Prisiminti ir pagerbti žuvusieji už laisvę
Spalio pradžia dar negaili nei saulės, nei šilumos. Geras oras gal ir buvo viena iš priežasčių, šeštadienį sukvietusių didelį būrį Balbieriškio krašto žmonių bei jų artimųjų į partizanų pagerbimo šventę. Daugelio žmonių, menančių baisius karo ir pokario metus, jau nėra. O tie, kurie dar gyvi, skaičiuoja solidžius ir garbingus jubiliejus. Tačiau džiugu, kad šalia garbaus amžiaus žilagalvių buvo ir jaunimo. Juk jų pareiga perimti ir puoselėti praeities istoriją, jos didžius ir garbius žmones.
Šventės dalyviai pirmiausia susirinko į Krokialaukio bažnyčią, kur buvo aukojamos šv. Mišios ir meldžiamasi už žuvusius kovotojus.
Po šv. Mišių visi atvyko į Žiūronių kaimą, prie netoli Raškauskų sodybos rymančio kryžiaus pagerbti partizanų atminimą.
Pirmiausia kalbėjo Balbieriškio seniūnijos kaimų „Vidupio“ bendruomenės pirmininkas Alfonsas Vitkauskas, kuris prisiminė skaudžias praeities kovas, kankinimus ir žiaurias mirtis, kurios ženklino kiekvienos trobos, kiekvienos šeimos gyvenimą. Beveik 30 pavardžių surašyta prie kryžiaus pritvirtintoje atminimo lentoje. Už kiekvienos pavardės – jaunas žmogus, netekęs savo gyvenimo, meilės, savo svajonių. Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Dominykas Jėčys-Ąžuolis, Kazimieras Degutis-Raginis, trys broliai Bazevičiai – Juozas (1920–1948), Albinas (1926–1945) ir Antanas (1928–1951), Vincas Žukauskas (1921–1946), Juozas Zienius (1927–1946), Petras Zenkevičius (1924–1945), Antanas Varėna (1921–1946) ir dar nemažai jaunų vyrų, kurių vardus ir pavardes bei slapyvardžius užklojo užmarštis.
Pasižiūrėjus į jų gimimo ir mirties metus nesunku suprasti, kad ne visi turėjo šeimas, žmonas ir vaikus. Jie buvo tokie jauni, tokie drąsūs, supratę, kad kitaip gyventi negalima, kad reikia eiti, reikia kovoti, aukoti save dėl ateities. Apie tai kalbėjo ir dainavo Simno kultūros centro Ūdrijos kultūros namų folkloro ansamblio „Rūta“ vadovė, primindama, kad jaunystės ilgesys pašaukė kūrybai, nes nemažai dainų ir eilėraščių yra parašyta būtent partizanų.
A. Vitkauskas pasakojo kodėl kryžius pastatytas šalia Raškauskų sodybos, apie sunkią partizanų dalią, gyvenimą bunkeriuose, apie tai, kaip teko maitintis tik laukinių ančių kiaušiniais, Palių miško uogomis… Visgi nebuvo beprasmis jų gyvenimas ir kova bei ankstyva mirtis. Jų žygdarbius mename, jų vardus minime su pagarba.
Šios šventės organizatorius ir iniciatorius A. Vitkauskas pažadėjo, kad visų šio krašto žmonių atminimas bus įprasmintas, bus surinkta ir atnaujinta turima medžiaga, taip pat atrasta ir naujų faktų.
Prie paminklinio kryžiaus kalbėjo ir svečias iš Birštono Antanas Justinas Vilkas, kuris irgi prisiminė kritusius ginklo brolius, kruviną raudonąjį terorą, žudynes ir kankinimus, taip pat tremtinių atstovė.
Krokialaukio parapijos kunigas pašventino kryžių ir dėkojo renginio dalyviams, jaunimui, Krokialaukio Tomo Noraus-Naruševičiaus gimnazijos moksleiviams, Alytaus profesinio rengimo Mykolo Krupavičiaus žemės ūkio mokyklos moksleiviams, kurie dalyvaudami renginyje turėjo galimybę pažvelgti į savo krašto praeitį ir gyvus to meto įvykių liudininkus.
Renginio dalyviai, žuvusiųjų artimieji džiaugiasi, kad yra žmonių, kuriems rūpi krašto istorija ir jo žmonės, savo gyvenimu nusipelnę būti priminti ir ateities kartoms.
A. Vitkauskas visiems dalyviams įteikė padėkas, kurios primins apie dalyvavimą tokiuose patriotiniuose renginiuose.
