Jubiliejinis Aldonos Ruseckaitės kūrybos vakaras (GALERIJA)

Visur gerai, bet namuose – geriausia, sako sena patarlė. Ten ir dangus žydriausias, ir gamta gražiausia, ir žmonės mieliausi… Panašiais žodžiais galima būtų apibūdinti širdyje spurdančius, besimainančius jausmus, su kuriais į Prienų kraštą atvyksta, o gal teisingiau pasakius – kaskart sugrįžta rašytoja Aldona Ruseckaitė. „Kiekvieną kartą, būdama čia, jaučiuosi ypatingai. …Niekada nesigėdijau ir neslėpiau, kad esu iš Ingavangio“, – kaip visada, didžiuodamasi ir plačiai šypsodamasi pabrėžė Aldona Ruseckaitė savo jubiliejiniame kūrybos vakare Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje, kur mielą viešnią sutiko didelis skaitytojų ir gerbėjų būrys.

„Susitinkame ties horizontu“ – toks rugsėjo 30-ąją Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje vykusio jubiliejinio rašytojos, poetės, eseistės, muziejininkės, daugelio premijų laureatės Aldonos Ruseckaitės kūrybos vakaro pavadinimas. Kokia šių žodžių prasmė, kokia yra kūrybos vertė – šiuos ir kitus klausimus viešniai uždavė proginį vakarą vedęs ir rašytojos kūrybos takais vedžiojęs poetas, Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Vidmantas Kiaušas-Elmiškis. Kartu su juo jubiliatę atlydėjo ir jos kūrybą skaitė aktorės Olita Dautartaitė ir Daiva Škelevaitė, jaunasis skaitovas Tautgirdas Ačas, kamerine muzika renginį papuošė klarnetininkas Valdas Andriuškevičius.

Šie ir praėjusieji metai A. Ruseckaitei buvo kūrybiškai ypač dosnūs, nors jos visa darbinė veikla, galima sakyti, susijusi su Maironio lietuvių literatūros muziejumi, kuriam paaukota bene ketvirtis amžiaus, o pačiam lietuvių dainiui atiduota duoklė – knyga „Šešėlis JMM“, už kurią 2013 m. įteikta B. Brazdžionio literatūrinė premija.

Vakaro Prienuose dalyviai turėjo garbės pirmieji pasitikti dar spaustuvės dažais kvepiančią naująją A. Ruseckaitės knygą „Žemaitės paslaptis“ bei pamatyti ir įsigyti dar dvi knygas – pernai metais išleistą romaną „Kaip žaibas“ ir šiais metais pasirodžiusią poezijos knygą „Verčiau ne(užmiršti)“. Tačiau daugiausia dėmesio įvairiapusėje kūryboje buvo skirta „naujagimiui“ – romanui „Žemaitės paslaptis“, kuriame, kaip sakoma anotacijoje, naujai atskleidžiama temperamentingoji, stipraus charakterio literatūros klasikė Julija Žymantienė-Žemaitė.

Ne kartą su savo naujomis knygomis Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje (dar kai ji nebuvo pavadinta poeto vardu) viešėjusi rašytoja pabrėžė, kad kiekvieną kartą grįžtant jaučiasi ypatingai. „Bėgant metams, gal ir ta jausena kinta, vis brangiau viskas darosi, …nes labai vertybės grynėja, …ir namai, šaknys yra labai svarbu. Kiekvieną kartą čia atvažiuodama jaučiuosi ir skausmingiau, ir kažkaip gal ramiau, visavertiškiau… Plati ta jausmų skalė…“, – atviravo rašytoja.

Rašytoja pasidalino su skaitytojais mintimis apie romano užuomazgas ir kūrybinį procesą – domėjimąsi Žemaitės asmenybe ir dar nežinomų faktų paiešką archyvuose, muziejuose, apie Žemaitės skarelę, kuri buvo jos įvaizdžio simbolis, jos vėlyvą, bet gilią ir ją pačią bauginusią meilę 30 metų jaunesniam vyriškiui, laiškus jam ir daug kitų detalių… Tačiau archyviniai laiškai, pasak autorės, yra viena, o gyvenimas – visai kas kita. Rašydama romaną, ji sakė labai giliai išgyvenusi jausmus, susijusius su asmenine patirtimi, išgyvenimais artimoje aplinkoje, susidūrimą su kitų žmonių skausmu, jų išgyventais jausmais.

„Romane – psichologiškai motyvuojami nusikaltimo ir atgailos motyvai, žmogaus drama, ieškojimo kelias. Remtasi ir Šventojo Rašto citatomis, kurios yra tarsi jungiamoji romano dalis. Jeigu imsite į rankas romaną ir skaitysite, tikrai pajusite ir geros literatūros skonį, estetinį malonumą. Nors temos tikrai sudėtingos, skaudžios, rūsčios“, – savo įžvalgomis pasidalino renginio vedėjas Vidmantas Kiaušas-Elmiškis.

Nors didžioji proza rašytojai, anot jos pačios, atėmė labai daug laiko, , žinoma, nuolatos jos kūrybiniame kelyje greta keliauja ir eilėraščiai. Paklausta, ar šiemet išėjusi eilėraščių knyga buvo rašoma tuo metu, kaip ir romanas, ir kada spėjanti iš besisukančio darbų kamuolio „pešti“ eilėraščius, A. Ruseckaitė atsakė su jai būdingu ir klausytojus pavergiančiu paprastumu bei lengvumu, leisdama suprasti, jog į eilėraščių knygą pateko įvairiais periodais parašyti eilėraščiai: „Buvo 2008 m. išleista eilėraščių knyga („Tik labas sudie“ – Aut. past.). Po to „įsivėliau“ į romanus (2010 m. išėjo romanas „Marios vandens“ – Aut. past.), …o jie daug laiko atima. Buvo dar tuo periodu daug kitų dalykų – ir liūdnų, ir tragiškų. Parašyti eilėraštį yra malonumas, tam tikras atsiskyrimas… Man patinka laike paleisti eilėraštį. Važiuojant, pavyzdžiui, šeštadienį arba sekmadienį į Birštoną, valandą laiko stebint vaizdus pro autobuso langą ir turint laiko, galima kažką sugalvoti. Eilėraščio parašymas yra momentinė nuotaika, jam nereikia labai daug laiko. O kai rašai romaną, įsigyveni į tą didelį tekstą ir beveik nieko daugiau negali įsileisti – jokio rašymo, nebent kokį darbinį straipsnį. Važiuoji ir gatavas iššokti iš autobuso kažkur Pakumpry, nes atėjo mintis ir reikia skubėti užrašyti…“

Renginio metu jubiliatei buvo užduotas klausimas ir apie tai, kodėl ji, puiki dialogo meistrė, kurios tekstuose dialogai užima ne mažesnę dalį nei spalvingi buities, gyvenimo aprašymai, šiame romane dialogo atsisakė. Iš pradžių pajuokavusi, kad dialogo atsisakiusi puslapių taupymo sumetimais, vėliau, surimtėjusi, viešnia atsakė: „Toks buvo mano pasirinkimas. Norėjau rašyti tokia kalba, kokia man patiko.“ Bet netrukus ir vėl prasiveržė įgimtas humoro jausmas: „Kai rašau tiesiogine kalba, labai jaudinuosi, nes sunkiai skiriu tiesioginę kalbą. Galvojau, kai nebus tiesioginės kalbos, tai nereikės galvoti, kur dėti tuos skyrybos ženklus.“ Knygos autorei buvo labai svarbu (nukrypstant nuo kūrinio kalbos struktūros) ir tai, kad romanu norėjo atiduoti pagarbą ir savo motinai. Rašytoja prisipažino, kad besigilindama į Žemaitės asmenybę, atradusi tam tikrą paralelę tarp knygos herojės… skarelės… savo mamos..

Į tradicinį klausimą apie dabartinį kūrybinį periodą ir ateities planus A. Ruseckaitė atsakė nesanti daug rašantis žmogus, esą tik per pastaruosius metus taip išėję. „Kai manęs kas nors klausia, dar nesuėjus savaitei po romano apie Žemaitę pasirodymo, apie ateities planus, aš pajuokauju: tai aš esu mezgimo cechas“, – pašmaikštavo jubiliatė. Surimtėjusi prisipažino ir kartu pasidžiaugė šiuo metu nieko nerašanti ir besilepinanti poilsio nuo kūrybos mėnesiais. O kasdienybėje – dirbanti muziejuje, nuo ryto iki vakaro, namuose skaitanti knygas, kurios pristatomos muziejuje, verdanti moliūgų sriubas… Pasak viešnios, gal kažkokia idėja ir yra tolumoje, tačiau ją kol kas užgožę suplanuoti kasdieniai darbai Maironio lietuvių literatūros muziejuje.

Renginio pabaigoje rašytoją ir muziejininkę Aldoną Ruseckaitę jubiliejaus proga sveikino ir kūrybinės sėkmės linkėjo Prienų rajono savivaldybės mero pavaduotojas Algis Marcinkevičius, mero patarėja Jūratė Zailskienė, Savivaldybės administracijos Kultūros, sporto ir jaunimo skyriaus vedėjas Rimantas Šiugždinis, Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos direktorė Daiva Čepeliauskienė, rašytojos artimieji, draugai, ištikimi gerbėjai ir skaitytojai.

IMGP7430

galerija0906

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close