home Šviesos šaukliai „Patinka iššūkius paversti galimybėmis“

„Patinka iššūkius paversti galimybėmis“

Man patinka gyventi pasauly, Kur žinai, kad tik svečias esi. Kur namai tavo – pėda po saule. Tavo turtai didžiausi – širdy.   Šios eilės – iš Juditos Popovaitės-Grublienės meditacinių, egzistencinių eilėraščių knygelės „Ties vartais nebūties“, kuriai recenziją parašė lietuvių kalbos mokytoja Anarsija Adamonienė. Už tai, kad įvedė į stebuklingą Žodžio pasaulį, kad skatino ir drąsino, Judita labiausiai gyvenime dėkinga lietuvių kalbos mokytojai ir savo Angelui sargui – mamai. Šių dviejų gyvenimo šviesulių profesinėmis pėdomis pasekusi patraukli, turtingos ir taurios sielos moteris šiandien lietuvybę skleidžia Jungtinėje Karalystėje – Peterboro (Peterborough) miesto lituanistinėje mokyklėlėje, lietuviškame žurnale „Švyturys“ ir vietos lietuvių bendruomenėje.   Judita Popovaitė - Grublienė gimė 1970 m. sausio 5 d. Prienuose. 1988 m. baigė Prienų 1-ąją vidurinę mokyklą (dabartinė „Žiburio“ gimnazija). 1990–1991 m. studijavo rusų filologiją Vilniaus pedagoginiame universitete. 1992 m. įstojo į Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, kur 1997 m. įgijo lietuvių filologijos ir etnologijos bakalauro kvalifikaciją. Po studijų Klaipėdoje ten ir liko gyventi, su vyru Rimu sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus Mykolo. Netrukus gražų miestą, dažnus susitikimus su mama ir didelius ateities planus teko palikti su skaudančia širdimi, kurią, kalbant apie Lietuvą, gelia ne mažiau nei prieš penkerius metus.  

Trijų mėnesių viešnagė užsitęsė penkerius metus

Prasidėjus krizei Lietuvoje, pirmasis į Angliją išvyko padirbėti Juditos brolis Viktoras. 2009 m. jis pakvietė seserį su sūnumi Mykolu į svečius (vyras negalėjo palikti darbo). Besisvečiuojant brolis pasiūlė: „Gal tu nori atvažiuoti čia gyventi ir dirbti?“ Sugrįžusi tą patį Judita persakė vyrui, šis pritarė. Iš pradžių ji išvyko kartu su vyru padirbėti tris mėnesius, tačiau brolis perspėjo: „Per tris mėnesius jūs nieko neuždirbsit“. Judita sako galvojusi, ką jis čia kalba, visi dirba ir užsidirba, bet po to įsitikinusi, kad brolis teisus. Sutuoktiniai parvežė Mykolą pas mamą į Prienus, kur sūnus trejus metus gyveno ir lankė mokyklą. Paliko iki tol, kol pradės atsistoti ant kojų. Pirmas darbas, kurį išvykus teko dirbti Juditai su Rimu, buvo nekvalifikuotas. Abu dirbo daug, po 10–12 valandų. „Mes važiavome dirbti ir užsidirbti. Kadangi uždarbis buvo geras, visa tai atitiko mūsų lūkesčius“, – patikino Judita. Pusę metų pagyvenę pas brolį, pamatę ir palyginę, kokios galimybės yra ten ir čia, sutuoktiniai suprato, jog grįžti į Lietuvą nėra jokios perspektyvos. Paklausus, ar nebuvo sunku palikti Lietuvą, sūnų, Judita susigraudino: „Man labai sunku apie tai kalbėti dar ir šiandien. Aš labai myliu Lietuvą, nes čia gimiau, čia augiau, čia mano šaknys. Išvažiuoji, viską nukerti, nupjauni ir turi kaip tas augalėlis, kažkur įsodintas svetimoj žemėj, leisti šaknis ten. Supranti, kad atvykai ne tik dirbti, bet ir gyventi. Viskas dabar priklauso nuo tavęs ir tavo tikslų.“ Juditos pasakojimu, lietuviai yra trečia pagal gausumą Peterboro bendruomenė po pakistaniečių ir lenkų. Miestas yra Kauno didumo, industrinis, todėl lietuviai ten ir traukia, nes yra daug nekvalifikuoto darbo, kuriame galima įsitvirtinti. Judita su vyru nusprendė likti dėl savęs ir suprasdami, jog čia galima sukurti ateitį savo sūnui. Beje, šiais metais septyniolikmetis Grublių sūnus Mykolas įstojo į koledžą, pasirinkdamas tiksliuosius mokslus ir tik tuos dalykus, kuriuos žada studijuoti ateityje. Sūnus, pasak Juditos, siekia tapti matematiku ir turi teisę rašyti prašymus į pasirinktus universitetus. Išsirinko penkis geriausius, kuriuose yra matematika – būtent ta sritis, kurios jis nori. Judita atkreipė dėmesį, kad Anglijoje kiekvienam mokiniui sudaromos sąlygos mokytis: „Tau uždega žalią šviesą, jeigu mato, kad tu to nori. Jie labai gerbia žmogaus pasirinkimą, gyvenimą, gyvybę ir laisvę – tiek laisvę rinktis, tiek apskritai laisvę. Tai, sakyčiau, yra esminiai skirtumai. Ir labai žiūri į vaiko polinkius, stengiasi koncentruoti ir ugdyti vaiko gabumus taip, kad tai nekeltų streso. Pavyzdžiui, Mykolo koledže (kadangi matematika dėstoma daug plačiau, o aukštesniosios matematikos nėra) sudaromos sąlygos važinėti į kitą koledžą. Tam skiriamas transportas ir nemokamas vežiojimas.“  

Nuo nekvalifikuoto darbo iki lietuviškos mokyklėlės mokytojos

Netrukus Judita perėjo dirbti lengvesnį darbą vienos brangiausių Anglijoje internetinių parduotuvių sandėlyje, tiekiančiame prekes prabangioms parduotuvėms. Dirbdama atrado ir lietuvišką šeštadieninę mokyklėlę. Peterboro lituanistinės mokyklos „Gintarėlis“ įkūrėja Jolanta Kensminienė, kuri buvo baigusi Šiaulių pedagoginį institutą, pakvietė prisijungti. Atėjus Juditai, jos abi mokė tik 6 įvairaus amžiaus vaikus. „Dabar jau turime 10 klasių ir 100 vaikų, 11 mokytojų, viena iš jų – muzikos. Tai rodo, jog tėvai, gyvenantys Anglijoje, siekia, kad jų vaikai kalbėtų lietuviškai, skaitytų, susikalbėtų su savo giminaičiais, kurie gyvena Lietuvoje, nepamirštų lietuviškų tradicijų. Mūsų mokyklėlės tikslas – išlaikyti savo gimtąją kalbą, todėl mes ne tik mokomės, bet ir švenčiame lietuviškas šventes, kartu prisimindami mūsų papročius ir tradicijas,“ – pabrėžė jau gerus penkerius metus mokyklėlėje dirbanti Judita. Dvikalbystė Anglijoje, anot jos, yra labai didelė problema ne tik lietuviams, bet visai multikultūrinei visuomenei, gyvenančiai užsienyje. „Ta pati problema egzistuoja atvykėliams iš Lenkijos, Pakistano, kitų šalių. Man labai patinka, kad anglai tą problemą supranta ir padeda mums ją spręsti visais įmanomais būdais: ko prašome, tą dažniausiai gauname. Kadangi glaudžiai bendradarbiaujame su savivaldybe, ji padėjo mums iš visiškai vaikams nepritaikytų patalpų pereiti į savivaldybės išnuomotas patalpas erdvioje mokykloje. Tai jau trečia ar ketvirta mokykla, kurią mes keičiame. Keliaujame per mokyklas, nes po pusmečio (gal tai angliškas būdas ar požiūris į kitataučius emigrantus?..) maždaug tarp eilučių pasakoma, jog esame nepageidaujami, įvardijant keisčiausias priežastis. Tarkime, paaiškinama (dažniausiai elektroniniais laiškais), kad klasėje kėdė nuo stalo palikta ne tiek centimetrų, kiek turėtų būti. ...arba dingo kažkoks laidas, nors iš tiesų mes to laido nei matėme, nei lietėme. Tokiomis smulkmenomis remdamiesi jie mums atsako nuomą. Šiais metais mums, galima sakyti, pasisekė, nes mokykla sutiko pratęsti nuomą dar vieniems metams. Kaip bus kitais metais, nieko nežinome. Ta nežinia visur lydi“, – abejonėmis pasidalino lietuvė. Lietuvišką mokyklą, kaip ir kitas, sakė ji, išlaiko dažniausiai tėveliai. Jie yra suinteresuoti patenkinti savo ir vaikų poreikius. Pedagogai stengiasi įgyvendinti tėvų lūkesčius. „Noriu pabrėžti, kad lietuviška mokyklėlė pelno neatneša. Mes dirbame laisvalaikiu, bet ne dėl atlygio, o savo malonumui. Daugelis mokytojų turi atsiprašyti iš kito darbo, aukoja savo laisvalaikį, atima jį iš savo šeimos. Bet mes šį darbą dirbame labiau iš idėjos, o tėvelių pinigėliai skiriami patalpų nuomai. Mokymosi ir kitas edukacines priemones taip pat perka tėveliai. Dabar, kai jau prasidėjo glaudesnis bendradarbiavimas su Lietuvos švietimo institucijomis, po truputėlį pradeda teikti minimalią paramą. Šiais mokslo metais jau gavome vadovėlius“, – pasidžiaugė pašnekovė. Nors mokyklėlėje dirbama pagal bendrąsias lietuvių mokyklų programas, mokytojams palikta laisvė improvizuoti. Anot Juditos, lietuviški vadovėliai netinka, nes Lietuvoje mokiniai mokosi kiekvieną dieną, o Anglijoje vaikai – tik savaitgalį, todėl nespėtų pasivyti programą. „Todėl mes pasiimame tai, kas mums reikalinga ir kiek reikalinga įvairaus amžiaus vaikams. Praėjusiais metais dirbau su 7–11 metų vaikais pagal lietuvišką „Pupos“ vadovėlį. Bet jis yra tik atspirtis, kitos medžiagos ieškomės pačios. Labai džiaugiuosi, kad dabar jau kuriamos internetinės svetainės, kur viso pasaulio mokytojai gali dalintis tiek medžiaga, tiek patirtimi“, – pabrėžė Judita.  

Meniška siela ir ten surado savo vietą

Darbas prekybos ir paslaugų sferoje, be abejo, Juditai nebuvo svajonių darbas. Dirbdama stengėsi neatsilikti nuo miesto kultūrinio gyvenimo, įsilieti į jį, kartu įtraukti ir ten gyvenančius lietuvius. Pavasarį, atsisveikinusi su didelio pasitenkinimo neteikusiu darbu, pradėjo aktyviau bendradarbiauti įvairiuose projektuose su miesto meno galerija: bendrauja ir kuria bendrus projektus su poetais, menininkais, kultūros žmonėmis. Lituanistei, poetinio žodžio mylėtojai Juditai galerija patinka dėl savo filosofijos: kiekvienas žmogus turi kūrybos gyslelę, nesvarbu, kokį darbą jis dirbtų. „Galerija atvira ir stengiasi įtraukti į procesą, sudarydama sąlygas realizuoti savo kūrybines mintis. Nėra nei amžiaus cenzo, nei lyties skirtumų, nei tikėjimo įsitikinimų. Svarbiausia, tavo kompetencija ir bendras rezultatas, o visa kita – asmeninis reikalas“, – patikino pašnekovė. Nuėjusi dirbti į Meno galeriją, ji iškart gavo kvietimą dalyvauti projekte „Šimtas žurnalų“. Jos indėlis į projektą buvo poezija. Projektas Juditai patiko, nes galėjo įtraukti į veiklą lietuvius, kurie ką nors daro, turi idėjų. „Be reikalo verkia tie, kurie sako neturintys ką veikti, kuo užsiimti. Jie stokoja noro“, – įsitikinusi ji. Patiko ir tai, kad nebuvo reikalavimo projektą įgyvendinti angliškai, galima buvo savo gimtąja kalba, nes svarbiausia sąlyga – kad būtų asmeninė žmogaus kūryba. Projekto metu, sakė Judita, padaryti dideli meniniai darbai vėliau buvo pristatyti parodoje. Malonų įspūdį paliko ir tai, kad tokiuose projektuose profesionalai menininkai sutinka dirbti su mėgėjais kaip su sau lygiais, nerodydami pranašumo. Tai labai skatina pasitikėti savo jėgomis, eiti pirmyn. Vienas iš tokių artimų sielai ir įsimintinų Juditai darbų buvo ir bendras projektas su anglų poete Keely Mills, kuri yra kilusi iš Peterboro. Poetė rinko žmones, kurie galėtų paskaityti jos poeziją per radiją. Judita išdrįso pasisiūlyti. Išsikalbėjus, kad lietuvė taip pat kuria eiles, poetė pasiūlė jas įrašyti lietuvių kalba. Po perklausų, kurias stebėjo ir daugiau anglų, Juditai teko išgirsti daug gražių atsiliepimų apie lietuvių kalbą: kad ji graži, daininga, melodinga, skambanti kaip daina. „Man labai įstrigo nuoširdus jų džiaugimasis kiekvienu tavo sėkmingu žingsneliu, skatinimas eiti pirmyn. Tai suteikia labai daug pasitikėjimo ir noro atsiskleisti labiau“, – sakė pašnekovė.  

Lietuviams naujienas nušviečia „Švyturys“

Besišnekučiuojant Judita išsipasakojo, kaip tais pačiais 2010-aisiais kilo viena idėja, išsivysčiusi į gražią lietuvybės sklaidos veiklą. Kartą po vieno lituanistinių mokyklų seminaro Lietuvos ambasadoje Londone su mokyklėlės direktore Jolanta važiuodamos į namus jos kalbėjusios, kad londoniečiai lietuviai turi viską – lietuviškus klubus, spaudą, bendruomenes, o peterboriečiai nieko. Tada kilo mintis, o kodėl to nepadarius savo mieste? Taip gimė dar viena lietuviška iniciatyva – lietuviškas žurnalas „Švyturys“, kurio viršelį puošia Lietuvos žemėlapis, o jo viduryje – bangų skalaujamas pajūrio švyturys. „Pamąstėme, kad žurnalas gali tapti minčių susitikimo erdve. Dažniausiai tokiomis mintimis (darbo, nuomos ir kt. skelbimais, reklamomis) pasipuošdavo lietuviškų parduotuvių langai, kas tikrai neatrodė estetiškai. Pagalvojome, kad visa tai galima daryti visai kitu pavidalu. Taip mūsų dvi šeimos susijungė bendram tikslui: Jolanta buvo atsakinga už reklamą, aš – už straipsnių rašymą, interviu rengimą. Teko prisiimti ir redaktorės vaidmenį. Vyras Rimas tvarko žurnalo internetinį puslapį ir maketuoja žurnalą. Jolantos vyras ieškodavo žmonių, su kuriai galima kalbėtis ir pan.“, – pasakojo Judita. Kaip ir reikėjo tikėtis, pačioje pradžioje buvo nepritariančių, nepasitikinčių ir netikinčių sėkme, tačiau, pasak Juditos, laikas parodė, kad skeptikai smarkiai klydo. Pradėjus leisti žurnalą, lietuvės išgirdo daug gerų atsiliepimų ir prašymų nenutraukti veiklos. Ketverius metus žurnalą leidusios iš asmeninių lėšų, platindamos jį dažniausiose lietuvių susibūrimo vietose, paėjusiais metais lietuviško žurnalo leidėjos pradėjo minti miesto savavaldybės slenksčius, prašydamos finansinės paramos. Tokia parama metams (pagal sutartį – žurnalo spausdinimui) buvo gauta iš savivaldybės ir iš vieno privataus medicinos centro, kuris paprašė paskutinio puslapio anglų kalba: savo reklamai ir santraukai apie tai, kas tame numeryje rašoma. Žurnalo tiražas – 200 vienetų, išeina kartą per tris mėnesius (anksčiau išeidavo kas mėnesį), o parduodamas, rėmėjų pasiūlymu, už vieną svarą. Ilgainiui Judita pradėjo sulaukti klausimų iš vietos menininkų anglų, kodėl nerašanti angliškai ir nesidalinanti savo straipsniais su anglų bendruomenės nariais. Jų nuomone, rašydama ne tik į lietuvišką žurnalą, bet ir kitus Peterboro spaudos leidinius, ji gautų už tai pinigų. „Man patinka iššūkius paversti galimybėmis“, – nusišypsojo lietuvė, po beveik penkerių metų žurnalistinio darbo mananti jau galinti ryžtis šiam žingsniui. Tačiau pirmiausia ji nori atnaujinti rašymo angliškai žinias ir nuo rugsėjo gilina įgūdžius koledže. Dar viena nauja Juditos patirtis – lietuvių kalbos pamokos anglakalbiams. Vienas iš jų – John Foster – anglas, bankų ir draudimo kompanijų konsultantas, dirbantis Londone. Kadangi jo žmona lietuvė, užsienietis paprašė lituanistės Juditos pamokyti lietuvių kalbos. „Bijojau imtis šios veiklos, kadangi suaugusiųjų niekada nemokiau, bet smalsumas nugalėjo. Smalsumas man labai dažnai padeda visus akmenėlius paversti tramplinu“, – nusijuokė minčių perliukus žarstanti pedagogė, džiaugdamasi, kad anglas jau perkrimto kietą lietuvių kalbos mokymosi riešutėlį. Tiek šis anglas, tiek kiti veiklūs, įdomūs, talentingi žmonės – lietuviai, anglai, latviai, pasak Juditos, yra įvairiatautės Peterboro visuomenės dalis, todėl ne tik lietuvių emigrantų, bet ir kitų įdomių žmonių istorijos aprašomos „Švyturyje“.  

Su bendraminčiais įkurta Peterboro lietuvių bendruomenė

Lituanistinė mokyklėlė, Meno galerija, žurnalas – tai dar ne visa lietuvybės palaikymui ir puoselėjimui emigracijoje skirta Juditos Grublienės veikla. Praėjusiais metais ji baigė koledžą ir gavo kvalifikacinį pažymėjimą, leidžiantį dirbti su vaikais ir paaugliais visose srityse (švietimo, ugdymo, visuomeninių organizacijų ir kt.), su iniciatyviais bendraminčiais įkūrė Peterboro lietuvių bendruomenę. Sulaukė ir pasiūlymo tapti jos pirmininke, tačiau dėl didelio užimtumo šių pareigų atsisakė, prisiėmusi atstovės spaudai, sekretorės ir pavaduotojos pareigas. Didelių lietuvės pastangų dėka 2014 m. dviem lietuviams buvo suteikti Peterboro miesto Piliečio vardai: už viso gyvenimo nuopelnus – nuo 1948 m. šiame mieste gyvenančiam Steponui Vaitkevičiui, labai daug nusipelniusiam tiek Lietuvai, tiek anglams, už sporto nuopelnus – Genadijui Skutel, gyvenančiam Peterbore nuo 2005 m. „Aš netikėjau, kad duos iš karto dviem lietuviams (iš šešių apdovanotųjų įvairiose kategorijose). Tas apdovanojimas tik pernai buvo įsteigtas ir vieniems iš pirmųjų jis atiteko lietuviams“, – džiaugėsi Judita. Juditą žavi didelės galimybės Peterboro lietuvių bendruomenei aktyviai įsilieti į multikultūrinę aplinką, plačiai reikštis per savanorystę, projektus, dalyvavimą įvairiuose renginiuose. Jos teigimu, savanorystė ir labdara Peterbore – ypač išplitę. Yra net Savanorių centras, kuris padeda visuomeninėms organizacijoms rašyti projektus. Taip pat nėra nė vienos didesnės organizacijos, įstaigos ar įmonės, kuri neturėtų savo labdaros fondo. „Tai yra prestižo ir garbės reikalas: jeigu aš uždirbu didesnius pinigus, tai privalau dalintis, šelpti vargingesnius“, – pabrėžė lietuvių bendruomenės lyderė. Peterboro lietuvių bendruomenė stengiasi bendradarbiauti ir su kitomis Anglijos miestų lietuvių bendruomenėmis. Bičiuliški ryšiai nusidriekę iki Notingemo, kur įsikūręs Jungtinės Karalystės lietuvių katalikų bendruomenės židinys (bendruomenės įkūrėjai Darius ir Rūta Furmanavičiai), ir Bostono. 2255

Trumpa viešnagė Lietuvoje – ir vėl darbai

Vasarą, liepos viduryje, Judita trumpam buvo sugrįžusi į Lietuvą, į lituanistinę stovyklą, keletą dienų pasisvečiavo pas mamą Prienuose. Vilniuje, kur vyko kūrybinė edukacinė stovykla lituanistinio švietimo mokytojams, buvo pakviesti lituanistinio švietimo mokytojai iš Didžiosios Britanijos, Airijos, Lenkijos, Belgijos, Norvegijos, Švedijos. Šią stovyklą organizavo Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos ir Ugdymo plėtotės centras, sudarydamas galimybes pedagogų kvalifikacijos tobulinimui, bendradarbiavimui ir gerosios patirties mainams tarp Lietuvoje ir užsienyje dirbančių lituanistinio švietimo specialistų. Grįžusi į Angliją, lietuvė kibo į darbus mokykloje, prie naujojo „Švyturio“ žurnalo numerio ir kartu ruošėsi grandioziniam miesto metų renginiui, kuriame pasirodė ir lietuvių bendruomenė, jos lyderės teigimu, šiam renginiui ruošusis nuo kovo mėnesio. Įspūdingas viduramžių reginys – Tarptautinis paveldo festivalis, kurį organizavo Paryžiaus keramikai Lucy ir Jorge Orta, tokius renginius organizuojantys įvairiose Pasaulio šalyse, vyko rugsėjo pabaigoje. „Vieną dieną vyko rankdarbių mugė, koncertai, šventinės eisenos. Kitą dieną buvo organizuoti Harvest Meal – kviestiniai pietūs miesto centrinėje Katedros aikštėje, kur buvo sustatyti stalai 500 žmonių. Lucy ir Jorge Orta studija organizavo įspūdingas vaišes. Renginio tikslas buvo paminėti derliaus tradicijas, sujungiant skirtingų miesto multikultūrų tradicijas, taip pat propaguoti sveiką maistą, pačių užaugintus produktus, atkreipti dėmesį į didžiulius išmetamo maisto kiekius. Vienas svarbiausių šventės akcentų buvo duonos kepimo tradicijos.Aš pristačiau lietuviško maisto paveldą, lietuviškas Derliaus šventės tradicijas, senuosius lietuviškus rankdarbius (pynimas iš vytelių, floristika). Mugėje dalyvavo tarptautinės klasės floristikos meistrė lietuvė Edita Rimkutė, žinoma tautodailininkė Danutė Zamarienė. Lietuviško maisto paveldą pristatė mūsų miesto verslininkai“, – pasakojo Judita. Festivalyje lietuvė dirbo anglų rašytojos Aisha Zia darbo grupėje. Grupės darbas buvo organizuoti teminius pokalbius už stalo, juos palaikyti ir moderuoti. Renginyje dalyvavo daugybės pasaulio šalių įvairių sričių menininkų – dainininkų, muzikantų, šokėjų, meno kritikų ir kuratorių. Renginys buvo filmuojamas Lucy ir Jorge Orta studijos kino operatorių. Juditai teko dalyvauti specialiai šiam filmui surengtame pokalbyje tema „Kokią reikšmę mūsų mitybos tradicijoms ir įpročiams turi mūsų gyvenamoji aplinka.“ Apie šį renginį sukurtas filmas bus rodomas Prancūzijoje, Anglijoje, Škotijoje, Airijoje. Paklausta apie ateities planus, Judita prasitarė norinti ir toliau dirbti švietimo srityje – orientuotis į švietimo teisę. „Labai reikia pagalbos tiek tėvams, tiek vaikams, ypač lietuvių šeimoms“, – pastebėjo mokytoja, žurnalistė, Peterboro lietuvių bendruomenės lyderė. Žinant, kokie platūs Juditos veiklos arimai, kiek darbų įgyvendinta ir kiek sumanymų dar prieš akis, sunku būtų patikėti, kad užsispyrusi lietuvė nepasieks savo. Kaip įsitikinome, jai tikrai sekasi iššūkius paversti galimybėmis... 2244

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close