Keltas „Estonia“ – šaltojo karo auka?

Rugsėjo 28 d. minėjome jau 21-ąsias metines tragedijos, sukrėtusios Baltijos valstybes ir pasėjusios daugiau pykčio negu liūdesio.

1994 m. rugsėjo 28 d. Baltijos jūroje, pakeliui iš Talino uosto į Stokholmą, nuskendo 989 keleivius gabenęs keltas „Estonia“. Iš 803 keleivių bei 186 įgulos narių pavyko išgelbėti pavyko 137. Tuoj po tragedijos „Estonia“ buvo pakrikštyta „Titaniku“. Tai buvo daugiausiai aukų nusinešusi nelaimė po Antrojo pasaulinio karo.

1979 m. norvegų įmonės užsakymu Vokietijos dokuose buvo pradėtas statyti keleivinis Ro-Ro (Roll-on/Roll off – ratuotas transporto priemones pervežantis) keltas, skirtas darbui maršrutu Norvegija–Vokietija. Deja, statant laivą planai pasikeitė ir 1980 m. jis vardu „Viking Sally“ buvo pristatytas į Suomiją ir kursavo tarp Suomijos ir Švedijos. 1984 m. laivas buvo užplaukęs ant seklumos, patyrė keletą kitų rimtų gedimų. 1985 m. jis buvo rekonstruotas. Dėl finansinių problemų vis keitėsi jo savininkai bei maršrutai. 1990 m. laivas dėl juridinių pokyčių bei vėluojančių naujo laivo statybų buvo perdažytas iš raudonos į mėlyną spalva, pervadintas į „Silja Star“ ir tęsė savo patį pirmąjį maršrutą tarp Turku ir Stokholmo. 1991 m. vėl pasikeitus laivą administruojančiai įmonei, laivas perkrikštytas „Wasa King“. 1993 m. sausį buvo nuspręsta reorganizuoti tarp Suomijos ir Švedijos plaukiojančius laivus administruojančias įmones ir jas sujungti, todėl keltas „Wasa King“ buvo parduotas kompanijai „Nordström & Thulin“, užregistruotas Kipre esančios „Estline Marine Ci Ltd“ kompanijos vardu ir paskirtas plaukioti maršrutu Estija–Švedija. Pastaroji kompanija jį išnuomojo dukterinei – bendrai „Nordström & Thulin“ ir Estijos vyriausybės kompanijai „E.Liini A/S“, o pastaroji – „EstLine Ab“. Sugriuvus Tarybų Sąjungai, laivas, simbolizuojant Estijos nepriklausomybę, buvo pervadintas „Estonia“.

Kaip ir dauguma Ro-Ro keltų, „Estonia“ žavėjo savo talpa. Važiuojamasis transportas į laivą įvažiuodavo per pakeltą laivo priekį. Pakėlus didžiuosius vartus, automobiliams atsidarydavo papildoma rampa, kuria jie galėdavo riedėti į laivo vidų. Laivo priekį kelionės metu saugodavo įvairiais griebtuvais tarpusavyje surištas laivo priekis bei pakelta rampa.

Jau 1994 m. rugsėjo 27 d. 19.15 val. iš Talino uosto į neramią jūrą pajudėjusį keltą „Estonia“ 1 val. nakties sukrėtė stiprus metalinis smūgis. Vos apžiūrėjus ar viskas gerai, po 10 minučių laivo keliamu metaliniu triukšmu pradėjo skųstis ir keleiviai. 1.15 val. priešakinis laivo „snapas“ bei rampa atsidarė ir į laivo krovinių skyrių pradėjo veržtis vanduo. Vos per keletą akimirkų laivas pradėjo virsti ant šono. 01.20 val. laive pasigirdo pirmieji įspėjamieji signalai, o 01.22 val. laivas perdavė pagalbos šauksmą „Mayday“. Tiesa, šis šauksmas nebuvo perduotas tarptautiniu formatu ir „Silja Europa“ operatorių nebuvo suprastas iš karto, todėl visą pagalbos prašymą operatoriai perdavė tik 02.30 val. Dar per keletą akimirkų, iki nutrūkstant ryšiui, „Estonia“ trumpai pranešė, kas vyksta. Dar po keleto akimirkų, vėl atsiradus ryšiui, laivas pranešė savo koordinates „Silja Europa“ operatoriams ir arčiausiai buvusiam laivui – „Mariella“. 1.30 val. laivas visiškai parvirto ant šono. Iš radarų laivas dingo 1.50 val.

Oro sąlygos nelaimės metu buvo sudėtingos, tačiau ne ekstremalios. Vėjo greitis siekė 15–20 metrų, bangų aukštis – 4–6 metrus. Vandens temperatūra siekė 10 laipsnių šilumos. Laivas nuskendo vos už 41 kilometro nuo Suomijos Uto salos, 74–85 metrų gylyje.

„Mariella“ nelaimės vietoje pasirodė 02.12 val. Išgelbėjusi pirmus 13 „Estonia“ keleivių, „Mariella“ įgula visas žinias apie esamą padėtį bei koordinates perdavė gelbėtojų tarnyboms. Pirmieji Švedijos ir Suomijos gelbėjimo sraigtasparniai nelaimės vietoje pasirodė 03.05 val. Paprastesni gelbėtojų sraigtasparniai nukentėjusiuosius skraidino į krantą, tuo metu suomių sraigtasparniai leisdavosi ant atplaukusių laivų denių ir išgelbėtus žmones perduodavo laivų įguloms. Taip vienu sraigtasparniu pavyko išgelbėti 44 žmones. Iš viso išgelbėti 138 žmonės (95 keleiviai ir 43 įgulos nariai), tačiau 1 iš jų ligoninėje mirė. Be žinios dingo 757 žmonės (651 keleiviai ir 106 įgulos nariai), atpažinti 95 nuskendę ar vandenyje sušalę žmonės. Per katastrofą nuskendo 501 švedas, 285 estai, 17 latvių, 10 suomių, 2 marokiečiai, 3 lietuviai, 5 danai, 6 norvegai, 10 vokiečių, 11 rusų ir po 1 keleivį iš Baltarusijos, Kanados, Prancūzijos, Olandijos, Nigerijos, Ukrainos ir Jungtinės Karalystės.

Tuoj pat po įvykusios katastrofos visuomenėje pradėta plačiai diskutuoti apie laivo su jame likusiomis nelaimės aukomis iškėlimą. 1985 m. Atlanto dugne (3,8 km gylyje) rastos „Titaniko“ liekanos bei iš jų iškelti įvairūs daiktai daug kam įkvėpė vilties ištraukti 80 metrų gylyje gulinčios „Estonijos“ aukas, daiktus bei nelaimės priežasčių įrodymus. Deja, nuo pirmų akimirkų įvairių valstybių vadovai, kalbėję apie galimybę iškelti palaikus, staiga atsitvėrė tylos siena. Tai sukėlė didelį aukų artimųjų ir išgyvenusiųjų nelaimę įtarimą.

Oficiali nelaimės tyrimo išvada kėlė nerimą ne tik su katastrofa susijusiems asmenims, bet ir laivybos ekspertams. Pasak oficialios išvados, „Estonia“ buvo skirta plaukioti tik priekrantėmis, o ne kelionei per Baltijos jūrą. Be to, buvo įvertintas ir žmogiškasis faktorius. Pasak ekspertizės, Talino uoste automobiliams suvažiavus į keltą, atsakingas įgulos narys netinkamai uždarė laivo vartų griebtuvą, todėl jis atsilaisvino. Negana to, laivas naktį plaukė per greitai. Pasak komisijos, dideliu greičiu plaukusio laivo priekinės durys, besitrankydamos į bangas, prasivėrė ir galiausiai nuplyšo. Atsivėrusi rampa leido laisvai vandeniui lietis į laivo vidų. Dėl to, vėlgi dėl žmogiškosios klaidos, blogai pritvirtintas krovinys (automobiliai) pasislinko į kelto šoną ir jį parvertė. Vanduo pradėjo dar stipriau plūsti į kelto vidų ir vos per valandą laiko laivas paniro į Baltijos jūros gelmes. Iš esmės, komisijos išvadoje buvo apkaltinta vos ne visa įgula. Vieni – kad blogai krovė, kiti – kad blogai saugojo, treti – kad per lėtai reagavo, ketvirti – kad išvis nereagavo. Tuoj po nelaimės buvo pranešta, kad ant kapitono tiltelio vyko locmanų varžybos, o dėl laivo konstrukcijos iš kapitono tiltelio nesimatė laivo priekio. Tai irgi galėjo turėti įtakos, kad per vėlai buvo pastebėti nuplyšę vartai. Tačiau 4 metrų aukščio bangos bei laivo konstrukcija, dėl kurios į automobilių denį patekęs vanduo, palinkus laivui į priekį, turėjo išbėgti atgal į jūrą, nepriklausomus ekspertus privertė oficialią versiją pripažinti suklastota.

Negana to, remdamosi 1995 m. vasario 23 d. susitarimu, 1996 m. balandžio 23 d. Estijos Respublikos Vyriausybė, Suomijos Respublikos Vyriausybė bei Švedijos Karalystės Vyriausybė pasirašė susitarimą, kuriuo norėdamos apsaugoti keltą „Estonia“ – paskutinę katastrofos aukų amžino poilsio vietą – nuo bet kokių ramybę trikdančių veiksmų, kviesdamos visuomenę ir visas kitas valstybes visada rodyti deramą pagarbą kelto „Estonia“ žūties vietai, susitarė, kad kelto „Estonia“ nuolaužos ir apie jas esantis plotas laikomas paskutine katastrofos aukų amžinojo poilsio vieta ir yra deramai gerbiamas. Susitariančiosios šalys įsipareigojo sudaryti galimybę bausti už šio pažeidimo padarymą laisvės atėmimo bausme, o kelto „Estonia“ nekelti. Prie šio susitarimo, jį ratifikavus Lietuvos Respublikos Seimui ir 2002 m. sausio 22 d. įstatymą pasirašius Prezidentui Valdui Adamkui, prisijungė ir Lietuva.

Šis pareiškimas sukėlė nemažą pasipiktinimo audrą. Ji dar labiau išaugo, kai Vokietijos televizijos prodiuserė Jutta Rabe nusprendė pradėti nepriklausomą katastrofos tyrimą ir pasamdė Brian Braidwood, buvusį karinio laivyno pareigūną, narą ir sprogmenų ekspertą. B. Braidwood slapta panėręs nuo nuskendusio laivo korpuso paėmė metalo mėginius. Pagal matytą laivo būklę, padarytas nuotraukas ir ant metalinių mėginių aptiktus cheminius junginius jis patvirtino, kad priekinės laivo durys buvo pažeistos sprogimo, įvykusio prieš nuskęstant laivui. Amerikietis milijonierius Greg Bemis pažadėjo 200 tūkst. dolerių pakartotiniam laivo liekanų tyrimui. Visa trijulė, žinoma, buvo pastebėta, ir visiems Švedijoje buvo išduoti arešto orderiai.

Suvienytos nukentėjusiųjų bei siekiančiųjų sužinoti teisybę pajėgos pradėjo ieškoti teisybės giliau. Ne viskas, ką pavyko jiems rasti, yra patikrinti ir patvirtinti faktai, tačiau nemaža dalis duomenų, kurie buvo neigiami arba apie juos išvis nutylima, oficialių šaltinių buvo pripažinti kaip realūs.

Tai, kad „Estonia“ keltą vis labiau gaubia paslaptys, patvirtina dar vienas, gana įdomus faktas. Siekiant išvengti Baltijos šalių susitarimo pažeidėjų – narų, kelto liekanas nuspręsta palaidoti po betonu. 350 milijonų dolerių buvo išleista tam, kad „Estonia“ būtų amžiams paslėpta nuo pašalinių akių. Įdomiausia tai, kad šis darbas buvo pavestas danų įmonei „Smit Tak BV“, kuri specializuojasi branduolinių atliekų tvarkyme.

Šiuo metu yra netgi keletas versijų, kodėl ir dėl ko „Estonia“ nuskendo. Versija, kad tai buvo atsitiktinis nelaimingas atsitikimas – tik oficiali versija, kuri braška per visas siūles. Beveik visos versijos susijusios su karine kontrabanda ir tuo, kad tarp įgulos buvo žmonių, ne tik tai žinojusių, bet ir koordinavusių visą operaciją.

Viena liudijimais bei prielaidomis grįsta versija yra ta, kad keltu buvo gabenami sprogmenys, reaguojantys su vandeniu. Gavus įspėjimą, jog Stokholmo uoste suaktyvėjo saugumo tarnybos, nuspręsta krovinio atsikratyti tiesiog jūroje. Pasak ekspertų, šis laivas, net atvėrus priekinius vartus, toliau plūduriuoja, dėl jo konstrukcijos vanduo autokrovinių skyriuje nesikaupia. Taigi, atvėrus priekinius vartus, krovinį bandyta išstumti į atvirą jūrą. Deja, čia pat jis sureagavo su vandeniu ir įvyko sprogimas, dėl kurio ir nuplyšo priekiniai vartai.

Dar kita versija atsirado dėl paprasto atsitiktinumo – oficialiai patvirtintos karinės kontrabandos. Pasirodo, rugsėjo 14 ir 20 dienomis keltu „Estonia“ buvo gabenamas karinis krovinys. Po Tarybų Sąjungos griūties iš Estijos į Švediją buvo gabenama Tarybų Sąjungai priklausiusi ginkluotė. Rugsėjo 27–28 d. kelto „Estonia“ reisas galėjo būti trečiasis. Pasak liudininkų, du reisus prieš tai ir katastrofišką 27 d. Talino uoste lankėsi karinis eskortas. Stokholmo uoste, Švedijoje, taip pat buvo sustiprinta saugumo tarnybų veikla. Tiesa, oficialioji valdžia griežtai paneigė, kad toks krovinys buvo ir nuskendusiame laive, tačiau patvirtino, kad tokie kroviniai buvo gabenami prieš tai. Branduolinėmis atliekomis besirūpinančios danų įmonės pagalba užbetonuojant „Estonia“ kartu su keleivių palaikais daugeliui besidominčiųjų kelia mintis, jog tądien krovinys galėjo būti ir branduolinis. Viena iš idėjų, kad tai galėjo būti Rusijos sukurtas atominis reaktorius kosminiams palydovams. Abejonių kelia ir tai, jog praktika, kad nuskendę laivai yra užmūrijami, taikoma itin retai. Nei vienas nuskendęs keleivinis laivas, net ir pats „Titanikas“, nėra užmūrytas ir nardytojai juose gali lankytis iki šios dienos. Betoniniame sarkofage Barenco jūroje šiuo metu guli tik rusų atominis povandeninis laivas „Komsomolec – K278“ (dažnai painiojamas su K-19, apie kurį pastatytas filmas „K-19: The Widowmaker“). Po šį laivą apėmusio gaisro buvo pakenkta ir atominiam reaktoriui, kuris iki šios dienos į aplinką skleidžia nedideles radiacijos dozes. Povandeninis laivas, apgaubtas betonu, vis dar kelia atominę grėsmę Norvegijos pakrantėms. Klausimas, kokia grėsmę kelia „Estonia“?

Daugiausiai taškų dėliojasi šiek tiek kitokioje karinės kontrabandos versijoje. Grupė asmenų, tirianti ir sujungianti visas dokumentais, patikimų asmenų liudijimais grįstas versijas, atranda vis gilesnes ir platesnes gijas. Pasirodo, keltu galėjo būti gabenama Rusijos pažangi technologija, susijusiu su kosminėmis ir lazerinėmis technologijomis. Pasak muitininkų, atlydėtus karinius krovinius tikrindavo Švedijai atstovaujantys pareigūnai, tuo tarpu pasiekus Švedijos krantą, kariniai kroviniai vykdavo su papildomu saugumo eskortu nežinoma kryptimi. Keistas sutapimas, kad naktį iš rugsėjo 27 į 28 d. Stokholmo uoste laivo jau laukė specialus eskortas, kuris išvyko tuoj pat, pasklidus žiniai, kad laivas nuskendo. Prieš tai buvusiuose kelto „Estonia“ reisuose atsirado mačiusiųjų, jog tarp karinio tranzito buvo monitoriai, neaiški elektronika. Dar vienas įdomus faktas į šią istoriją įpina Aleksandrą Voroniną, žinomą kaip Rusijos kosminių technologijų prekeivį.

Ar nėra atsitiktinumas, kad laive, kuriame prieš tai ir galbūt lemtingame reise keliavo (jau patvirtintomis žiniomis) Rusijai priklausęs karinis tranzitas, keliavo ir A. Voroninas, kurio namuose, per žinias pranešus, jog nuskendo keltas, buvo uždegtos žvakės? Abejones dėl tokio keleivio sklaido ir faktas, kad po nelaimės oficialūs narai kelto kajutėse ieškojo odinio portfelio, priklausiusio būtent A. Voroninui. Istoriją apie A. Voroniną galima baigti tuo, kad, pasak tyrėjų, portfelis buvo rastas kajutėje Nr. 6130, kuria naudojosi laivo kapitonas Avo Piht, o išgelbėtas A. Voroninas pasiekė Švediją ir pradingo. Pradingo ir kapitonas su dar 12 išgelbėtų įgulos narių. Tų, kurie buvo arčiausiai įvykių ir žinojo daugiau nei kiti.

Tiesa, prie šios unikalios kontrabandos schemos reikėtų pridėti porą detalių.

Viena iš jų – ne visi džiaugėsi šia schema. Čia susiduriame su įžymiąja Felikso grupe, kurios viršūnėje buvo jau tada politinės karjeros laiptais sparčiai kylantis Vladimiras Putinas. Naują Rusiją siekianti pastatyti grupė buvo prieš ginkluotės, paslapčių pardavimą ir gana greitai karinės kontrabandos modelis buvo pertvarkytas, kad neštų naudą ne tik pavieniams asmenims. Žinoma, pertvarkytas tais pačiais ginklais.

Antroji detalė – į visą šią istoriją įsipynę paslaptingieji keliautojai iš Maroko. Manoma, jos Švedija buvo tik tranzitinė šalis. Vis daugiau paslapčių pasakojantys šios istorijos liudininkai kalba apie įrangą, kuri turėjo iškeliauti pietryčių kryptimi. Atsižvelgiant į sutapimus bei valstybių bendradarbiavimą, gali būti, kad kelto „Estonia“ krovinys turėjo pasiekti Izraelį.

Keltas „Estonia“ jau nieko nepasakys, tačiau asmenys, siekiantys išsiaiškinti visą teisybę, ieško toliau. Kasdien atsiveriantys faktai ir sutapimai, panardina visus į dar didesnį paslapčių pasaulį. Kaip ir sutapimas, jog keltas nuskendo pačią pirmąją iš dešimties NATO organizuotų „paieškos ir gelbėjimo“ pratybų Skagerako sąsiauryje tarp Danijos ir Norvegijos dienų. Tai primena 2001 metais JAV vykusias naikintuvų pratybas, skirtas teroristiniam oro antpuoliui atremti. Jos vyko būtent tą pačią dieną, kai Niujorke griuvo bokštai-dvyniai.

NATO pratybų Skagerako sąsiauryje duomenys apie kelto „Estonia“ patirtą katastrofą ir ryšio signalus iki šiol įslaptinti.