Baltų vienybės diena paminėta aplankant piliakalnius

Jau treti metai Lietuvai pagražinti draugijos Birštono skyrius kartu su Nemuno kilpų regioniniu parku rugsėjo 22 dieną pažymi Baltų vienybės dieną ir rudens lygiadienį. Kartu su visų baltų genčių palikuonimis Lietuvoje, Latvijoje bei visame pasaulyje birštoniečiai taip pat įsijungia į Baltų vienybės ugnies sąšauką, uždegdami ugnies fakelus ant Birštono savivaldybėje esančių piliakalnių.

Baltų vienybės dieną minime kartu su latviais

Birštono savivaldybėje gausu piliakalnių, tad juos visus aplankyti yra sudėtinga. Rugsėjo 22-osios popietę buvo nutarta aplankyti 6 piliakalnius ir ant jų uždegti simbolinę ugnį, simbolizuojančią baltų vienybę.

Daugelis iš istorijos puslapių žinome, kad Baltijos jūros rytinėje pakrantėje gyvenančius žmones nuo amžių siejo bendri protėviai, papročiai ir giminystės ryšiai. Baltų genčių kalbos ir kultūra turi bendras šaknis. Įsikūrusios kaimynystėje baltų gentys išgyveno tūkstantmetę istoriją iki šiol. Tačiau baltams dažnai tekdavo kautis su užpuolikais, ginti savo žemes, savo gyvastį, savo kultūrą. Baltai išgyveno, nes jų stiprybė buvo vienybė ir tikėjimas, kur jie bebūtų – gimtinėje ar tremtyje.

1236 metų rugsėjo 22 dieną Saulės mūšyje lietuviai sutriuškino Livonijos (Kalavijuočių) ordiną ir parodė ryžtą ginti savo žemę. Tai buvo viena pirmųjų baltų genčių didžiųjų pergalių, po kurios priešiškas Livonijos ordinas sunyko. Mūšio išvakarėse buvo ugnies ženklas – vienykimės. Ugnis ant tolimo kalno – ženklas, kad esame. Ugnies uždegimas vienu metu – vienybė.

2000 metais Lietuvos ir Latvijos Seimai Saulės mūšio – rugsėjo 22 dieną paskelbė Baltų vienybės diena.

Ant kiekvieno piliakalnio – vis kita daina

Keliauti po piliakalnius susirinko ne tiek jau daug dalyvių, nes antradienis, kaip žinome, darbo diena ir ne kiekvienas gali palikti darbo vietą. Tačiau tarp keliautojų buvo draugijos pirmininkas, Prienų miškų urėdijos vyr. miškininkas Tadas Zubavičius, Birštono girininkijos girininkas Arvydas Lekavičius, meno mokyklos direktorė Laimutė Raugevičienė, Birštono muziejaus direktoriaus pavaduotojas Vytautas Šeškevičius, Nemuno kilpų regioninio parko vyr. specialistė Ramutė Milušauskienė ir kt. Susirinkusieji sėdo į tris automobilius ir pirmiausia patraukė prie vieno iš didžiausių Birštono savivaldybėje Paverknių piliakalnio, kurį vietos gyventojai vadina Ginkaus kalnu (dėl netoliese gyvenusio tokia pavarde žmogaus). Šį piliakalnį keletą kartų tyrinėję specialistai nustatė, kad XI–XII a. čia stovėjo medinė pilaitė, kuri du kartus buvo priešų užpulta ir sudeginta. Pasak turimų duomenų, tai buvo didelis piliakalnis, kurio dabar likę tik ketvirtadalis, nes didesnioji piliakalnio dalis suardyta erozijos ir nuslinkusi į Verknę. Išlikęs tik vakarinis šlaitas ir pylimas. Šis piliakalnis prižiūrimas ir lankomas. Šiuo metu Birštono savivaldybė tvarko privažiavimą prie jo, klojama asfalto danga.

Užlipę ant piliakalnio Lietuvai pagražinti Birštono skyriaus draugijos nariai uždegė fakelą ir sudainavo lietuvių liaudies dainą „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“. Reikia pasakyti, kad ant kiekvieno piliakalnio buvo dainuojama vis kita daina. O jas užvesdavo Birštono meno mokyklos direktorė Laimutė Raugevičienė.

Piliakalniams reikalinga priežiūra

Draugijos nariai aplankė ir Babronių piliakalnį. Jis gerokai nutolęs nuo pagrindinio kelio ir pasislėpęs tankiuose krūmuose, apaugęs eglėmis ir lapuočiais medžiais. Kaip sakė Lietuvai pagražinti Birštono skyriaus draugijos vadovas Tadas Zubavičius, čia daugiausia auga skroblai. Babronių piliakalnis įsikūręs Verknės ir Narupio santakoje, taigi yra gražioje vietoje, tik gaila, kad tas grožis matosi tik užlipus ant paties piliakalnio. Istorikai sako, kad Babronių piliakalnis, datuojamas I tūkstantmečiu prieš Kristų, kadaise atliko gynybines funkcijas, o šiuo metu kenčia nuo dviejų upių sraunių vandenų, kurie ir toliau ardo jo šlaitus.

Trečias aplankytas piliakalnis – Nemajūnų. Prie jo privažiuoti arti nepavyko, reikėjo brautis per krūmus ir brūzgynus. Šiam piliakalniui labai reikalinga priežiūra, tik nežinia kas tai padarys, nes Lietuvai pagražinti draugija viena tai padaryti nepajėgia. Vienus piliakalnius tvarko greta jų įsikūrusių bendruomenių žmonės, kitus – talkų metu įvairios visuomeninės organizacijos.

Ketvirtas maršruto objektas buvo Šaltinėnų piliakalnis. Prie jo nėra jokios nuorodos. Didingas piliakalnis stūkso apaugęs medžiais ir krūmais.

Daug geresnė neseniai atrasto Matiešionių piliakalnio padėtis. Pavasarį čia buvo surengta talka, pašalinti menkaverčiai medžiai, išvartos, atidengta viršutinė aikštelė. Prienų miškų urėdijos iniciatyva padaryta graži medinė rodyklė, o ateityje Nemuno kilpų regioninio parko direkcija ir Lietuvai pagražinti pirmininkas T. Zubavičius tariasi, kaip padaryti patogų tiltelį nuo kranto į piliakalnį.

Ant piliakalnio degė laužas

Ant Matiešionių piliakalnio keliautojai jau rado degantį laužą, kuris buvo uždegtas netoliese gyvenančio Birštono girininkijos eigulio Virginijaus Kazlausko iniciatyva. Prie laužo liepsnos keliautojai galėjo pailsėti ir pasistiprinti bulviniais blynais, kuriuos iškepė Virginijaus žmona Birutė.

Paskutinis aplankytas piliakalnis buvo pats didžiausias ir reikšmingiausias – tai Vytauto kalnas Birštone. Jis daugumai gerai žinomas, turi savo istoriją ir sklandančias legendas apie prelato Olšausko nužudytą savo mylimąją. Čia taip pat buvo uždegti deglai ir padainuota daina apie ąžuolus, kurią pradėjo buvęs draugijos pirmininkas Antanas Justinas Vilkas.

Tik temstant visi žygio dalyviai nulipo nuo didžiojo kalno ir nusileido į vakarėjantį Birštoną. Visi džiaugėsi, kad diena praėjo turiningai ir prasmingai, kad buvo prisiminti mūsų protėviai baltai. Beje, diena susilygino su naktimi ir dabar vis trumpės…