Redaktoriaus savaitė
Kiekvieną rugsėjo pirmąją pasitinkame su įvairiaspalvėmis gėlių puokštėmis, o prabėgus pirmajam kalendorinio rudens mėnesiui net suprakaitavę šluojame krūvas „auksinio“ rudens „dovanų“. Taip. Į Lietuvą grįžo ir tamsūs vakarai, ir lietingos dienos, ir nuotaika, traukianti dainuoti liūdnas dainas iš lietuvių liaudies dainų rinkinių…
Tačiau galime pasidžiaugti, kad visada turime nenuoramų, kurie, jeigu ir nenori didžiausių niurzgų ištraukti iš guolio, tai bent jau patys stengiasi, ir nori, rudenį sutikti linksmai… – kaip ne lietuviai.
Kai visa Europa verkia dėl rudens „dovanų“ iš Sirijos, Nemuno kilpų kraštas švenčia savo tautiškumo ir, svarbiausia, tikrųjų rudens gėrybių dienas.
Ilgai laukta rudens šventė Prienuose vėl subūrė aktyviausius viso krašto gyventojus. Tiesa, dauguma veidų – jau matyti, pažįstami. Vargu ar galima pastebėti Prienų krašto renginių dalyvių skaičiaus kitimo tendenciją. Jos tiesiog nėra. Visuose renginiuose dalyvauja tie patys dalyviai. Žinoma, dideliam džiaugsmui, retsykiais atsiranda ir naujų veidų. Ir tada tenka į viską žvelgti optimistiškai. Kaip iš to daug kam girdėto anekdoto: „optimistas žiūrėdamas į pusiau vandens sklidiną stiklinę sako, kad ji – beveik pilna, pesimistas – kad beveik tuščia“.
Taip ir pačiame gražiausiame šio rudens renginyje Prienų krašte – tarp gausybės gėrybių buvo pilna puikių mūsų krašto gyventojų. Tačiau pesimistai rankų nenuleido – mažoje aikštėje… visi mūsų krašto gyventojai…
Ir iš tikrųjų, kaip sužinoti tikrą atsakymą – daug ar mažai? Dažnai užduodame sau klausimą, kur slypi tiesa? Kiek kartų skundėmės, kad mus apgavo?
Ieškodami tiesos susiduriame su egzistenciniu klausimu. Ar žinome, kas esame? Ar žinome, kuo tikime? Ar esame įsitikinę, kad tai, ką žinome – tiesa? Galbūt tarakonus vadindami vabzdžiais ir parazitais, kažkur esančioje Visatos knygoje patys esame aprašyti kaip parazitai, negailestingai naikinantys savo gentainius? Gal ne vienas susimąstėme, kodėl kaimynas geriau gyvena už mane? O kur dar klausimas, į kurį bando savo „kryžiaus žygiais“ atsakyti įvairių religijų atstovai – ar yra Dievas? Koks jis ir koks jo vardas?
Ko gero, visada reikia pradėti nuo paprasčiausio dalyko. Bandydami su plaktuku įkalti vinį ir nežinodami, kaip tai daryti, nepradedame vinies į betoną grūsti plaktuko kotu. Bandydami iškepti purų pyragą, nepilame į jį smėlio… Juolab niekada savo vaikų nemokome taip elgtis. Visada pasidomime, paskaitome, pasimokome. Tačiau kitus, kaip jiems reikėtų gyventi, – mokome pirmi. Kartais stovime savo gyvenimo name, matome, kad jau krenta sienų plytos, namas braška per visas siūles, o pamatas – iš popieriaus, jau seniai supuvęs. Tačiau visiškai nesusimąstydami, ar teisingai statėme savo namą, visomis išgalėmis verčiame ir kitus statytis tokį patį.
Reikia pripažinti karčią tiesą – kiek domėjomės, tiek ir žinome. Kokių patarimų klausėme, tokius ir patys tegalime duoti. O reikia visai nedaug. Tik domėtis. Ir gyventi tais pavyzdžiais, kurie į mūsų gyvenimo namo pamatą ir sienas įdeda dar po vieną plytą. O ne tais, kurie paveikslą kabina ant vis didėjančių skylių ir su nerimu trypia pirmyn atgal… „kad taip dar bent vieną dieną pavyktų išgyventi ir vėl save apgauti“.
