Redaktoriaus savaitė

„Ant žiemos narsai jau vėl rūstaudami grįžta,/ Ir šiaurys pasišiaušęs vėl mus atlekia gandint“, – rašė Kristijonas Donelaitis. Iš tiesų, lietus ir vis labiau į storesnius paltus verčiantis susisupti šiaurys veja šilumą ir iš namų, ir iš širdžių. Tvyranti lapkričio pilkuma pilkai nudažo ne tik visą namų buitį, bet ir gražius prisiminimus. Tiesa, prisiminimų spalvos apie ryškiai šviečiančią saulę, šiltą, gaivų vėjelį bei laukuose linguojančius auksinius rugius dar labiau išryškėja. Palyginti su rudeniško oro „gėrybėmis“, prisiminimai apie nepakeliamus karščius ar lietingą vasarą pasidaro tokie patys paprasti ir juokingi kaip pirmieji kūdikio metai. Kuris dabar prisipažins, kad miegodamas vos kelias valandas ir nuolat rūpindamasis savo judriu vaiku kentėjo iš proto varantį vargą? Tai, kas, rodos, yra nepakeliama, po dešimties ar dvidešimties metų atrodo kaip pats paprasčiausias ir dar juokingas jaunystės prisiminimas.

Tokiu keliu žmogus ir eina. Koks protingas, koks turtingas bebūtų, kenčia kasdien savo vargą. Kiekvienas nešame tą „savo kryželį“ ir net neskaičiuojame, kiek jau nunešėme. Praeitis. Viskas lieka praeityje. Pamirštame blogus prisiminimus, kartais pamirštame gerus prisiminimus. Kartais pamirštame žmones. Pamirštame kas esame… ir kas buvome.

Šių metų ruduo į pasaulį atnešė naujų vėjų. Pasaulis pasikeitė ir jau niekada nebebus toks, kokį matėme būdami vaikai, jaunuoliai ar kiek vyresni. Pasaulis pasikeitė. Be abejonės, pasikeitėme ir mes. Tai, kas atrodė geltona, vis labiau tampa pilka, tai, kas buvo žalia, – taip pat papilkėjo. Raudona. Raudona visada simbolizavo kraują. Kai pirmą kartą prie Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos suplevėsavo Lietuvos trispalvė, visiems buvo aišku, kad raudona – tai mūsų protėvių ir artimųjų kraujas, paaukotas Lietuvai. Kraujas nudažė ir pasaulį, kuris manė, jog būdamas toli nuo vienos didžiausių pasaulio valstybių yra saugus.

Penktadienis, tryliktoji mėnesio diena, juokais vadinama lemtinga nesėkmių diena, šiemet tapo viena iš tų dienų, kurią prisimins milijonai žmonių. Milijonai žmonių, kurie pasaulį dabar jau regi visai kitokį, negu tuomet, kai šūkis „Viva la France“ ir Eifelio bokštas reiškė tik viena – gardžios kavos puodelį lauko kavinėje su pačiu brangiausiu žmogumi gyvenime.

Asmenys, norintys pakeisti pasaulį, vis labiau išjudina pasaulio visuomenę. Netgi tie, kurie ėjo prieš sistemą ir jai nuolat pridarydavo žalos, stoja į kovą su jais. Su jais, kas jie bebūtų.

Keisčiausia, kad pasaulinis karas, kurį regėdavome kino filmuose ar fantastinėse knygose, jau atėjo. Jis atėjo ne su atomine bomba, ne nutūpė iš giedro nakties dangaus su skraidančia lėkšte, bet atėjo su dideliu sprogimu. Čia pat. Jis sprogo tarp mūsų.

Prieš dirbdami užsidedame pirštines, šalmą, akinius, kad apsaugotume save nuo išorės, tačiau vos per keletą akimirkų mus pakerta vėžys, ir mes iki paskutinės akimirkos, kai tenka išeiti, taip ir nesuprantame, iš kur jis atsirado.

Pasaulinis karas jau vyksta. „Islamo valstybės“ koordinuojami asmenys įvykdė skirtingus išpuolius skirtingose pasaulio vietose. Visi vienijasi į skirtingus karinius blokus, kurie vieną dieną sugrąžins mus į tuos laikus, kai laukuose siūbavo ne auksiniai rugiai, o juodų dūmų stulpai.

Žmonija verčiama tikėti tuo, kad santarvė įmanoma tik naikinant. Naikinant tuos, kurie yra kitokie. Ir visada pamirštama, kad visi iki vieno esame skirtingi.

Žmonės skirtingi ne tik pasaulio mastu, bet ir mažų miestelių ar kaimų mastu. Ar retai susimąstome, kad mūsų kaimynas ar šeimos narys neteisingai elgiasi? Ko gero, keletą kartų kasdien… Skirtingi mes ir išoriškai, ir vidumi.

Artėjantys rinkimai į Seimą dar labiau šiuos skirtumus išryškins. Dar kartą turėsime progą stebėti kovą, kurioje skirtingų politinių pažiūrų atstovai bandys šlakeliu „velnio lašų“ patekti į šiltą vietą ir tą vieną šlakelį paversti cisterna. Kad tų „šlakelių“ būtų dar daugiau dar po kelerių metų vykstantiems kitiems rinkimams… Dar daugiau džiaugsmo „prastuomenei“ ir daugiau pinigų jų genocidą vykdantiems politikams, kurie sėdės ir niekaip negalės suprasti, kodėl visuomenėje tokia atskirtis, kodėl tiek nedaug turčių ir tiek daug vergetų… Ir dar didesnis noras naikinti…