Buvusi Nemuno regioninio parko kultūrologė Dainora Šaltienė yra tarsi vaikščiojanti enciklopedija. Tai žmogus, pėsčiomis ir su dviračiu, viena ar su ekspedicijomis apsilankiusi daugelyje Lietuvos kampelių, neblogai ištyrinėjusi ir sukaupusi vertingų žinių apie mūsų krašto istorinį ir kultūrinį paveldą. Kas geriau gali žinoti ir papasakoti apie sakralinę mažąją architektūrą ir kryždirbystę bei jos puoselėtojus, jeigu ne ji.

Jūs jau seniai renkate medžiagą apie mažąją sakralinę architektūrą, dalyvaujate ekspedicijose ir vis dar atrandate naujų dalykų. Kada ir kodėl patraukė ši liaudies meno sritis?

Domėjimasis liaudies kūryba atsirado pamažu. Maždaug prieš 30 metų įsijungiau į kraštotyrinę veiklą, dalyvavau ne vienoje respublikinėje ekspedicijoje. Be to, mano darbinės veiklos pobūdis reikalavo tam tikrų žinių. Kursai, seminarai, speciali literatūra plėtė akiratį ir supratimą, kaip svarbu yra rinkti duomenis apie liaudies meną ir skatinti kitus tai daryti.

Nemuno kilpų regioninio parko teritorijoje yra nemažai išlikusių medinių kryžių, koplytstulpių, pastatytų kaimų kryžkelėse ar pakelėse, kartais prie sodybų. Kokiomis progomis ir dėl ko jie buvo statomi?

Kryžių statymo priežastys ir intencijos buvo ir yra pačios įvairiausios. Iš niekur nieko toks statinys neatsiranda. Žinome, kad tokius paminklus užsako ir pastato bendruomenės, visuomeninės organizacijos, pavieniai žmonės. Jie statomi svarbaus įvykio, vietos ar žmogaus atminimui, kaip padėkos ar dvasinės apsaugos ženklas. Lankydamasi pas žmones, visada paklausdavau, kam skirtas kryžius ar koplytėlė. Viena sena moteris nustebusi atsakė: „Kaip kaime be kryžiaus? Kiekvienas rimtas ūkininkas prie savo žemės kampo pasistato kryžių“. Kartais net sapnas padiktuoja būtinybę pastatyti kryžių. Lengviau atsidusus po priespaudos metų, daug naujų kryžių, koplytstulpių, kitokių paminklų pastatyta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui pažymėti.

Iš kur atkeliavo tradicija ar paprotys statyti kryžius kapinėse?

Šį klausimą nagrinėjo ne vienas lietuvių liaudies papročių, tradicijų tyrinėtojas. Jonas Basanavičius išryškina paraleles tarp pagoniškųjų stulpų, statytų laidojimo vietose ir skirtų vėlėms atsikelti, ir kryžių. Anot dr. Nijolės Marcinkevičienės, įsigalėjus krikščionybei, paskutinė mūsų protėvių medžio garbinimo forma tampa kryžius, koplytėlė. Mums kalte įkalta, kad viskas į Lietuvą iš kažkur atkeliavo. Lyg mūsų protėviai patys nieko nekūrė, o tik mėgdžiojo. Manau, kad daug papročių atkeliavo tiesiog iš amžių glūdumos.

Pastaraisiais metais mažoji sakralinė architektūra vėl tampa populiari. Ar mes daromės labiau dievobaimingi ir tikintys, ar tai tik mados reikalas?

Žiūrint, ką laikysime „pastaraisiais metais“. Jei tai laikotarpis po Nepriklausomybės atgavimo, tai, žinoma, kad per tuos metus buvo daug pastatyta mažosios sakralinės architektūros objektų. Kaip padėkos ženklas už laisvę, daugybei niekintų, nustumtų į juodą nežinią partizanų, išnykusių kaimų, tremties ir kalėjimų sunaikintų giminių atminimui. Visuotinio reiškinio tikrai nepavadinčiau mada. Gal pavienių atvejų yra. O dėl didesnio tikėjimo. Čia, manau, sudėtingesni dalykai. Kažkada, pastačius ir pašventinus kryžių, prasidėdavo jo gyvenimas, kurį reguliavo tradicijos ir papročiai. Kaip pavyzdį galima paminėti Šeštines, kai bendruomenė apeidavo kaimo kryžius su malda ir giesmėmis, nes žmonės tikėjo. Tenka išgirsti, kad šen bei ten atkuriama ši tradicija.

Ar visi mažosios architektūros paminklai yra kultūros paveldo dalis?

Čia svarbūs keli aspektai. Sakykim, aš, kaip pilietė, visus tuos paminklus laikyčiau kultūros paveldo dalimi. Kodėl gi ne? Palyginsiu: kažkada etnologai neužrašinėjo romansų, laikė niekalu, o ne liaudies daina. Dabar nagus graužiasi. Tačiau jeigu žiūrėsime pagal įstatyminę bazę, tai… Norint smagiai susinervinti, užtenka panagrinėti kultūros paveldo objektų sąrašus registre. Metų metais tas pats jovalas. Aišku, giliau nesusipažinęs žmogus gal ir nepastebės daugybės netikslumų ir kitokių dalykų. Šiaip mažosios architektūros objektai, kaip paveldo dalis, vertinami praėjus keliems dešimtmečiams po jų atsiradimo.

Kuo skiriasi ir kuo panašūs Prienų – Birštono krašto kryžiai ir stogastulpiai nuo pastatytų kitose Lietuvos vietovėse?

Kaip simbolis kryžius buvo žinomas jau gilioje senovėje, vėliau susiformavo kelios krikščioniškojo kryžiaus formos. Lietuvoje labiausiai paplito mediniai lotyniškieji ornamentuoti kryžiai. Lietuvos regionų kryžių ypatumus aprašinėjo etnologai, istorikai, kunigai, dabar nagrinėja liaudies meno tyrinėtojai. Dzūkijai būdingas ypatingas kryžmiško kryžiaus siluetas – jis yra apversto trikampio, kurį sudaro susikirsdami su skersiniu Kristaus kankinimo įrankiai: ietis ir ilgakotis kirvis. Tokių kryžių yra išlikusių Nemajūnų apylinkėse, naujas, labai gražus pastatytas Birštono kapinėse (aut. R. Butkuvė). Aukštaičių kryžiai išpuošti augaliniais ir geometriniais ornamentais, tarp kurių komponuojamos skulptūrėlės. Išskirtinis Aukštaitijos bruožas – trijų, rečiau keturių aukštų gausiai ornamentuotas stogastulpis. Vasarą važinėjant po Aukštaitiją akį traukė nauji kryžiai, ir buvo džiugu, kad jie atkartoja senąsias tradicijas. Menotyrininkė T. Jurkuvienė pastebi, kad Suvalkijos kryžių specifiniai bruožai vis dar nėra nuosekliai ištirti, pastebimi skoliniai iš kitų regionų, darniai sujungti į visumą. Čia labai paplitusios koplytėlės prie medžių. Žemaitijoje paplitę kryžiai su įvairių formų koplytėlėmis kryžmose, puoštomis augaliniais, geometriniais ornamentais, kitų motyvų detalėmis. Aptarti keliais sakiniais regionų kryžių ypatybes sudėtinga. Juolab, kad jau tarpukaryje dėl įvairių priežasčių atsirado regioninių etninių bruožų maišymosi, tai vyksta ir dabar.

Kokius galite paminėti žinomus mūsų krašto kryždirbius, kurie darė kryžius senesniais laikais ir kurie tuo užsiima ir dabar?

Domėjausi Nemajūnų krašto meistrais, surinkau šiek tiek žinių apie tuos įdomius, gabius žmones. Pats produktyviausias meistras, ko gero, Antanas Venslavičius iš Šaltinėnų. Apie dvidešimt jo sukurtų kryžių, skulptūrų yra vien Nemajūnų kapinėse. O kiek dar pakelėse, sodybose, aikštėse. Antanas Mankauskas iš Pelėšiškių padirbdinęs apie septyniasdešimt kryžių. Abu jie jau mirę. Adomas Bunevičius iš Mišiškių, Vladas Padegimas iš Vėžionių statė kryžius ir sovietmečiu, už ką ne kartą buvo perspėti ir gąsdinami tuometinės valdžios. Kiek jie žinomi? Manau, kad savame krašte jų atminimas turi išlikti ilgam. Tam ir skirtos tokios knygos, kaip šį rudenį išleistoji „Medinė kryždirbystė Birštono savivaldybės teritorijoje“.

Stasė Asipavičienė

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close