Redaktoriaus savaitė
Apie artėjančią gūdžią, jau dažniau pilką nei baltą žiemą galima nesunkiai spręsti iš žydrųjų televizijos ekranų ir, žinoma, iš laikraščių. Poilsiavietės, kaimo turizmo, gal labiau – krūmais paslėpto pasilinksminimo, sodybos bei palangiškiai skaičiuoja neregėtą pelną arba skundžiasi neplanuotais nuostoliais, o vidury didmiesčių įsikūrę klubai, arenos ir ištisi prekybos bei pramogų mikrorajonai ruošiasi priimti visus vargšus, kurie išlaidų neviršijančius atlyginimus norėtų investuoti į savo laikinąjį turtą… ir protą.
Ne paslaptis, kad vasarą praleidusieji prie visokio plauko kraujasiurbiais apspitusių vandens telkinių savo pramogas ir linksmybes vėsesniu oru perkelia į betonines dėžutes. Renginių tokiu laiku – nors kibirais nešk. Vieni bėga kultūrintis į spektaklius, koncertus, kiti – į tūkstančių vatų garso kolonėlėmis apsuptą „dundukų“ pasaulį. Dar kiti užsiima pozicijas, labai išraiškingai primenančias meškų miego pozas, ir įsijungia žydruosius ekranus. O čia – visa puokštė pramogų. Ir viskas – nemokamai! Žinoma, nė vienas, po darbų įkritęs į minkštą sofą, neprisipažins, kad tai kenkia stuburui, menkina raumenis, ekrano mirgėjimas ne tik gadina jautrias akis, bet ir skatina nervinius susirgimus, stabdo logišką mąstyseną ir, kas linksmiausia, „užkabina“ ant pilvo dar vieną lašinių paltį – „šaltai žiemai“. Visa tai nesvarbu! Palyginti su galimybe vertinti geriausius šalies dainininkus, aktorius, politikus ir juos privačiai (tačiau girdint šeimos nariams) keikti visais žodžiais.
Mūsų šalis laisva – vertinti galime viską. Reikšti savo mintis – apie viską. Apie save pamiršti – viską…
Taigi ir žiūrime, kaip gražiai dainuoja mūsų gentainiai televizorių ekranuose. Garsiai kvatojamės iš jų nesėkmių ir tyliai nuleidžiame negirdomis komisijos pastabas, kad tos nesėkmės – tai unikalus, tik vienam kitam šios planetos gyventojui būdingas privalumas. Labiausiai džiaugiamės, kai mūsų simpatiją išsirenka garbinga komisija. Žiū, keletas mėnesių, ir turėsime Lietuvoje geriausią dainininką. Dainininką? Taip, vieną dainininką.
Taip ir gyvename, vos ne kasdien įvairiuose rinkimuose rinkdami geriausią iš geriausių. O kitus paversdami – niekuo. Kažkada egzistavusiu niekuo. Greitai pasiduodam aplinkinių įtakai ir tai, kas mums dar prieš keletą savaičių buvo geriausia, tampa blogiausia, o tai, į ką nekreipėme dėmesio, – užverčiame laurais.
Net nesusimąstome, kad pasaulį kuriame visi, o ne vienas. Pripažindami vieną geriausiu – prisipažįstame, kad esame vieni iš blogiausių. Sakysite, kad savo gyvenimą susikuriame patys? Patys pasistatome tą savo gyvenimo namą ir tik mūsų reikalas, kaip mes jame gyvensime? O kas davė tą gyvenimą? Mama, tėtis. Kas tave skubėjo paliesti, už nosies patampyti ir apkabinti? Dėdė, teta. Kas padėjo nueiti į darželį, mokyklą ir, atiduodami savo žaislą, išmokė dalintis? Brolis, sesuo. Kas išmokė smėlyje paslėpti savo žaislus? Pusbroliai, pusseserės, draugai. Kas padrąsino eiti nepažįstamu taku? Mokytoja, bendramoksliai. Užaugome. Keliaujame SAVO gyvenimo taku, net nesusimąstydami, kiek statybininkų statė šį kelią, kiek statybininkų vis dar jį stato ir kiek dar statys.
Renkame vienintelį geriausią, visiems kitiems ant kaklo kabindami lentelę „Niekas“.
Sėdime ant sofos ir džiaugiamės – sofa mano, televizorius mano, o aš – „Niekas“.
