Mirusiam svarbiausia gyvybė

„Gyvenau abejonėse,

Mirštu netikrume,

Išeinu-nežinau kur“

(p.8).

„Atsisveikinimas su meile“ (2004 m.)-paskutinė mūsų žiburiečio (1949 m. laida) Antano Bieliausko knyga, kurią jis parodė savo bendraklasiams per 55-ąjį laidos susitikimą, bet mums nepadovanojo, nes turėjo tik kelis signalinius egzempliorius…

„Literatūroj ir mene“ pasirodė tos knygos recenzija, gana atsaini, parašyta nuobodžiaujančios kritikės; norėjome gauti šią knygą, parašyti ką nors šiltesnio, bet Prienuose knygos negavome. Netrukus, 2005 m., mus pasiekė žinia, kad Antanas Bieliauskas jau miręs … Bet mirusiam svarbiausia, kad jo neužmirštum. Greit mūsų draugui sukaks 85-eri. Mes jau gavome ir paskutinę jo knygą ir dabar galime parašyti apie ją bent pavėluotą atsiliepimą-jaučiame pareigą ne tik gyviesiems, bet ir mirusiems…

„Atsisveikinimas su meile“-tai liūdnokų, mįslingų, trumpučių novelių rinkinys. Galiniame knygos viršelyje-keletas sakinių apie ankstesnę rašytojo kūrybą : dramas „Nebaigtas portretas“, „Egzaminas“. Prisimename ir jo apsakymų rinkinius : „Siūbavo jovarai“ (1972 m.), „Raudoni žilvičiai“ (1978 m.) ir įspūdingą kelionių publicistikos knygą „Po mėlynu Havajų dangumi“ (1986 m.), kurią, autoriui dalyvaujant, aptarėme tada pilnutėlėje kultūros namų salėje… O kas dabar norėtų susipažinti su naujausia šio įdomaus rašytojo knyga, kuri apibūdinama anotacijoje kaip įdomi ir net kelianti nuostabą „netikėtais psichologiniais niuansais“, „įdomiais siužetais“. „Rašytojo pasakojimo punktyras, pasisukiojęs čia pat, tėviškėje, nubėga ė į tolimus egzotiškus kraštus, priversdamas stabtelėti ties netikėta realybės ar psichologinės jausenos sandūra“… „Knyga nemoralizuodama teigia gėrį, Tėvynės ir tėvų meilę.“

Dar, sakyčiau, apsakymams būdinga kažkokia paslaptinga mistikos sruogelė, kažkoks skaitytojo perkėlimas į kitokią realybę-fantazijos, vaizduotės, sapno. Kasdieninė tikrovė tarsi nutvieskiama Anapusybės spinduliu…

Toks yra ir pirmasis apsakymas „Mįslingas pasimatymas“. Studentas, grįžęs po žiemos sesijos į gimtąjį miestelį atostogų, susitinka su buvusiu mokytoju, užeina į kavinę, prie kurios stovi „automobilis ir rogės“, kalbasi apie mokytojo senatvės užgaidą rašyti ne atsiminimus, o apie „žmogaus egzistenciją ir amžinybę“. Gerdami kavą, jie vis žvilgčioja į kavinės kampe sėdinčius vaikiną „tamsiu kostiumu“ ir merginą „šviesiais drabužiais“. Pasakotojas prisiminė, kad šiame miestelyje kažkada mirė du jauni žmonės. „Prieš pat mirtį vaikinas ją vedė. Tiesiog ant rankų atnešė į bažnyčią, ir jiedu susituokė <…> Po kelių dienų mergaitė mirė <…> o po poros savaičių, susirgęs ta pačia liga, išėjo Anapilin ir būsimasis daktaras“ (p.10). Užtat dabar pasakotojas ir mokytojas taip džiaugiasi matydamas jaunus įsimylėjusius žmones kavinėje…Bet reikia išeiti. Išėję į pūgą, mato, kaip jaunuoliai sėda į roges ir važiuoja…“Staiga rogės įsuko į kapinių vartus ir dingo pūgos sūkuriuose“ (p.14)…

Štai koks kvietimas pamąstyti apie gyvenimo realybę ir amžinybę anapus…

Poetine apgaule nustebina apsakymas „Atsisveikinimas su meile“. Pasakojama apie seno sodo gyventojo susižavėjimą kaimyne. „Tai buvo gražuolė. Jos plaukai buvo prigludę prie galvos, veidukas tarsi iš pieno plaukęs“ <…> „Kaimynė atsukusi galvą įdėmiai žiūrėjo į Guobį“, bet į pasveikinimą neatsakė, tik truputį linktelėjo ir, grakščiai apsisukusi, sulindo į vidų“ (p. 40). Taigi skaitai tą visą „meilės istoriją“, kol pabaigoje apsakymo paaiškėja, kad ta mylimoji buvo ne moteris, o paukštelė, kuri, išauginusi kregždžiukus, su visa šeimyna išskrido į, tikriausiai, ilgą kelionę: „praskrido pro pat Guobio galvą ir savo plonu balseliu sučirškė: „Sudie.“ (p. 44).

                      Kas žino, kokie mes atrodome paukščiams ir visiems kitiems mūsų „kaimynams“? Ar jie nėra už mus protingesni ir padoresni?..

                      Tokios mintys kyla ir perskaičius apsakymą „Šunys“. Ekskursantai, dykumoje apžiūrėję piiramidę, „besidairydami aplink, dykumų tolyje“ pamato septynis šunis: „didieji ištįsę ant plonų kojų, o mažiukai atrodė visai be pilvukų <…>, jų akys žibėjo viltingai ir žvelgė, liežuvėliais apsilaižydami sukepusias lūpas <…>. Nors ir labai liesučiai, vos ruda odele aptemptais iššokusiais šonkauliais, šuneliai žiūrėjo meiliai ir tarsi prašydami pagalbos“ (p. 96). Ekskursantai pradėjo jiems mėtyti sausainius, sumuštinius, bet koks buvo jų nustebimas, kad šuneliai kiekvieną skanumyną, tik apuostydavo, „sucypdavo, pavizgindavo nušiurusiomis uodegytėmis, bet neėdė“. Tada pasirodė dar du šunys: „Jų stori pilvai šliaužė pasmėliu, o per iškištus liežuvius varvėjo seilės„. “Kalės <…> net nepauosčiusios ėmė kirsti dovanas <…>. Tik gerokai užkandusios, pakėlė galvas ir ėmė dairytis į kaimenės draugelius, lyg jiems dėkodamos. O viena net pastūmė gabaliuką sumuštinio mažyčiui šuneliui…“ (p. 97).

                      Štai „žmoniškumo“ pamoka iš šunų… Šitame vaizdelyje ypač išryškėja autoriaus sugebėjimas žodžiu „tapyti“ įstabų tikrovės paveikslą ir jį sušildyti užuojautos šviesa.

                      Ne mažiau reljefingi nerimu ir liūdesiu alsuojantys karo ir pokario vaizdai kuriami apsakymuose „Šuoliai į nežinią“, „Mėnulio delčia“, „Sunkūs akmenys“.

                      Įtikinamas karo siaubo paveikslas. Dūmuose skendinčiose gatvėse „mirtis sėlino už kiekvieno kareivio kupros. Šaudė nežinodami į ką“. (p. 63). Atsidūręs bombos išraustoje duobėje, kareivis ginasi nuo kulkų užsitraukdamas žuvusiųjų kūnus ant savęs, kol užgęsta ir jo paties sąmonė (apsak. „Mėnulio delčia“).

                      Šiurpulingas studento bėgimas į užsienį, grįžtant bolševikams 1944 m. Persirengęs piemenėliu, išvarytas svetimas karves bėglys gena prie sienos… „Jau! Jis šoko pro neidelius krūmokšnius. Ar tai siena? Dar du šuoliai. Jau! Pirmą kartą pajuto, kaip skaudžiai plaka širdis“ (p. 31). Apsakymą „Šuoliai į nežinią“ autorius skiria savo broliui Vytautui, profesoriui, gyvenančiam JAV. Bėglio išgyvenimai pavojingoje kelionėje primena panašų epizodą Č. Milošo knygoje „Gimtoji Europa“… Skaitai, sulaikęs kvapą, ir jokiu būdu nepavydi tiems išeiviams „išsilaisvinimo“, – per brangiai tai jiems kainavo!..

                      Bene liūdniausias, atrodo, autobiografinis apsakymas „Sunkūs akmenys“ – apie valstiečių šeimos slapstymąsi nuo tremties. Išsislapstę ant tvarto, išlaukę, kol sunkvežimis su prisiplėštomis gėrybėmis išvažiuos iš kiemo, valstiečiai kreipiasi į kaimynus, prašydami pagalbos. Bet kaimynai atsiklaupę maldauja: „Nežudykite mūsų vaikučių. Imkite, ką tik norite, tik eikite, eikite“ (p. 50)… Taip pas vienus, pas kitus. Po ilgų bastymųsi ir klajonių grįžta į savo buvusią žemę, kurioje nėra nei namų, nei tvarto, tik ten, „kur stovėjo troba, rugių lauke žydėjo kelios tulpės, kišo galvas rūtų viršūnėlės. Ne taip lengva numarinti tai, kas šimtus metų augo ir leido šaknis“ (p. 51)… „Pusę savo gyvenimo Gelažius praleido baimės ir bado tremtyje Lietuvoje. Nieko netekęs. Net vilties“ (p. 52).

                      O tie sunkūs akmenys, kuriuos, ardamas dirvą, sutampė į pažolį, darbas „susmegę į žemę. Jie tyli“. Nors nepriklausomybės laikais žemę atgavo, bet vėl joje įsikurti valstietis jau nebeturi jėgų. „Per sunkūs akmenys“ slegia gyvenimą… Kiek daug dabar Lietuvoje tokių sunkių liūdesio akmenų!..

                      Tad kas belieka?…

                      Pasakotojas Kenijoje papuola į čiabuvių apsuptį. Atstatę smailas ietis, varosi belaisvį į didelę aikštę, kur jau sukrautas laužas. Pasakotojas laukia savo egzekucijos: „Širdis tvinksėjo kažkur užkulniuose, o rankų negalėjau net pajudinti <…> Aš nieko negalėjau pasirinkti, nes buvau beveik miręs“ <…> Kaip gera pabusti iš tokio košmariško sapno. Tik tada supranti, jog kiekvienam žmogui šiame pasaulyje svarbiausia yra gyvybė“ (p. 109).

                      Tikrai patiki autorium: visiems svarbiausia gyvybė – ar būtum gyvas, ar jau miręs. Juk gyvas – tas, kurį kas nors dar prisimena…

                      Ir mes, Antano Bieliausko bendramoksliai, kurie dar neišėjome anapus, prisiminsime jį, jo visada džiugią nuotaiką, jo humorą ir organizacinį talentą, kai vesdavo visus mūsų laidos susitikimus, vis pašmaikštaudamas, draugišku žodžiu kiekvieną tarsi apkabindamas, padrąsindamas.

                      Ir niekad nesiskundė, kad nesveikuoja. Ir tame paskutiniame susitikime rodė savo naująją knygą jos nesureikšmindamas. Bet mums, dabar ją skaitantiems, kiekvienas jos vaizdas atrodo turintis paslėptą ir liūdną prasmę, tarsi kviečiantis branginti gyvenimą, branginti tuos, kurie dar šalia, susiiimti už rankų, saugoti savųjų gyvenimą, kur jie bebūtų. Pasak Just. Marcinkevičiaus, „žinom, bet netikim, kad esam laikini“…

                      O „skaitymas, anot V. Daujotytės, – vienintelis, niekuo nepakeičiamas prasmės takas. Šiapus ir anapus žmogų apribojančio laiko“.

Anarsėlė Mikalauskaitė,

to paties literatų būrelio narė