muša ar užgaulioja? Skaičiuojant nuo 2012-ųjų, kai pradėjo veikti Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, pranešimų apie prievartą šeimoje daugėja – 2012–2014 m. smurto artimoje aplinkoje atvejų padaugėjo nuo 18268 iki 29339. Tiek užregistruota, tačiau pradėta tik 10374 ikiteisminių tyrimų, antra tiek atsisakyta pradėti. Pernai Lietuvoje policijai teko tramdyti 8342 smurtautojus prieš moteris, 1363 – prieš vyrus ir 694 – prieš vaikus.

Kada vaikai patenka pas psichiatrą?

Prienų pedagoginės psichologinės tarnybos psichiatrė Jurga Šimaitė, dirbanti su vaikais ir paaugliais Kaune ir Prienuose, sako, kad viena iš smurto formų – patyčios, kurios yra labai didelė problema. Deja, jos dažniausiai, kaip ir fizinis smurtas, prasideda šeimoje. Prasideda tarsi nepastebimai. Štai įprastas modelis: tėvai daug dirba, grįžta iš darbo pavargę, tada bendrauti su vaikais sekasi sunkiai, kartais bendravimą lydi pakeltas toną, retsykiais – pliaukštelėjimas vaikui per užpakalį.

Mažas vaikas dar negali pasipriešinti, jie verkia, o paaugliai prieš pakeltą toną, sako psichiatrė, pradeda maištauti. Tarpusavio bendravimo konfliktas atitolina šeimos narius vieną nuo kito. Kai problema pasidaro nebeįmanoma, tada tėvai ir kreipiasi pas psichiatrą. Tačiau kaip kreipiasi!?..

„Įprastinė schema – vos ne įstumia vaiką į kabinetą ir akimis tarsi paliepia: dirbkite su vaiku. O kad ta problema seniai, seniai prasidėjusi – tėvams sunku tai pripažinti ar suprasti. Dažnai neigia, kad tai ir jų problema. Jie neigia savo įtaką, prisidėjimą, sako: „Jis mokykloje piktas, namuose nesusišneku, užsidaręs, užsisklendęs“. O kai pradedi klausinėti, ką veikiate kartu, ar nueinate savaitgaliais į parką, dažniausiai atsakymas – „Ne“. Tėvai stengiasi kompensuoti dėmesį kažkokiais daiktais, o kas liečia emocijas – apsikabinimą, pabučiavimą, prisiglaudimą, kad ir šiltą pokalbį – tas dalykas tarsi savaime suprantamas, to esą nereikia demonstruoti. „Juk aš jam nupirkau telefoną ar naujus batus, ko jam trūksta?“, – tėvų ir vaikų emocinio ryšio spragas vardina psichiatrė.

Į psichiatrą tokie tėvai kreipiasi jau tada, kai atsiranda tam tikrų vaikų psichikos sutrikimų – ir tai dažniausiai tik tada, kai siunčia specialistas. Ką tokie vaikai ar paaugliai kalba? Vieni, pasak J. Šimaitės, atvirai pasisako, kad jaučiasi vieniši, nemylimi, kitiems priežastis būna sunku įvardyti.

Nors priežastys iki skausmo žinomos. Psichiatrė pritarė pastebėjimui, kad jauni tėveliai nemokomi auginti savo vaiką: kalbėtis apie jausmus, juos pažinti, gerinti dvasinį ryšį ir t.t. Pasak specialistės, ta praraja tarp tėvų ir vaikų atsiranda nuo darželio ir mokyklos. Kita vertus, nereikia, jos nuomone, griebtis kito kraštutinumo, kai tėvai bijo paleisti vaiką daugiau nei metrą nuo savęs. Psichiatrė sako, kad būtų naudinga jau nėštumo metu ar planuojant vaikus lankyti tėvystės įgūdžių grupes ar kitokius užsiėmimus, kuriuose būtų mokoma, kaip auginti vaikelį.

Kodėl tėvystės įgūdžių grupės aktualios ne visiems tėvams?

Prienų pedagoginėje psichologinėje tarnyboje veikia tėvystės įgūdžių grupė, tačiau ji orientuota į turinčius vaikų tėvus ir į tai, kaip juos auklėti pozityviai be smurtinių veiksmų. Į šią grupę tėvai siunčiami ir teismo, ir Prienų socialinių paslaugų centro. Natūraliai kyla klausimas: o kodėl negalima organizuoti tėvystės įgūdžių ugdymo grupės jauniems tėveliams? „PPP tarnyba yra pasiūliusi šią paslaugą rajono tėvams ir pavadinome ją „Sėkmingos tėvystės įgūdžių formavimas“. Tai grupė, į kurią rinktųsi tėvai ne tik teismo sprendimu. Pakabinome skelbimą progimnazijoje ir laukėme mėnesį laiko – nė vieno tėčio ar mamos. Buvo paskelbta, kad organizuojamas kartą per mėnesį tėvų klubas – taip pat nieko nesulaukėme. Nėra motyvacijos, tačiau, kokios to priežastys – apatija, depresiškumas, nenoras nieko daryti ar dar kažkas – negalėčiau įvardyti. Ir tai kalbama apie gerų šeimų tėvus“, – sako Prienų PPT socialinė pedagogė ekspertė, psichologijos magistrantė, Tėvystės įgūdžių grupės vedėja, „Olweus“ patyčių prevencijos programos instruktorė Dalė Daiva Gasparavičiūtė.

Jeigu tokia informacija nepaveiki, gal trūksta informacijos, kuri ne skelbimų forma supažindintų su galimybėmis lankyti jauniems tėveliams naudingus užsiėmimus? Socialinė pedagogė patikino ir tokias priemones taikiusi – eidavusi į tėvų susirinkimus, kuriuose kalbėdavusi, kad yra galimybė organizuoti tėvų klubą, pavyzdžiui, dirbantiems tėveliams kiekvieno mėnesio pirmą trečiadienį. Ir vėl – jokio atsako. „Klubo suorganizuoti negaliu, ką galėjau sėkmingai padaryti Kaune. Ir labai sėkmingai, nes tėvai domisi, visko nori, patys aktyviai dalyvauja, patys susigalvoja įvairiausių atrakcijų, temų, potemių. Čia aktyvesni yra tie tėvai, kuriuos siunčia Socialinių paslaugų centras, nes jie gauna pirminę informaciją, kuri jiems būna patraukli. Turiu jau penktą grupę, kurioje dalyvauja dvylika labai aktyvių tėvų“, – pasidžiaugė soc. pedagogė.

„Psichologinė branda yra žmogaus gebėjimas suvokti, kad smurtas nėra meilės raiška“

Paklausta apie tėvystės įgūdžių grupių veiklos rezultatus, specialistė tvirtina matanti labai akivaizdžius pokyčius. Pavyzdžiui, žmogus, kuris turi tam tikrų asmenybės sutrikimų, išgyvenęs smurtą ar kitus negatyvius dalykus savo šeimoje, pradeda kardinaliai keistis savo elgsena, gali priimti sprendimus, reikšmingus pačioje šeimoje (gali būti smurto sustabdymas, gali būti gyvenamosios vietos pakeitimas ir pan.). „Įsivaizduoju, jog tai moterų, kurios tampa psichologiškai brandžios, priimtas teisingas sprendimas. Ne paslaptis, kad žmogus bręsta fiziškai, psichologiškai ir emociškai. Fiziškai mes visi pagal raidą subręstame, emocijų raiška gali būti sunkesnė, bet psichologinė branda yra žmogaus gebėjimas suvokti, kad smurtas nėra meilės raiška“, – teigia D. D. Gasparavičiūtė.

Iš kur atsiranda noras pakelti ranką prieš moterį? Yra daug priežasčių, kodėl vyrai smurtauja. Specialistai vienu balsu tvirtina, kad viskas priklauso nuo to, kaip žmogus susiformuoja, kokį šeimos modelį atsineša iš savo biologinės šeimos. „Tos moterys, kurios pačios nepatyrė tikros tėviškos meilės, matė girtaujantį, smurtaujantį tėtį ar patėvį, kitaip vyriškos meilės ir nesuvokia. Nors tokia šeima merginoms būna nemaloni ir dėl to jos anksti išteka, tačiau partnerį dažniausiai renkasi taip pat girtaujantį ir smurtaujantį. Iš vienos pusės, moteriai nėra gerai, iš kitos – ji sulaukia kažkokios užuojautos, kartais neturi pajamų gyventi savarankiškai, neturi išsilavinimo, turi bendrą su partneriu būstą. Arba bijo, kad niekas ja nepatikės. Moteris gyvena, kenčia, ir tokia situacija tęsiasi, kol ji pamato, pavyzdžiui, tėvystės įgūdžių grupėse, kad yra ir kita išeitis. Nors ir sunkiai, nedrąsiai, bet priima kitą sprendimą“, – socialinei pedagogei pritaria ir PPT psichiatrė J. Šimaitė, neslėpdama, jog kartais ir pačios moterys nevengia pavartoti alkoholio ar narkotinių medžiagų, dėl ko kyla smurtinės situacijos šeimoje.

Fizinis smurtas – tik vienas „smurto rato“ sraigtas

Dažniausiai kalbama apie fizinį smurtą, jis yra labiau suprantamas visuomenėje. Tačiau esama (dabar apie jas ir daug kalbama) ir kitų smurto formų: seksualinis, psichologinis (emocinis), ekonominis smurtas. Psichologinis (emocinis) smurtas gali pasireikšti nuolatiniu žeminimu, menkinimu, draudimu bendrauti su artimaisiais ir pažįstamais, jausmų ignoravimu, persekiojimu darbe ar draudimu eiti dirbti, grasinimu atimti vaikus ir pan. Dažnai ši smurto forma yra naudojama siekiant priversti paklusti. Seksualinis smurtas – vertimas santykiauti prieš valią, liesti partnerio lytinius organus, santykiauti nepriimtinu būdu ir pan. Seksualinis smurtas daro neigiamą poveikį fizinei ir psichinei žmogaus sveikatai. Be kūno sužalojimų, jis kelia riziką seksualinei sveikatai ir reprodukcinėms funkcijoms. Ekonominis smurtas pasireiškia tada, kai auka materialiai priklauso nuo smurtautojo. Dažniausiai su šia problema susiduria nedirbančios moterys, gyvenančios už vyrų pinigus. Tam, kad gautų pinigų smulkioms išlaidoms (pavyzdžiui, kosmetikai, higienos priemonėms), joms visada tenka kreiptis į vyrą ir prašyti. Fizinį smurtą tikrai nėra sunku atskirti – mėlynė, sulaužytas šonkaulis ar ranka, psichologinį ir ekonominį smurtą įrodyti sudėtinga, o kartais moteris, patirianti tokią smurto formą, net nenutuokia, kad toks elgesys nėra normalus.

Deja, dažnai tokias moteris lydi menka savigarba (dažnai savęs vertinimas priklauso nuo partnerio), depresija, emocinė įtampa, savęs kaltinimas ir atsakomybės už patiriamą smurtą prisiėmimas, kentėjimas nuo kaltės jausmo, bet neigimas baimės ir pykčio jausmų, realybės nepriėmimas, neblėstanti viltis, kad tai turi liautis, disociacija, gali turėti problemų dėl priklausomybių.

PPT socialinė pedagogė ekspertė D. D. Gasparavičiūtė kalba apie smurtą patiriančias mamas, su kuriomis daugiausia grupėse dirba. Anot jos, tyrimai rodo, kad apie 20–30 proc. mamų patiria fizinį smurtą, apie 70–80 proc. patiria psichologinį (emocinį) bei ekonominį smurtą. Specialistė atkreipia dėmesį, kad labai dažnai psichologinis (emocinis) smurtas – jo pradžia, įžeidinėjimai – yra startas fiziniam smurtui.

„Mušamos moters sindromas“

Yra toks galbūt ne visiems girdėtas terminas „Mušamos moters sindromas“ (MMS) (angl. Battered Woman Syndrome). Jis pirmą kartą buvo pavartotas Leonoros Walker 1977 metais Amerikoje. L. Walker atliktų tyrimų metu nustatė, kad smurtas šeimoje vyksta pagal tam tikrą pasikartojantį trifazį modelį. Smurto ratas susideda iš įtampos augimo su didėjančiu pavojaus jausmu, smurto proveržio, „medaus mėnesio“ arba smurtautojo atgailaujamo elgesio fazių. Ratas dažniausiai prasideda po aktyvaus asistavimo periodo, kurio metu smurtautojas labai domisi moters gyvenimu ir demonstruoja mylintį elgesį. Po kurio laiko mylintį elgesį keičia sekimas ir kontrolė, tačiau dažniausiai tuo metu moteris jau būna įsipareigojusi šiam vyrui ir nebeturi energijos, o dažnai ir ryžto ką nors keisti. Pastebima, jog dauguma moterų, patekusių į tokią situaciją, linkusios tikėti, jog vos tik jos ištekėsiančios, vyras pasijusiąs saugesnis ir toks elgesys liausis. Deja, šie lūkesčiai retai išsipildo. Smurto ratas sukasi toliau.

„Jeigu santykių pradžioje mane kontroliuoja, kada grįšiu, kada pareisiu, – aš įsivaizduoju, kad tai yra meilė. Bet vėliau ta kontrolė būna su agresijos elementais ir virsta smurtiniais veiksmais. Kontrolė, pretenzijos dėl studijų, grasinimas neduoti pinigų, neleidimas būti savimi ir save realizuoti yra smurtinio veiksmo elementai. Tik tai yra pati pradžia, bet moterys, atėję iš šeimų, kurios pačios patyrė smurtą, linkusios į išmoktą bejėgiškumą. Augusios alkoholikų šeimose moterys pasirenka arba vyrus alkoholikus, arba smurtaujančius, arba darboholikus – galios demonstruotojus. Išmoktas bejėgiškumas – aš kentėjau, pakentėk ir tu – lydi jas dažnai visą gyvenimą. Dažnai šeimos nepalaiko tų moterų. Pas mus nėra kultūros, nėra suvokimo, kad negalima, kad tie veiksmai prieš asmenybę neleidžiami. Ačiū Dievui, kad yra įstatymas, kuris leidžia reaguoti į smurtą artimoje aplinkoje, tačiau, deja, yra ir susitaikymo, atleidimo galimybė. Reikia žinoti, jog jeigu vieną kartą pakėlė ranką, bus ir antras kartas. „Olweus“ patyčių programoje yra pastebėtas vienas dalykas: nėra vienkartinio patyčių veiksmo, žmogus, kuris linkęs tyčiotis, atėjus laikui ir vėl tai padarys. Tai tarsi užburtas ratas. Sukdamasi užburtame rate moteris jau nebegali apginti savęs ir savo vaikų – jei niekas neįsikiš, smurtas šeimoje stiprės ir gali baigtis tragiškai. Psichologiškai turi būti sveika, brandi asmenybė, kuri nesityčiotų, neskriaustų, nežemintų. Tie, kurie elgiasi netinkamai, yra psichologiškai pažeisti ar menkaverčiai, ir jie įjungia dekompensacijos mechanizmą: kad būčiau pasitikintis savimi, įvertintas, kontroliuočiau padėtį, aš imuosi veiksmų prieš silpnesnį. Išgydyti tokius arba juos paveikti yra sunku ir sudėtinga. Mūsų visuomenėje nėra nei sąlygų, nei paslaugų, nei suvokimo, kad tau reikia“, – ilgamete patyčių prevencijos ir darbo su smurtą patyrusiomis mamomis patirtimi dalijosi D. D. Gasparavičiūtė.

Specialistai tvirtina, kad psichologinė pagalba smurtą patiriančioms moterims yra netinkamai organizuota jau valstybiniu mastu. Šioje vietoje pastebėsiu, kad į moterų krizių centrus, kurių pagalba plačiai viešinama, ne kiekviena moteris – ir dar iš kaimiškųjų vietovių – gali nuvykti. Paslauga reikalinga arčiau. Ir ne tada, kai mušamos moters sindromas jau akivaizdus, bet daug anksčiau.

Psichiatrės J. Šimaitės teigimu, rajonų centruose esančiuose psichikos sveikatos centruose tik mažytė dalis psichologo konsultacijų yra nemokamų, kitos – mokamos. O kaip per tas keletą konsultacijų gali padėti? Dažniausiai moterys iš tokių šeimų neturi lėšų susimokėti už tęstines konsultacijas. Tuo tarpu valstybė, sako pašnekovės, pradeda nuo kito galo. D. D. Gasparavičiūtės nuomone, pagalbos smurtą patiriantiems žmonėms sistema turėtų veikti labai konkrečiai: pirmiausia reikia įvardinti reiškinį, apibrėžti paslaugų kūrimą. „Pavyzdžiui, priėmė įstatymą seksualinę prievartą patiriantiems asmenims, bet mažametis vaikas paliekamas šeimoje, kurioje yra tvirkintojas, nes nėra kaip atskirti. O kur tvirkintoją apgyvendinsi?.. Nustatyti, izoliuoti, išmesti iš šeimos ir tegul jo problema būna ieškotis gyvenamosios vietos“, – tvirtina socialinė pedagogė ekspertė. Negalima nesutikti su specialisčių pastebėjimu, kad kitose užsienio šalyse daugiausia dėmesio skiriama prevencijai o pas mus – pasekmei. Ir tai daugiau kainuoja tiek finansine, tiek žmogiškųjų išteklių prasme.

Nuo smurto šeimoje iki psichologinio smurto darbe. Arba, kas yra išmoktas bejėgiškumas?

Dar vienas pastebėjimas apie patyčių problemą, kuri gaji vien dėl to, jog sukasi tam tikrame užburtame rate, pradedant šeima, tęsiantis darbe, perduodant vaikams ir t.t. Yra toks terminas mobingas (mobbing). Nors apie šį reiškinį šnekama vis dažniau, Lietuvoje jis tebėra gana egzotiškas. Kitaip nei diskriminacija, nuo kurios saugo teisės aktai.

„Olweus“ patyčių prevencijos programos konsultantė D. D. Gasparavičiūtė sako, kad kai negalime savęs įtvirtinti kaip asmenybės, savęs realizuoti, atsiranda patyčių veiksmai, vedantys prie tam tikro smurtinio elgesio. „Mobingas darbe yra viena iš formų patyčių arba psichologinio smurto, vykstančio tarp darbuotojų. Jeigu žmogus namuose patiria psichologinį smurtą, jis neturi ramybės ir atspirties taško, tvirto pagrindo. O atėjęs į darbą ir vėl išgyvena psichologinį smurtinį elgesį, vadinamą mobingu, patiria dvigubą dozę, negali atsitiesti. „Auka“, kuri patiria vyro smurtinį elgesį namuose, visada turės aukos sindromą, ji nemoka kovoti, paklūsta ir turi tą atpažįstamą išmoktą bejėgiškumą. Ji net nekovoja, negali nieko pasakyti, nes smurtas namuose išmoko būti nuolat nuleidus galvą, susigūžus. Po to mobingo mama dar eina prie vaikų. Vaikai tokią mamą turi priimti. Bet reikia žinoti, jog tuo metu moters galvoje vyksta tam tikri pasąmoniniai dalykai, automatiški, pavyzdžiui: „Aš esu nevisavertė darbuotoja ir partnerė (santykyje su vyru), todėl turiu save dekompensuoti, kažkur save išreikšti. Tada aš galiu būti smurtinė ir netinkama mama“. Vaikas, matantis mamos smurtinį elgesį arba tėvo, jų santykį, mamos kontroliuojantį elgesį arba išsiliejimą, ateina į mokyklą ir tyčiojasi, smurtauja prieš kitus vaikus. Tada ratas sukasi iš naujo – vaikas baudžiamas, smurtinis elgesys nesibaigia,“ – samprotauja specialistė. Ji įsitikinusi, kad smurto ratą sustabdyti galima, bet tik pradedant nuo šeimos, nes šeima yra pirmoji grandis, pirminė visuomenės ląstelė.

Vaikų auklėjimas turi prasidėti nuo suaugusiųjų savęs auklėjimo

Prienų PPT psichologė Euridija Padelskienė sako, kad per televiziją dažnai kalbama apie vaikus, kurie patiria fizinį smurtą ir kurie gydomi ligoninėje. Esą, tokį smurtą mūsų visuomenė supranta, nes galima akivaizdžiai matyti mėlynes, nubrozdinimus, nelaimingą vaiką, kuris vartoja medikamentus.

Dažniausia kai kalbama apie vaikus, patiriančius fizinį smurtą, prieš akis iškyla gerianti, asociali šeima. Toli gražu taip nėra. Psichologės E. Padelskienės teigimu, neseniai spaudoje buvo rašyta apie atliktą „Paramos centro vaikams“ tyrimą, kuriuo nustatyta, kad 52 proc. Lietuvos gyventojų mano, jog fizinių bausmių naudojimas yra efektyvi priemonė, disciplinuoti vaikus. Ką tai reiškia? „Tai reiškia, kad kas antras vaikas patiria fizinį smurtą, ir kad tėvai laiko tai normalia auklėjimo priemone. Nors negalime galvoti, kad vien tik asocialios šeimos naudoja fizinį smurtą. Bet norėčiau labiau kalbėti ne apie fizinį, o apie emocinį smurtą dviem aspektais. Pirmuoju aspektu – mūsų visuomenė supranta, kai šeimoje iš vaiko tyčiojamasi, žeminama ir menkinama vaiko savivertė. Tokį emocinį smurtą labai dažnai lydi fizinis smurtas. Ir antrasis aspektas – kai tėvai, norėdami vaikui gero, iš jo šaiposi, kritikuoja, kelia per didelius reikalavimus, kai vaikui užkraunami ne pagal amžių namų buities darbai arba pareigos“, – pabrėžia E. Padelskienė.

Tokių pavyzdžių iš savo darbinės patirties psichologė galėtų pateikti ne vieną. Pavyzdžiui, tėtis – tolimųjų reisų vairuotas, kuris išvyksta dirbti savo darbo, o visi ūkio darbai lieka paaugliui sūnui. Nežiūrint to, kad jis turi savo pareigas – eiti į mokyklą, atlikti namų darbus po pamokų, – grįžęs dar atlieka ūkio darbus, neturi savo laisvalaikio. Tada prasideda užburtas ratas: galbūt nepadaro namų darbų arba atlieka juos atmestinai, mokykloje nuėjęs mokytojui kelia savo reikalavimus. Ir užsisuka ratas, kuris, pasak specialistės, gali baigtis netgi savižudybe. Arba kitas labai dažnas mūsų šeimose pavyzdys – dešimtmečiui paliekamas prižiūrėti penkiametis. Gerai, kai viskas gerai baigiasi, sako psichologė, bet jeigu, neduok Dieve, kažkas atsitinka, pultume barti turbūt dešimtmetį vaiką, nesuvokdami, kad jam užkrauname labai didelę atsakomybę, su kuria jis nesusitvarkė.

Psichologei tenka konsultuoti ir tokius atvejus, kai vaikai turi labai daug popamokinės veiklos, lanko daug būrelių ir visiškai neturi savo laisvalaikio. Anot jos, tėvai persistengia, norėdami užauginti darbštų ir visapusiškai tobulą žmogų, ir kelia aukštus reikalavimus vaikams ne tik moksle, bet ir popamokinėje veikloje, kad galbūt jie nevaikščiotų gatvėmis, o užsiimtų naudinga veikla. Tokie vaikai, atėję pas psichologą, kalba apie tai, jog jie labai pavargo, jiems didelis krūvis. „Nežiūrint to, kad jie gerai mokosi, galima įsivaizduoti tokio vaiko dieną: mokykloje jis turi gerai atsakinėti, po pamokų – penki šeši būreliai, kuriuose turi būtinai dalyvauti. O kai paklausiu, kada ruošia pamokas, sako: „Devintą vakaro atsisėdu prie pamokų ruošos“. Ir tuos darbus, aišku, jis turi padaryti taip pat labai gerai. Taip tėvai gali nuslopinti vaiko motyvaciją mokytis. Užuot spaudus, reikėtų pagalvoti, ar vaikui reikia tiek būrelių. Galbūt reikia duoti pasirinkti, ką lankyti, o ne nurodyti“, – samprotauja psichologė.

Ir vienu, ir kitu atveju PPT specialistė stengiasi konsultuoti ne tik vaiką, bet kviečiasi ir tėvus. Ji apgailestauja, kad tik nedidelė dalis tėvų suranda laiko atvykti arba atvyksta tik vieną kartą. Mokykloje, sako E. Padelskienė, vaikas psichologui yra lengvai pasiekiamas. Specialistai dirba, konsultuoja, palaiko emociškai. „Tačiau ir vėl gaunasi užburtas ratas, kai vaikas grįžta į namus ir ten galioja tokios pačios taisyklės, reikalavimai. Labai sunku tokiam vaikui padėti. Jį gali palaikyti tik emociškai. Todėl manau, kad ir tėvai turi aktyviai dalyvauti šiame procese“, – pabrėžia psichologė, akcentuodama, kad didelė problema ir iššūkis yra parodyti tėvams, jog ir jie turėtų keisti savo elgesį ir suvokimą. „Manau, jog reikėtų pirmiausia pradėti patiems nuo savęs. Kai vedu seminarus, skaitau paskaitas apie netinkamą elgesį, smurtinį elgesį, patyčias, visada siūlau „pasimatuoti“ tą situaciją: įsivaizduoti, jog ateinate į darbą, iš jūsų tyčiojasi, stato į kampą, užsuka ausį. Kaip tokioje situacijoje jaustumėtės kaip suaugęs žmogus? Todėl nereikėtų praeiti pro šalį, jeigu tokie dalykai matomi. Kaip yra pasakęs psichoterapeutas E. Laurinaitis, „auklėkite ne vaikus, o patys save“. Kada vaikas augs mylinčioje šeimoje, jis jausis saugus“, – įsitikinusi E. Padelskienė, patarianti visiems tėvams niekada neprarasti emocinio ryšio su savo vaikais.

Kaip pastebėti vaiką žalojantį elgesį ir ką daryti?

Yra nemažai ženklų, kurie rodo, jog su vaiku kažkas negerai. Tai, ko anksčiau nepastebėjote. Pasikeitęs elgesys, dažnesnės prastos nuotaikos, nerimas, atsiradęs nenoras eiti į mokyklą, nenoras bendrauti, šalti ir lakoniški atsakymai į klausimas – tai vieni iš ženklų, kad atžala mokykloje jaučiasi ne itin gerai. Šiais laikais dažniau tėvams atrodo, kad viskas gerai, nes vaikas taip sako, o jis – tiesiog nepasako, kaip iš tiesų yra. Tačiau dažnai vaiko elgesio pasikeitimus lemia kiti veiksniai, vienas jų – patyčios mokykloje. Tam, kad sužinotum, kaip vaikas jaučiasi iš tiesų, reikia įdėti daugiau pastangų – ilgesnio pokalbio, tinkamos aplinkos ir, aišku, noro atsiverti. Tačiau šeimose to dažnai pritrūksta.

Pasak specialistų, kalbant apie problemas mokykloje, pats akivaizdžiausias ženklas, kad atžalai ugdymo įstaigoje negerai – nenoras į ją eiti, ypač, jei iki atsirandant problemų, jis buvo. Ženklas ir tai, kad vaikas beveik neturi draugų, pradeda prasčiau mokytis, ima praleidinėti pamokas, o galbūt net namo grįžta išteptais drabužiais ar apdraskytas. Baimės jausmas taip pat yra vienas pirmųjų signalų. Nenoras eiti vienam į mokyklą, baimė dalyvauti bendroje klasės ar mokyklos veikloje.

Ką daryti, kad į problemas būtų sureaguota laiku? Svarbiausia – kalbėtis, pabrėžia švietimo ir psichologinės pagalbos specialistai. Geriausias būdas tai padaryti – tėvų atvirumas. Svarbiausia yra nemeluoti ir neveikti vaikui už akių. Prisipažinti, kad man yra neramu dėl tavęs, šiltai pasiūlyti pasikalbėti. Jei nenori dabar, žinok, kad man tikrai rūpi ir aš pasiruošęs (-usi) bet kada tave išklausyti ir tau padėti. Gal ne iš karto vaikas patikės mūsų nuoširdumu – ypač jei nuoširdaus rūpinimosi ir emocinio ryšio nebuvo iki tol, bet reikia duoti laiko, nespausti, išlaukti.

Jeigu ir toks mėginimas neduoda rezultatų, psichologai pataria žengti kitą žingsnį, bet irgi atvirai kalbantis su savo vaiku. Pasakyti, kad labai nerimaujame, todėl reikėtų galbūt pasikalbėti su klasės auklėtoju, skambinti vaiko draugų tėvams, klausti, kas vyksta. Galbūt tada vaikas suvoks, kad rūpestis rimtas ir atsivers. Žinoma, kiekvienas atvejis yra individualus ir reaguoti reikia atsižvelgiant į situaciją. Tačiau reikia ir įsidėmėti, kad joks spaudimas, juolab psichologinis ar fizinis smurtas, durų į vaiko širdį neatidarys. Norint to išvengti, bendrauti su vaiku reikia nuolat. Nuolat domėtis vaiko pasauliu, ne tik klausti (dažniausiai atmestinai), kaip sekėsi mokykloje, bet kaip jis jautėsi tą dieną, ar buvo įdomu, koks dalykas labiausiai patinka ir nepatinka. Be abejo, būtina žinoti ir vaiko draugų vardus, paklausti, kaip sekasi jiems.

Smurto prieš vaikus atveju savivaldybėse dažniausiai organizuojama socialinių darbuotojų pagalba, kompleksinė specialistų pagalba ir teikiamos psichologinės pagalbos paslaugos. Su smurtą patyrusiais vaikais ir jų šeimomis dirba ir mokyklų socialiniai pedagogai. Bet tai ir vėl, kaip buvo minėta, darbas su pasekmėmis. Ir dar kartą reikia akcentuoti šeimos, kaip pirminės ląstelės, svarbą bei įsitraukimą į procesą. Psichologų teigimu, tėvų aktyvesnis įsitraukimas į vaiko ikimokyklinį, mokyklinį gyvenimą turi ne vieną teigiamą aspektą. Tėvų rūpestį jaučiantis vaikas greičiau pasipasakos apie iškilusias problemas, o galiausiai – saugiai besijaučiančiam vaikui, veikiausiai, jų mažiau ir iškils.