home Sveikata Būkime ne šalia, būkime kartu

Būkime ne šalia, būkime kartu

Rugsėjo 10 d. pasaulio bendruomenė minėjo Pasaulinę savižudybių prevencijos dieną. Nuo jos prasidėjo ir Atviros psichiatrijos mėnuo – nauja iniciatyva, kuria siekiama mažinti psichiatrijos bei psichikos sutrikimų stigmą, arba neigiamą visuomenės požiūrį į psichikos negalią turinčius žmones. Savižudybių skaičius Lietuvoje tris kartus viršija Europos Sąjungos vidurkį ir išlieka vienas didžiausių pasaulyje. Visas rugsėjo mėnuo – įvairūs renginiai, konferencijos, akcijos, dviračių žygiai – buvo skirtas savižudybių prevencijai. Neabejingumą kraupiam savižudybių mastui Lietuvoje išreiškė ir rugsėjo 22-ąją į Katedros aikštę Vilniuje susirinkę žmonės. Ant grindinio vienai minutei atsigulę sustingo šiek tiek daugiau nei 700 žmonių, nors akcijos sumanytojai tikėjosi, kad susirinks per tūkstantį – tiek kasmet nusižudo Lietuvoje. Akcijos sumanytojas, aktorius Arūnas Sakalauskas teigė, jog tikslas – įtikinamiau nei statistiniai rodikliai parodyti realų kasmet mus paliekančių žmonių skaičių. Į akciją daugiausia rinkosi jaunimas, joje dalyvavo „Jaunimo linijos“ vadovas Paulius Skruibis, muzikantas Andrius Mamontovas. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, savižudybė yra antra pagrindinė mirties priežastis tarp 15–29 metų jaunuolių, nors dažniausiai žudosi vyresni nei 70 m. žmonės. Iš viso maždaug 800 tūkst. žmonių kasmet pasitraukia iš gyvenimo, o dar daugiau yra bandančiųjų nusižudyti. Šie skaičiai nėra tikslūs dėl visuomenėje įsigalėjusios savižudybių stigmos, patikimų mirties aplinkybių fiksavimo procedūrų bei tam tikrose valstybėse egzistuojančių religinių ar teisinių sankcijų, nukreiptų prieš savižudybes. Daugiausiai savižudybių įvyksta mažas ir vidutines pajamas gaunančiose šalyse, ir tai yra didelė visuomenės sveikatos problema, kuriai spręsti reikalinga kompleksinė savižudybių prevencijos programa, tarpinstitucinis bendradarbiavimas. Nors būtų sudėtinga įvardyti tikslią statistiką, tačiau akivaizdu, jog kiekvieno individo savižudybė yra tragiška netektis. Sunku įsivaizduoti, koks nepakeliamas psichologinis skausmas paskatina žmones žengti savižudybės link. Būtent todėl ypač svarbu pasiekti tuos, kuriems reikalinga pagalba. „Jaunimo linijos“ vadovas dr. P. Skruibis akcentuoja tris svarbiausius prevencinius siūlymus, kuriuos būtų galima įgyvendinti: teikti trumpalaikę psichologinę pagalbą mėginusiems nusižudyti – kadangi tai didelės rizikos grupė, patenkanti į gydymo įstaigas, be to, Lietuvoje nėra efektyviai veikiančios sistemos, o ją sukurti įmanoma; mokyti atpažinti potencialius savižudybių rizikos ženklus – tai daryti savivaldybėse galėtų būti apmokomi įvairūs seniūnijų darbuotojai, policijos pareigūnai, mokytojai, gydytojai; didinti emocinės paramos linijų efektyvumą – plėtoti pagalbos tinklą, kuriame dirba šimtai savanorių ir dešimtys profesionalų. Kodėl žmonės žudosi? Nors dažnai savižudybė yra susijusi su psichiniais sutrikimais (pvz., depresija, priklausomybe nuo alkoholio ir pan.), priežasčių gali būti daug ir įvairių. Visos jos galiausiai sukelia didžiulį psichologinį skausmą, neapykantą, baimę, liūdesį, pasimetimą ir kitus jausmus, kol ilgą laiką bandęs su jais susitvarkyti žmogus ima jaustis beviltiškai, nes galvoja, kad nuo jo jau niekas nebepriklauso. Su daugeliu sunkumų bandančiam susidoroti žmogui savižudybė ima atrodyti vienintelė išeitis, būdas nebejausti. Kartais užtenka vieno mažyčio įvykio, kuris perpildo taurę, ir žmogus nusižudo. Tačiau savižudybė yra procesas – prie jos einama palaipsniui, vieną po kito patiriant skausmingus išgyvenimus, kai pasiekiama riba, jog žmogus nebegali ištverti to, ką jaučia. Kokie yra rizikos faktoriai? Psichologiniai sunkumai, patyčios, krizės, žema savivertė, gėda, negebėjimas susidoroti su stresu, ligos, nelaimės, patiriama emocinė, fizinė prievarta, vienatvė – visa tai gali būti susiję su suicidišku elgesiu. Savižudybės taip pat dažnesnės tarp pažeidžiamų socialinių grupių asmenų, patiriančių diskriminaciją (pvz., migrantai, homoseksualai, kaliniai). Visgi didžiausia rizika yra žmogui, jau kartą bandžiusiam žudytis. Kaip pastebėti suicidinį elgesį? Apie savižudybę galvojantis žmogus dažnai yra kamuojamas labai prieštaringų jausmų. Jis gali jaustis pasimetęs, vienišas, išsigandęs, liūdnas, bejėgis savo beviltiškoje situacijoje, o vienintelį būdą, kaip to nebejausti, mato savižudybę. Tačiau kartu toks žmogus turi ir noro gyventi, nes dažniausiai jo tikslas – nebejausti, o ne numirti. Svarbu žinoti, jog apie savižudybę galvojantis žmogus dar nėra nusprendęs mirti, jis jaučiasi sumišęs, nemato kitų išeičių, tačiau giliai viduje neretai tikisi būti išgelbėtas, tad vienokiais ar kitokiais būdais gali pranešti apie savo mintis. Pirmiausia gali pasikeisti žmogaus savijauta ar elgesys. Jis gali atrodyti apimtas nevilties, pesimistiškas, užsisklendęs savyje, liūdnas. Jo gali nebedominti anksčiau dominusi veikla, jis gali atrodyti viskam abejingas, elgtis rizikingai, lyg jam būtų nebesvarbi jo gyvybė. Taip pat gali perdėtai domėtis mirties tema, savižudybės būdais ir priemonėmis. Svarbu sureaguoti, jei po ilgą laiką trukusios slogios nuotaikos žmogus staiga, be svarios priežasties, tapo daug linksmesnis, žvalesnis – toks pasikeitimas galėjo įvykti todėl, kad žmogus nusprendė nusižudyti ir radęs tokį savo problemų sprendimo būdą jaučia palengvėjimą. Žmogus, dažnai galvojantis apie savižudybę, tiesiogiai ar netiesiogiai gali užsiminti apie savo mintis: kalbėti apie gyvenimo beprasmybę, jog nieko nebenori, nebegali taip gyventi, nori, kad viskas baigtųsi. Kartais žmogus gali tiesiai pasakyti, jog ketina nusižudyti, ir net tais atvejais, kai atrodo, jog savižudybe yra manipuliuojama ar taip siekiama atkreipti dėmesį – tai visada yra rizikos ženklas ir į jį būtina reaguoti rimtai. Tačiau tai nereiškia, kad reikia pasiduoti šantažui. Svarbu pasirūpinti pagalba tam žmogui, tačiau nepamiršti padėti ir sau, pasitariant su artimaisiais ar specialistais. Ką daryti pastebėjus suicidinį elgesį? Atsakymas vienareikšmis – tiesiai paklausti ir kalbėti apie savižudybę būtina, nes taip parodomas susirūpinimas ir suteikiama galimybė atvirai apie tai pasipasakoti. Nereikia vengti žodžio „savižudybė“, svarbu išklausyti nesmerkiant ir nemoralizuojant, nes būtent tai, o ne patarimai ar frazės „viskas bus gerai“ mažina savižudybės riziką. Taip pat svarbu nenuvertinti žmogaus problemų ir neįrodinėti, koks prastas jo sprendimas yra savižudybė, nes tuo metu jo problemos yra didžiausios, kokias jam yra tekę išgyventi, o savižudybė atrodo kaip vienintelis sprendimo būdas. Žinojimas apie kito žmogaus savižudiškas mintis gali būti sunki našta, todėl nereikia laikyti visko paslaptyje – galima prašyti pagalbos kitų žmonių, kuriais pasitikima. Svarbu padėti, bet taip pat svarbu ir neprisiimti per daug atsakomybės, nes net laiku pastebėjus rizikos ženklus ir suteikus reikiamą pagalbą nėra garantijų, jog žmogus nenusižudys – visgi galutinis sprendimas priklauso tik nuo jo. Nuoširdus ir nesmerkiantis pokalbis yra pirmasis pagalbos žmogui, galvojančiam apie savižudybę, žingsnis, tačiau vėliau gali reikėti profesionalios pagalbos. Išklausius, parodžius susirūpinimą artimuoju, kuris galvoja apie savižudybę, reikėtų jį skatinti kreiptis psichologinės pagalbos, padėti jam gauti tą pagalbą arba net pasisiūlyti palydėti, taip parodant savo palaikymą. Ir žmogiškasis patarimas gyvenančiam tamsiomis mintimis: supraskite, kad gyvenime būna labai sunkių išgyvenimų, tačiau viską įmanoma išgyventi, pakeisti. Po kiekvienos nakties išaušta rytas – kad ir kaip sunku būtų šią akimirką, ji netrunka amžinai. Nebijokite gyventi, susirasti malonų užsiėmimą, kuris prablaškytų niūrias mintis (knyga, muzika, sportas...), turėkite artimą draugą ar žmogų, kuriam galite viską atvirai pasipasakoti. Pasitikėkite savimi, žiūrėkite į gyvenimą kaip į dovaną, vienintelį kartą žmogui padovanotą. Nėra Žemėje žmogaus, kuris neturėtų problemų, neleiskime sau, kad jos mus sužlugdytų. Parengė Roma Sinkevičiūtė

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close