Redaktoriaus savaitė
Griūdamas, pakniopstomis į visų namus atlekia šaltis. Taip. Prasideda ilgai lauktas sezonas. Būtent spalio mėnesį prasideda sąžinės graužatis. Į vieną ranką pasiimi šūsnį receptų, į kitą – praėjusių metų sąskaitas už šildymą. Dilema nemaža. Ir tampi… svarstyklėmis. Sveri, sveri ir lauki, kad koks nesąžiningas pardavėjas nors vienu piršteliu spustelėtų viena lėkštelę ir greičiau apsispręstum. Dažniausiai tas pardavėjas žemyn spusteli šildymo sąskaitų lėkštelę ir viskas būna aišku. Iš spintų pajuda sunkioji artilerija – įvairių padarų kailių užklotai ir neužmušamos, dar Antrojo pasaulinio karo laikais nuo šildymo sąskaitų saugojusios fufaikos. Bala nematė tos sveikatos. „Mačiau gerą vaistą iš geros vaistinės per televiziją.“ O paskui ir negalime jaunajai kartai užmauti pirštinių ar uždėti kepurės. Sąnariai jau suskaičiavę visas žiemas, rudens mėnesius ir pavasarius…
Su kiekvienu rudeniu ateina ir šventės. Ne tik rudens gėrybių, bet ir žmonių. Žmonių, kurie tarnauja žmonėms. Tai žmonės, kurie mus lydi didesnę dalį gyvenimo, kurie padeda išmokti eiti, padeda eiti, o parkritus – atsistoti ir vėl eiti. Dažnai gyvenime prireikia paramos, pagalbos, tačiau būna sunku ją rasti. Gal dėl to, kad mes nedrąsūs, o gal dėl to, kad dauguma gimėme ir užaugome tuo laikotarpiu, kai socialiniai darbuotojai tebuvo sunkiai suvokiamos paskirties asmenys. Dabar dauguma žinome, kad šie žmonės gyvena dvigubą gyvenimą. Savo asmeninį, o kitą – žmogaus, kuriam reikia paramos. Ir neturintis pastovių pajamų šaltinio, ir neįgalusis – visi žmonės yra žmonės. Jeigu jiems nepavyko rasti vietos visuomenėje, socialiniai darbuotojai pasistengs, kad jie gyvenimo keliu žengtų kartu, kol gyvenimas įsisuks. Tada socialinių darbuotojų pagalbos prireiks kitam, nerandančiam kelio į visuomenę.
Sunkiai suvokiamos asmenybės yra ir policijos pareigūnai. Kodėl? Susimąstykime. Mintyse ištarkite žodį „pareigūnas“. Kokį žmogų išvystate prieš akis? Greičiausiai su žalia uniforma ir šviesą atspindinčia liemene su vairuotojus šiurpinančiu užrašu „Policija“. O ar bent vienam prieš akis iškilo mamos, su dukrele kepančios pyragą, siluetas? O gal bent vienam prieš akis išniro tėvo ir sūnaus klijuojamas laivelis? Turbūt nėra sunku suprasti, kad kiekvienas pareigūnas ar pareigūnė turi namus, šeimą, pomėgių… Bet ar lengva suprasti, kad jie visada tokie patys žmonės kaip ir mes? Kaip greitai žodis mentai tampa „nepykite viršininke“? O, taip. Mes įpratę visiems į akis šypsotis ir… apspjaudyti nugarą. Jie rūpinasi mūsų saugumu, padeda atsistoti ištikus nelaimei ir skuba pamatyti savo vaikus. Tuos pačius, besišypsančius, verkiančius. Dėl kurių saugumo mes patys pasiryžę padaryti viską.
Saugiai ir prasmingai gyventi mus moko ir mokytojai, kurie tampa ne tik antraisiais tėvais, bet ir žmonėmis, kuriuos širdyje nešiojamės visą gyvenimą. Kurių ištartus pamokymus prisimename kiekvieną sunkesnę gyvenimo minutę. Kiekvieną kartą, kai, rodos, iš po kojų byra pamatai, prisimename pirmosios mokytojos padrąsinimą – nebijoti ir drąsiai žengti į priekį. Tuomet atrodo, kad pirmosios mokytojos žodžiai kaip švyturys nušviečia kelią ir po daugelio metų. Nebijok, drąsiai ženk į priekį. Ar įmanoma atsidėkoti mamai, tėčiui, mokytojai? Turbūt ne vienas atsakytų, jog tereikia visą savo gyvenimą žydėti tokio grožio žiedais, su kokiais skubame į mokyklą kiekvieną rugsėjo 1-ąją.
