Adventas – tai kur kas daugiau

Lapkričio 30 d. visame krikščioniškame pasaulyje prasidėjo Adventas. Beveik visą žemės rutulį iki pat šv. Kalėdų gaubs Jėzaus Kristaus gimimo laukimo dvasia. Visas keturias savaites reikėtų susilaikyti nuo linksmybių, pasistengti apvalyti kūną ir sielą.

Turbūt daug kas ir susilaiko nuo linksmybių, tačiau, ko gero, ne dėl Advento, o dėl rūpesčių.Visi skuba pasirūpinti iškilminga šv. Kūčių vakariene, džiugiais šv. Kalėdų pusryčiais. Svarsto, su kuo ir kaip šias šventes sutikti. Skuba susitarti ir su Kalėdų Seneliu, kad šis tikrai neaplenktų jų artimųjų.

Dauguma verslininkų žino, kad šis laikotarpis – paskutinis pelningas laikotarpis iki ankstyvo pavasario. Jie stengiasi ne tik aprūpinti visus klientus prekėmis ir paslaugomis, bet ir užsidirbti po švenčių ateinančiam sąstingio laikotarpiui. Adventas – laikotarpis, kuris kelis kartus pakelia ekonomikos lygį bei suteikia darbo gausybei bedarbių.

Tai visgi ir krikščioniškasis laikotarpis, kurio metu visi tampame šiltesni, gailestingesni. Daugiau duodame, negu imame. Šiuo laikotarpiu prisimename ir gyvenimo nuskriaustuosius, skurdžiuosius. Stengiamės dalinti gėrį, nieko už tai neprašydami. Stengiamės pastebėti visus, pro kuriuos praeidavome nežiūrėdami. Stengiamės ištiesti pagalbos ranką net ir tiems, kurie neprašo.

Net vaikai žino, kad laikotarpis prieš šv. Kalėdas yra Adventas. Tačiau ar visi žinome, ką jis reiškia? Dauguma jį vertina tik vienu žodžiu – susilaikymas. Nuo ko? Nuo linksmybių, persivalgymo, piktumo. Daugelis visus apribojimus prisitaiko sau taip, kad jie mažiausiai įtakotų jų įprastinį gyvenimą. Kiekvienas randa priežasčių tam tikrų produktų vartojimo būtinybei ar neišvengiamam gimtadienio šventimui. Ar Advento pasninko ir rimties esmė nėra kūno ir dvasios apsivalymas? Ar tai nėra žmogaus apsivalymo galimybė? Gal ir apribojimus kiekvienas sau turėtų nusistatyti tokius, kurie priverstų iš tikrųjų apvalyti kūną ir mintis nuo susikaupusių nešvarumų?

Niekas geriau nežino apie Adventą, už tuos, kurie skleidžia šią žinią pasauliui. Šią žinia skleidžia ir Prienų parapijos kunigas Jonas Jonuška. Jis ir sutiko visiems atskleisti, ką galbūt pamiršome ar nežinojome. Sutiko paaiškinti, kokia Advento prasmė ir kaip iš tikrųjų derėtų elgtis.

Dauguma žino, kad Adventas – tai kūdikėlio Jėzaus laukimas, per kurį būtina rimtis, susilaikymas nuo linksmybių. Jis prasideda likus keturioms savaitėms iki šv. Kalėdų. Kodėl šis laukimas trunka būtent keturias savaites?

Krikščionių tikėjimo centras yra Jėzaus Kristaus įvykis: gyvenimas – mirtis – prisikėlimas, kurį švenčiame per Velykas. Kristaus gimimo šventė atsirado daug vėliau, tik ketvirtajame šimtmetyje, ir nieko bendro neturi su tikrąja Jėzaus gimimo diena. Jos tikslas buvo pakeisti pagonių žiemos solisticijos „Nenugalėtos Saulės“ šventę. IV a. antroje pusėje jau buvo kalbama apie pasiruošimą Kalėdų šventei. Laikas ruošiantis jai nuolat kito: pradžioje pasiruošimas trukdavo tris, vėliau net septynias savaites. Nusistovėjęs keturių Advento savaičių laikotarpis kyla iš intensyvaus Bažnyčios liturgijos plėtojimosi ir formavimosi.

Vieni rimtį supranta kaip susilaikymą nuo šokių, garsios muzikos, nuo linksmybių, alkoholio, kiti Advento metu nejuokauja, stengiasi mažiau žiūrėti televizorių, netgi pradeda asketišką gyvenimą. Koks iš tikrųjų turėtų būti tas ramybės laikas?

Šis laikas skirtas ne savęs suvaržymui ar kankinimui, bet egzistencinės savimonės atnaujinimui: kas yra žmogus, iš kur jis ir kur link eina. Man tai panašu į stabtelėjimą kasdienybėje. Sustoju ir žvelgiu į save, trokšdamas suvokti, ar pasirinkta gyvenimo kryptis tikrai veda į tikrąją laimę. Kitaip tariant, adventas trokšta pakviesti žmogų į naują santykį su Kūrėju. Kažko atsisakymas yra tik priemonė šiam tikslui pasiekti. Jeigu tai pavyksta, valio! Ramybė tada bus tarsi iš tolimų kraštų atskriejęs gaivus pavasario vėjas, glamonėjantis žmogaus gyvenimą.

Opiausias klausimas visiems – pasninkas. Visi žino, kad negalima valgyti mėsos, tačiau ginčijasi dėl kitų produktų. Vieni mano, kad negalima valgyti varškės, grietinės, tačiau galima gerti pieną, nes jis jau nėra natūralus. Visada kyla klausimas, ar alkoholio reikia tik nepadauginti, ar jo išvis negalima vartoti. Koks gi iš tikrųjų yra pasninko meniu ir kaip derėtų elgtis?

Pasninko meniu? Apie tai neteko girdėti. Gal dėl mažo patyrimo gyvenime, gal tiesiog jis nepakliuvo į mano rankas. Pirmiausia reikia pastebėti, jog Bažnyčios mokyme pasninkas, malda ir išmalda eina drauge, koja kojon. Kokia prasmė pasninkauti, jeigu tuo, kas buvo sutaupyta, nepasidalinu su šalia esančiu žmogumi? Juk galima pasninkauti siekiant geresnės kūno išvaizdos, dėl noro parodyti savo valios stiprumą.

Duoti išmaldą, pasninkauti – tai lyg nuoroda į dvasinį gyvenimą. Panašiai matydami sportiškai apsirengusį žmogų manome, jog jis sportuoja. Vis dėlto sportiškai apsirengti žmogus gali ir atsitiktinai, neturėdamas nieko bendro su sportu. Lygiai taip pat išmaldos davimas, pasninkas ar kitokie dvasiniai ritualai gali neturėti nieko bendro su dvasiniu gyvenimu. Šie išoriniai ženklai byloja apie vidinį dvasinį gyvenimą. Bet jei vidinio dvasinio gyvenimo nėra, tie ženklai yra klaidinantys. Kaip sakė vienas poetas, „Nepakėlęs rankos kojos, visą sportą išsportuoju”. (čia apie neretus mūsų vakarus prie televizoriaus).

Kartais girdim sakant: „Nežudau, neprievartauju, nevagiu, kartkartėmis sekmadieniais nueinu į Bažnyčią, Gavėnios penktadieniais susilaikau nuo mėsos ir kitų dalykų, galbūt kartais sušelpiu kokį vargšą“. Taigi, atrodytų, jog toks asmuo gyvena aktyvų dvasinį gyvenimą. Vis dėlto šių išorinių ženklų neužtenka, jei nėra vidinio nusistatymo. Tokiu atveju šios praktikos nepadeda mums įsileisti Dievo į savo kasdienybę. O juk būtent toks yra Dievo įsakymų, sakramentų, Dievo žodžio ir visų religinių praktikų, maldų tikslas: kad būtų perkeistas mūsų gyvenimas, mūsų kasdienybė.

Advento metu turime gerą progą pamąstyti apie savo gyvenimą, maldas, pasninkus, kitas dvasines praktikas ir įvertinti, ar jos yra pakankamai gilios, vedančios mus į susitikimą su gyvuoju Dievu, keičiančiu mūsų gyvenimus. Trokštančius pasidalinti su stokojančiais ir reikalingais mūsų pagalbos, kviečiu atvykti į parapijos Carito organizacijos būstinę (Kęstučio g. 16, Prienai), kur yra galimybė parodyti savo solidarumą gyvenimo nuskriaustiems žmonėms.

Ar pasninko ir rimties turėtų laikytis ir mažiausieji?

Atsakant į šį klausimą dera pastebėti dvi skirtingas sąvokas: abstinencija ir pasninkas. Abstinencija – visiškas susilaikymas nuo mėsos ar kito maisto. Bažnyčia moko, jog šis įstatymas saisto asmenis, sulaukusius 14 metų amžiaus. Pasninkauti (t. y. sočiai pavalgyti galima tik kartą per dieną, kitus du kartus – tik po truputį) – raginami visi asmenys, sulaukę 16 metų ir vyresni iki 60 metų amžiaus. Aišku, tėvai turėtų rūpintis, kad dar nesulaukusiems 14 metų vaikams būtų ugdoma atgailos dvasia. 

Ar tikrai Advento metu vyksta stebuklai ir žmonės persikūnija į žvėrelius, kaip tai pastebima lietuvių tautosakoje?

Tai tik tautosakos motyvai. Natūralu, jog ilgais ir tamsiais žiemos vakarais liaudyje buvo paplitę įvairaus turinio žaidimų ar paslaptingų istorijų. Galima juk stovėti tvarte visą Kalėdų naktį, tačiau vargu ar išvystume žmogumi virstančią karvę ar avį.

Kokios apeigos šiuo laikotarpiu vyksta bažnyčioje?

Advento metu liturgijoje gausu tekstų apie Mesijo – Gelbėtojo laukimą. Labai dažnai Bažnyčiose šiuo metu suskamba pranašo Izaijo, Jono Krikštytojo bei Jėzaus Motinos Marijos vardai. Keturios Advento savaitės yra padalintos į dvi dalis: nuo Advento pradžios iki gruodžio 16 d. ir nuo gruodžio 17 iki gruodžio 24 d. Pirmoje dalyje parinkti Šv. Rašto tekstai kalba apie antrąjį Kristaus atėjimą laikų pabaigoje, antroje – apie pranašų skelbtąjį Gelbėtoją – Mesiją.

Dera pastebėti, jog kasmet Advento laikotarpiu prasideda nauji bažnytiniai metai, kurių tėkmėje yra išdėstytos visos Kristaus gyvenimo paslaptys: nuo įsikūnijimo ir gimimo, nuo kančios iki prisikėlimo, nuo įžengimo į dangų iki Šv. Dvasios atsiuntimo, o taip pat iki Viešpaties atėjimo bei palaimingos vilties laukimo.

Mantvydas Prekevičius