Redaktoriaus savaitė
Atšiaurus vėjas bei lietus į Lietuvą vis labiau atneša neapsakomai didelį norą sirgti. Ne tik dėl ore sklandančių įvairiausių, Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) įmantriai paslaptingais rašmenimis bei kodais vadinamų bakterijų ir virusų, bet ir dėl paprasčiausio didelio nenoro tokiu oru iškišti nosį į lauką. Nosiai šalta, kojoms šalta, rankoms šalta, o širdyje… irgi šaltis įsisukęs. Taip. Dar vienas nacionalinės depresijos sezonas skuba išversti mūsų namų duris, purvinomis kojomis perbėgti tik vakar išplautas grindis, visu svoriu užšokti ant kupros ir pats pasišildyti. Tačiau šaltis iš jo nuteka žemyn, į giliausias mūsų sielos gelmes. Dreba nuo šalčio rankos, kojos, rodos, net radiatorius, pabūgęs mūsų, – žymiai šaltesnis pasidarė. Tačiau nesiseka ne visiems… Ruduo – tai metas, kai į namus sušalę pareiname ne tik mes. Pasišildyti nori ir kiti žmonės… Tie, kurie visada buvo šalia mūsų, kurie laikinai atėjo į mūsų gyvenimą arba tie, kurie kaip ryškūs saulės spinduliai pasirodė tarpduryje, privertė suspurdėti širdį ir vėl atvėrė langus į karštą vasarą, kuri, rodos, atšalo dar prieš daugelį metų…
Žmogus yra nuostabus tvarinys. Čia pat gali drebėti iš šalčio, čia pat gali užkaisti iki svaiginamo karščio. Čia pat gali liūdėti turėdamas daug draugų, čia pat gali tapti pačiu laimingiausiu, atradęs tą vieną. Tą vieną, kurio ieškojo.
Kartais, reikia tiek nedaug. Tik vieno žodžio, tik vieno prisilietimo. Keista, kaip žmones suvienija bendras troškimas. Kartais patys nesuvokiame, kad visi norime to paties, tik nemokame to prisipažinti.
Kartais prisipažinimui užtenka ir vienos dainos priedainio. Tai stebuklas. Žmogiškasis stebuklas, kuris prieš 30 metų suvienijo tūkstančius, o penkeriais metais vėliau – milijonus lietuvių.
Lietuvių liaudies kūryba, rodos, išgyvena gražius prisikėlimo metus. Gausus finansavimo fondų pasirinkimas suteikia galimybę tautosaką pristatyti platesniam tautiečių ratui.
Visgi norėtųsi pastebėti, kad tokie renginiai sutraukia daug dalyvių, tačiau vieninteliai jų žiūrovai irgi būna patys dalyviai. Gausus žiūrovų būrys, dar nereiškia, kad savo protėvių kultūra susidomėjo bent vienas skelbimą perskaitęs žiūrovas.
Niekada nesinori aprašinėti ir komercinių renginių. Tačiau būdamas nuolankus Jūsų tarnas negaliu nepasidžiaugti, o šiek tiek ir nenusivilti tuo, ką išgirdau ir pamačiau praėjusį penktadienį. Koncertas Birštone „Kilkim, broliai, sakalais“ žadėjo daug. Daug to, ką, žinodamas kiekvieno šokėjo, muzikanto ir dainininko įdedamą darbą, vertinu labiausiai. Žinoma, nevertėtų kartotis, kad žiūrovų kiekis salėje vos viršijo dalyvių scenoje skaičių. Klausimas, ką gavau. Iš tikrųjų – visai ne tai, ko tikėjausi. Besigrožėdamas dailiais šokėjų judesiais, puikiai skambančiais dainininkų balsais ir, ko gero, su niekuo Lietuvoje nepalyginamu Lietuvos kariuomenės orkestru, patekau į praeitį. Staiga 30 metų tapo tik ilgu sapnu, o prieš mano akis iškilo Sąjūdžio mitingas už Lietuvą. Virš scenos plevėsuojanti Lietuvos vėliava, atsistoję, susikibę rankomis ir linguojantys šokėjai, dainininkai, muzikantai bei žiūrovai, o širdį gausiu jausmų potvyniu užliejantys dainos žodžiai „Palaimink, Dieve, mus, Lietuvos vaikus…“ dar kartą priminė, kad Lietuva išliks gyva ne žemėlapiuose, ne teisės aktuose, bet žmonių širdyse.
Ironiška, tačiau koncertas patiko ne visiems.
Ironiška, bet smerkiame svetimą imigrantų kultūrą, visiškai nepuoselėdami savosios.
