Kur dingo „Prienų duona“?

Prienus garsinusios ir daugelio pamėgtos „Metų gaminio 2003“ vardą, o po trejų metų tarptautinėje maisto ir gėrimų parodoje „Baf 2006“ ir aukso medalį pelniusios „Marčios“ duonos šiandien nerasi ir su žiburiu. Nebėra nei „Dzūkų pyrago“, „Duonos naminės“, kuriems pernai suteiktas tautinio paveldo sertifikatas, nei  kitų UAB „Prienų duonos“ gardžių ir tik iš natūralių žaliavų gaminamų produktų. Kur dingo „Prienų duona?

Liko tik kvapas

Atsakymų pradėjau ieškoti nuo „Prienų duonos“ bendrovės, įsikūrusios Vilniaus g. 14. Vasarą buvę pilni gyvybės pastatai, dabar stūkso tušti, apleisti ir nykūs. Išlikęs tik malonus duonos raugo kvapas, kuris dar ilgai bylos apie čia vykusią gamybą. Tiesa, keliuose languose šmėžavo žmonių figūros, bet niekas į kalbas nesileido, durų nepravėrė. Vėliau paaiškėjo, kad paskutinė duona čia buvo iškepta rugpjūčio 31 d. Rugsėjo 1 d. veikla sustabdyta ir paskelbtas bankrotas. Dabar patalpas nuomoja Birštono verslininkas Ervinas Marčiulionis. Čia jis atidarė cechą ir kepa tortus, konditerijos gaminius. Neilgam. Iki Naujųjų metų gal ir ištvers, nes patalpos didelės, įranga pasenusi. Bankroto administratorius Vytas Kuncevičius sakė, kad pavasarį pastatus bus mėginama parduoti.

Daugiausia duonos kepdavo sovietmečiu

Šiemet spalio mėnesį „Prienų duonai“ būtų sukakę 50 metų. Įmonės nebėra, bet ji gyva šūsnyje straipsnių, fotografijų, darbuotojų prisiminimuose. Su viena jų, buvusios UAB ‚Prienų duona“ direktore Danute Vaičiūnaite ir sklaidome istorijos puslapius.

Pokario metais duona buvo kepama tuomet modernioje Jiezno kepykloje ir Prienuose, nepritaikytame gamybai Laisvės a. Nr. 5 name. Abi priklausė rajono kooperatyvui. Nauja kepykla Prienuose, Vilniaus gatvėje, pradėta statyti1959 m. Pirmoji duona iškepta1962 m. Po dvejų metų (1964 m.) Jiezno ir Prienų kepyklos sujungtos ir įkurta ūkiskaitinė įmonė „Duonos kombinatas“. Jiezno kepyklai  vadovavo Jonas Lukoševičius, Prienų – Albinas Beliūnas. Jam staiga mirus,1981 m.  direktoriumi paskirtas Antanas Varėna. Jis dirbo iki1984 m. Kitais metais (1985) direktorės pareigos patikėtos Aloyzai Kapočiūtei-Martusevičienei. Tai buvo patyrusi specialistė, savo karjerą kepykloje pradėjusi1962 m. ir iki vadovės pareigų perėjusi visas gamybos grandis.

 Jos pastangomis1988 m. buvo atnaujintas kepyklos pastatas, pristatytas priestatas, kuriame įsikūrė administracija, įrengtos buitinės patalpos darbuotojams, išsiplėtė žaliavų sandėlis. Rekonstravus Prienų duonos kepyklą,1988 m. Jiezno kepykla uždaryta.

Prienų duonos kepykloje dirbo 85 žmonės, per parą buvo iškepama 16-18 tonų  duonos ir pyrago gaminių ir viskas realizuojama Prienų rajone. Duona buvo pigi, ne paslaptis, kad kai kas ja šėrė ir gyvulius.

Po privatizacijos gamyba mažėjo

Prasidėjus privatizacijai, įmonės turtas buvo įvertinas 105 akcijoms: Lietkoopsąjunga valdė 54 proc. akcijų, UAB „Alytaus duona“ – 22, įmonės darbuotojai – 29. Gamyba pradėjo smukti, nes, atsiradus konkurentams, žmonės dažniau rinkosi ne brangesnę, kokybišką ir sveiką, bet pigią ir cheminių priedų išpūstą didelės apimties produkciją.

A. Matusevičienė su kepykla atsisveikino1988 m., kai sulaukė pensinio amžiaus. Tuomet direktore pradėjo dirbti Danutė Vaičiūnaitė, ilgametė rajkoopsąjungos instruktorė. Tuo metu dirbo 78 žmonės, per parą buvo kepama 3-3,5 tonos gaminių, kuriais prekiavo 45 verslininkai ir įmonės.

1999 m. buvo paskelbtas įmonės  pardavimo konkursas. Jį  laimėjo Lietkoopsąjunga, kepyklą nupirkusi už 250 tūkst. Lt (pradinė kaina buvo 105 tūkst.). Visi apsidžiaugė, nes neliko be darbo, o prieniškiai ir toliau galėjo valgyti pamėgtą ir sveiką Prienų duonytę.

Sparčiai kito technologijos, daugėjo konkurentų, pirmenybė buvo teikiama ne  brangesniems ir kokybiškesniems, bet pigesniems ir didesnio tūrio gaminiams. „Prienų duona“ liko ištikima tradicijoms, kaip ir anksčiau kepė sveikus, be cheminių priedų duonos ir pyrago gaminius. Bet, norint išlikti, reikėjo galvoti apie mažesnes gamybos sąnaudas.1999 m. pabaigoje nenašios kepimo krosnys „FTL-2“ buvo pakeistos kelių pakopų itališkomis „Feral“ su 18 kv. m kepimo plotu ir dvigubai mažesnėmis kuro sąnaudomis.2001 m. spalio mėn. įmonę pasiekė ir gamtinės dujos, buvo pertvarkyta katilinė, šildymo sistema, ir svarbiausia – kepimo krosnis pradėta kaitinti dujomis. Išlaidos kurui sumažėjo 45 proc. Tai buvo bene pagrindinė priemonė, padėjusi  išsilaikyti įmonei. Buvo vykdoma ne tik duonos ir pyrago gamyba, bet ir mažmeninė prekyba pačioje kepykloje, autobusų stoties, Laisvės aikštės Nr.2 parduotuvėse.

Prieš dešimtmetį dar dirbo pelningai

2002 m. plačiai paminėtas įmonės 40-metis. Direktorė su darbuotojais džiaugėsi gražia sukaktimi, laiku išmokamais, nors ir minimalias atlyginimais, aukštais produkcijos įvertinimais ir verslininkais, kurie prekiavo Prienų duona. Jos buvo galima nusipirkti net 140 vietų. Ne tik Prienų rajone, bet ir Kaišiadoryse, Kaune, Trakuose, Vilniuje.  

 Šie faktai liudijo, kad užsakovai smulkėjo ir, norint išlikti, reikėjo plėsti savo ūkį, patiems ieškoti prekybos taškų. Po jubiliejaus įmonė dar buvo pelninga, gamyba nedidėjo, bet išaugo autoritetas, padaugėjo specialiųjų  užsakymų.        

Negaudami dividendų darbuotojai savo akcijas pardavė UAB „Alytaus duona“.  Pagrindinį 52 proc. paketą vis dar valdė Lietkoopsąjunga.

 D. Vaičiūnaitė, sulaukusi garbingo amžiaus, įmonę paliko2007 m.

 Bankrotas ištiko pradėjus vadovauti alytiškiams

Vairą perėmė buvusi vyr. buhalterė Alvyra Grabliauskaitė. Tai buvo bene sunkiausias laikotarpis. „Alytaus prekybos“ vadovas pradėjo įvairiai būdais „spausti“ Lietkoopsąjungą parduoti akcijas. Tai ji padarė2010 m. Perėmę į savo rankas valdžią alytiškiai kepyklos kioske uždraudė prekybą, pusvelčiui iš „Prienų duonos“ nupirko  brangiai kainavusį ir skirtą gaminiams vežioti automobilį, reikalavo atleisti darbuotojus, jiems nesumokėjus išeitinių kompensacijų. O dauguma čia dirbo ilgai. Įmonės viduje prasidėjo trintis, pykčiai, baimė netekti darbo. Neatlaikiusi įtampos 2011 rugpjūčio mėn. direktorė A. Grabliauskaitė įmonę paliko ir išvyko dirbti į Airiją. Terminuotam laikotarpiui priimtas vadovauti garliaviškis ištvėrė vos porą   mėnesių. Paskutinė direktorė Janina Lazauskienė vadovavo nuo gruodžio mėnesio iki bankroto paskelbimo.

 Štai tokia liūdna garsiosios „Prienų duonos“ istorija.

Vietoj epilogo

Danutė Vaičiūnaitė visą sukauptą medžiagą, albumus, iškovotus medalius atidavė Prienų krašto muziejui. Išsaugojo ir daugiausia laurų pelniusios „Marčios“ duonos receptą. Pastaruoju metu pagal jį kepa tik „Ukmergės duona“, taip pavadinusi ir duoną („Ukmergės duona“). Jos galima nusipirkti „Norfoje“. Bet, ponios Danutės nuomone, Prienų „Marti“ buvo skanesnė ir forma kita.

Šiandien daug kas duonytę kepa namuose. Gal pamėginsite išsikepti ir „Marčią“? Tešlai reikia ruginių sijotų, ruginių pasijotų, kvietinių 1 rūšies miltų, ruginio salyko, obuolių marmelado, mielių, pieno, natūralaus raugo, plikalo. Gamybos procesas trunka 28 val. Kepaliukai formuojami rankomis.

 Onutė Valkauskienė