Nauja krašto istorijoje. Radinys, iš esmės keičiantis Išlaužo ir jo apylinkių istorijos laiko ribas
Prieš 10 mėnesių susipažinome su garbiu Išlaužo parapijos klebonu Sigitu Bitkausku bei parapijos „Carito“ kolektyvu, kuriam vadovauja didelė entuziastė ir tikra krašto mylėtoja Rita Kašubienė. Išlaužo Šv. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia pamažėle nyksta, nes yra pastatyta ant buvusių dvaro rūmų pastatų, yrančių nuo drėgmės. Parapijos klebonui ir aktyvui paprašius, nėrėme ieškoti dokumentų, rodančių rūmų rūsių istorinę vertę.
Anksčiau buvo įprasta Išlaužo istoriją sieti su Išlaužo gyvenvietės paminėjimu 1744 m., o pati Išlaužo istorija susieta su didikais Tiškevičiais. Išsiaiškinome didikų Ulpių, Varanavičių, Razvanavičių, Juozapo Godlevskio pėdsakus Išlaužo istorijoje, peržiūrėjome tūkstantį dokumentų, bet to „auksinio“ dokumento nesuradome. Reikėtų keliauti į Krokuvos universitetą ir į Varšuvą, bet kas finansuos?! Keista ir skaudu, kad Prienų rajono savivaldybės taryba šventam bažnyčios išsaugojimo reikalui teskyrė 1000 eurų…
Be jeigu kažkas uždaro duris, Dievas atidaro langą. Dar metų pradžioje į mane kreipėsi Išlaužo pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja, mokyklos muziejaus vedėja Lina Knašienė. Mokytoja parodė mokyklos muziejėlyje saugomą žalvarinį žiedą ir paprašė jį datuoti. Nesu archeologas, tad paprašiau pagalbos studijų kurso draugę, Lietuvos nacionalinio muziejaus Archeologijos skyriaus vadovę archeologę Eglę Griciuvienę. Ji pavedė tuo pasidomėti jauną, bet jau patyrusį archeologijos mokslų daktarą Gytį Piličiauską. Šis vienareikšmiai patvirtino, kad šis Išlaužo kaime rastas žalvarinis žiedas susijęs su palaidotu krašto žmogumi ir yra iš XIII–XIV amžiaus. Tokių žiedų Lietuvoje rasta iš viso 30.
Tai tikriausiai jotvingių-sūduvių veiklos mūsų krašte pėdsakas. XIII amžiuje dalis jotvingių-sūduvių nuo kryžiuočių ir lenkų persikėlė už Prienų, yra žinomas jotvingiškas Vangų valsčius (http://www.aidai.eu/index.php?option=com_content&view=article&id=3821:is&catid=257:1965%2002&Itemid=290). Vėliau jie asimiliavosi su lietuviais. Reikėtų manyti, kad būtent XIII–XIV amžiaus jotvingiškame kapinyne ir rastas šis vyriškas žiedas. Jeigu šiuo laikotarpiu Išlaužas buvo apgyventas, tai, neabejotinai, ir vėliau jo apylinkės buvo gyvenamos, tik negausiai. O 1744 metų data reikštų Išlaužo dvaro rūmų fiksavimą. Taigi, Išlaužas ir jo apylinkės yra ne mažiau kaip 300 vyresnės negu manyta. Manome, kad tai liečia ir Pakuonį bei kitas mažiau sūduviškas Prienų gyvenvietes.Tiesiog turime tai tyrinėti, ieškoti dokumentų, tuo domėtis. Ir apsiriboti didelių asmenybių sakralinimu, kas keleri metai kartojamomis dešimt kartų jau girdėtomis tiesomis, pigių prorinkiminių, tik balsus gaudančių leidinių leidimu, o finansiškai remti, puoselėti krašto istorijos tyrinėjimus, nes jie atskleidžia mūsų tapatybę, mūsų šaknis. Norisi tikėti, kad Išlaužo bažnyčios išsaugojimui tiek valdžia, tiek visuomenė skirs pakankamai dėmesio. Turime vertinti, didžiuotis ir džiaugtis žmonėmis, kurie savo entuziazmu uždega mus visus. Tai Vitas Rimantas Sederavičius Balbieriškyje, Onutė Zmejauskienė Pakuonyje. Savo žemę, jos istoriją atsakingai saugo ir Išlaužo šviesuolė, mokytoja Lina Knašienė.
Istorikas Vytautas Kuzmickas
