Redaktoriaus savaitė
Kaip būtų galima apibūdinti laiką, kai, gatvių tvarkymo tarnyboms sušlavus paskutinius, jau ne tik aukso, bet ir per metus prisikaupusio purvo spalvą praradusius lapus, gimtuosius klonius, pievas bei miškus apgaubia pilka mirštančios gamtos ir, rodos, visus kaulelius trupinančios drėgmės migla? Rudeniu? Ruduo pamažu virsta drėgmės ir šalčio kova už būvį. Kiekvieną dieną žvelgdami į termometro stulpelį stebime, kada gi bus peržengta lemtinga nulio laipsnių riba ir teks prisiminti visus metus giliai spintoje tokios dienos laukusius šiltus žieminius rūbus. Ko gero, ne vieną gyvenimo dešimtmetį skaičiuojantys žmonės nesunkiai pasakys, kad drėgmės ir šalčio kova, tarsi Lašininio ir Kanapinio kova, sprendžiasi būtent „nacionalinės turizmo dienos“ vakare. Lapkričio 1-oji. Nesvarbu, kaip galėtume vadinti ar vadiname šią dieną, tačiau ji – tarsi riboženklis, į Lietuvą atnešantis pirmuosius artėjančios žiemos ženklus.
Jeigu dar visai neseniai galėdavome sakyti, kad ateina šalta, žvarbi, gūdi žiema, tai dabar tegalime sakyti, kad metai eina į pabaigą. Dėl klimato pokyčių prognozuoti, kokia bus žiema, nesiseka ne tik patyrusiems meteorologams, bet ir būrėjoms.
Būtent lapkričio 1-ąją, nors pagal Bažnyčios nuostatas mūsų protėviai, gyvenimo džiaugsmą ar liūdesį anksčiau laiko baigę vaikai ar kiti artimieji turėtų būti lankomi lapkričio 2-ąją, prasideda tikroji Lietuvos klimato šildymo procedūra.
Tai diena, kai prekybos centruose baigiasi jau nuo rugsėjo reklamuojamų kapų žvakučių, žibintuvėlių aktyvi prekyba, o ištisi padėklai su metaliniais dangteliais uždarytais stiklo taros su parafinu bei kitų cheminių junginių produktais, galima sakyti, vagonais pajuda į „pažadėtąją žemę“ – 2×2 metrų dydžio sklypelį. Kai kolektyvinių sodų, dirbamos žemės laukų derlius jau sukrautas į žvarbiam vėjui ir sniegui neprieinamas saugyklas, darbymetis prasideda dažniausiai du žmones priglaudusiuose sklypukuose. Čia suveši ir gėlės, ir krūmai, ir sunkiai nusakomos kilmės augalai. Plačiai išsiskleidę žiedai tarsi primena, kad čia negalioja gamtos taisyklės. O kodėl turėtų galėtų? Nuo tūkstančių žibančių stiklainiukų sklindanti šiluma sušildo ne tik sužvarbusias rankas, bet ir visą mirusiųjų „daugiabutį“. Akyliausi jau pastebėjo – naktį kapinėse šilčiau nei už jų vartų… Dideliam norui esant, prieš žiemą dar pavyktų ir vieną kitą ridiką užsiaugint.
Lapkričio 1-ąją vaikščioji po kapines, o mintimis keliauji po didelius tolius, nunešančius net keletą dešimtmečių atgal. Užsimerki, prieš akis – Palangos kempingas. Didelis klegesys ir garsai tie patys: „Va šitą čia stipriai smeik, o aną ten – ir žiūrėk, kad būtų vienodi atstumai, nes nugrius“, „Gal perstatom viską?“, „Žiūrėk, anie gudriau sugalvojo, plaktuką atsivežė“. Taip. Trūksta tik šašlykinės, gardaus kepamos sprandinės dūmo ir jūros ošimo. Romantika.
Kitą rytą vaizdas irgi „romantiškas“. Ant tūkstančių jau gęstančių ar jau užgesusių žvakučių nukrenta ta pati pilkoji rudens migla, o kapinėse, tarsi karo fronte po lemtingo mūšio, rūke stūkso krūvos popierinių pakuočių nuo šimtų su tokiu džiaugsmu atneštų žvakelių, pajuodusios, vos porą valandų džiaugsmą ir grožį kėlusios pačios žvakelės, nuvirtę ir per naktį nušalę tūkstančiai gėlių žiedų. Pagonybė dar iš mūsų esybės neišgaravo. Tūkstančiai gėlių žiedų, tonos stiklo bei metalo, šimtai darbininkų darbo valandų bei į atmosferą išmestos tonos kenksmingų cheminių medžiagų per vieną dieną paaukota deivei Puikybei. Nes kaimynas, giminaitis ar praeivis, kurio aš nepažįstu, nežinos, kad aš kapo nelankiau visus metus!
Iš prekybos centrų tempiame dėžes vos porą valandų degančių žibintuvėlių, peikiame atliekų tvarkytojus, kad jie nespėja vežti atliekų ir piktu žvilgsniu varstome išvaizdžiau papuoštą kapą, iš karto planuodami strategiją kitų metų parodai „KAPAI 20…“.
Tačiau planuodami, kokiomis žvakutėmis apkrausime kapą, nesusimąstome, ar to norėtume patys? Ar norėtume, kad kas nors prie mūsų buto, namo durų pastatytų ir uždegtų 20 žvakučių? Ar norėtume, kad šeimos židinį užvaldžius liūdesiui ir pilkumai, mūsų išsiilgti giminės, draugai, mylimieji, užuot ištarę vienintelį žodį, galintį mus nudžiuginti, paremti, palaikyti, atneštų ir uždegtų žvakutę? Ar tikrai mūsų artimieji, gyvendami, džiaugdamiesi, liūdėdami bei gulėdami mirties patale, svajojo apie krūvas ant jų kapo degančių žvakučių ir vystančių gėlių?
Ne veltui po netekties guodžiamės, kad reikia rūpinis gyvaisiais, o ne mirusiais. Reikia rūpintis tais, kuriems dar reikia mūsų paramos, mūsų pagalbos rankos. Tos pačios rankos padės ir mums sunkią akimirką. Sielos vidus – beribis. Joje visada jausime meilę išėjusiems ir visada jausime jų paramą mums. Kiekvieną sunkią akimirką prisiminę, ko išmokome iš tų, kurių jau nėra, galėsime nesunkiai pagerbti juos tyliai, su ašaromis akyse ir vos viena fraze: „Ačiū, kad buvai“.
