home Kultūra Neskelbti Jiezno krašto istorijos dokumentai. Pacų valdų aprašas

Neskelbti Jiezno krašto istorijos dokumentai. Pacų valdų aprašas

XVIII a. pabaigoje Jiezno Pacų giminės šaka, suvaidinusi Jiezno istorijoje iškilų vaidmenį, atsidūrė labai sunkioje ekonominėje būklėje ir nusprendė atsisakyti dviejų dvarų: Holovčino – Baltarusijoje ir Jiezno dvaro tuometinės Trakų vaivadijos Kauno paviete. Jieznas, Jiezno dvaras, jo rūmai Pacų gyvenime buvo ypač svarbūs kaip aukštų LDK pareigūnų rezidencija esant gyvam LDK kancleriui Kristupui Žygimantui Pacui, LDK suvereniteto Jungtinėje Abiejų Tautų Respublikoje gynėjui.   Jis įvykdė tėvo LDK pakanclerio Stepono Paco (1587–1640) priesaikus: užbaigė statyti Jiezno bažnyčią ir dvaro rūmus. Vėliau, po LDK kanclerio Kristupo Žygimanto Paco (1621–1684) mirties, Jiezno dvaras atiteko šalutinei Pacų giminės linijai ir išliko tik kaip vienas iš kelių Pacų dvarų, o patys rūmai prarado valstybinės reikšmės rezidencijos požymius. Priešpaskutinio giminės atstovo Mykolo Antano Paco (1754–1800) iniciatyva 1795 m. buvo surašytas Pacų dokumentų aprašas, įrodantis Pacų turėtų žemės valdų pagrįstumą.Tuo metu Jiezne, o vėliau Dauspudoje, buvo Pacų archyvas, kuris vėliau buvo sunaikintas arba liko užrakintas keliais raktais imperinėje Rusijoje. Likęs ir išsaugotas Pacų dokumentų aprašas, kol kas nesuradus pačių dokumentų, ypač svarbus mūsų krašto istorijai. Jis atskleidžia Pacų valdų sudėtį, krašto kaimų ribas, jų pavadinimų kilmę, pateikia daug klausimų, nurodančių tolesnes mokslinių ieškojimų kryptis. Dokumentas surašytas Jungtinės Abiejų Tautų Respublikos valstybine lenkų kalba. Iki šiol šis dokumentas nebuvo nagrinėtas nei krašte, nei šalyje, nei už jos ribų.   Penki svarbūs Jiezno dvaro inventoriai. Jiezno dvaro rūmai po paslapties skraiste   Jiezno dvaro rūmų vidaus planas, ir bendras vaizdas, iki šiol lieka neatskleista paslaptimi. Nesant jokių dokumentų, Jiezno dvaro rūmai prilyginami Radvilų Nesvyžiaus rūmams (Jurgis Oksas. Jiezno istorijos bruožai, V., 2014, p.20–21). Tačiau tai tik hipotezė, neparemta faktais. Bet 1683 m. gruodžio 3 d. sunkiai sergančio LDK kanclerio Kristupo Zigmanto (mirė 1684 m pradžioje) paprašytas Kristupo Zigmanto Paco įgaliotinis, Kauno pateisėjas, Jiezno komisaras Steponas Medekša surašė Jiezno pilies (dvaro rūmų) inventorių, išryškino rūmų išsamų planą, taip pat kiek kiekvienas kaimas žemės valakų yra užsėjęs (LMAB RS, f.12-3786, p.1v). Po ketverių metų, jau mirus Kristupo Zigmanto našlei Izabelei de Mailly Lascary, 1687 m. gruodžio 10 d. antrąjį Jiezno inventorių surašė Jiezno revizoriai Sebastijonas Rudnickis ir Mykolas Rakinta. Tas inventorius, kaip reziumuojama, dar detaliau pateikė rūmų vaizdą, dvaro ekonominę struktūrą. Šių dviejų inventorių rimta paieška ir radimas (tai tikrai atsitiks) sudarys galimybes įminti rūmų paslaptį. Problemiška yra tai, kad šie dokumentai nebuvo įrašyti į Kauno žemės teismo aktus, taip pat aktikuoti į Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo aktus. Gali būti, kad kaimyninėse šalyse yra išlikę šių dokumentų kopijos ar aprašai, nes tose šalyse vietovardis lenkų kalba „Jezno“ nieko nereiškia. Tad norint rasti išeitį iš dabar esančios aklavietės reikia imtis rimtų, nuoseklių mokslinių paieškų įvairių šalių archyvuose, nes jie savo bylų sąrašų katalogo nepateikia. Tvirtai tikime, kad Jiezno inventoriai bus surasti. Istorijos mokslas remiasi dokumentais, archeologiniais kasinėjimais ar kelių kartų legendiniais pasakojimais. Įvairūs legendiniai romantiniai pasakojimai buvo paneigti vos ne prieš dešimtmetį, vykstant remonto darbams, atkasus bažnyčios pamatus. Tenka girdėti spėlionų, kad gal dvaro rūmai atsirado Aleksandro Jogailaičio laikais. Žinoma, tais laikais galėjo būti sandėlių rūsiai, kuriuose buvo laikoma iki pristatymo didžiojo kunigaikščio stalui midus, alus, vynai, kiti surinkti dvaro produktai, galėjo būti arklidės.Nuo 1492 m. iki 1502 m. Jiezno dvaras priklausė minėtam didžiajam LDK kunigaikščiui, o 1502–1506 m. – kunigaikštienei Elenai (LDK didysis kunigaikštis Aleksandras ir jo epocha, V., 2007, p. 1040). Dvarui 1499 m. vadovavęs Darsūniškio vietininkas Vaitiekus Ivaškevičius gyveno Darsūniškyje, 1504 m. –Trakų tijūnas Michno Podpipienta gyveno Trakuose (Andrzej Rachuba. Urzednicy Wielkiego Księstwa Litewskiego.Wojewodztwo trockie, XIV–XVIII wiek, Warszawa, 2009, p. 67 – toliau Rachuba). Nuo 1507 iki 1539 metų Jiezno dvaras priklausė kunigaikštienės Elenos komandos nariui rusėnui, Birštono valdytojui Motiejui Mikitinyčiui, nuo 1516 m. – ir Jiezno valdytojui. Dvaras turėjo savo ūkines patalpas, buvo patrauklus dar turėjusiems teisę pereiti nuo vieno pas kitą dvarininką valstiečiams. Tai, kad apie 1515 m. Motiejus Mikitinyčius ilgokai užlaikė pas jį atvykusius Darsūniškio žemvaldės dvarininkės Stasės Jurčevos žmones Janko Kudevičių su sūnumi kelia klausimą, o kur valstiečiai gyveno (Русская историческая библиотека. Книга судныx дел. Спб,Петербург, 1903, p. 156–157). Tikriausiai kokioje nors valstiečio sodyboje, bet galbūt ir kokiose nors ūkinėse patalpose. Tačiau rezidencinių rūmų Jiezne tuo metu tikrai negalėjo būti, nes Motiejus Mikitinyčius, valdęs žemes plotus nuo dabartinės Kruonio seniūnijos iki Birštono ir aplink Balbieriškį, daugiausiai laiko leido tuometiniame garsiame Birštono dvare, jo rūmuose. Juk ten dažnai tekdavo sutikti,ypač medžioklėse, ir LDK valdovus. Kurį laiką, apie 1523–1524 m., save pavaduoti Jiezno dvare jis buvo paskyręs Nečajų. Prielaidas, kada Jiezne galėjo atsirasti prabangesni dvaro rūmai, reikėtų sieti su tuo laiku, kai Jiezno dvarą ir Balbieriškį po tėvo mirties 1539 m. pradėjo valdyti kunigaikščio Motiejaus Mikitinyčiaus sūnus Jaroslavas (1520–1567). Jis buvo pirmasis iš Jiezno didikų užėmęs Kauno teismo seniūno pareigas 1566–1567 m. ir dvaro maršalkos pareigas (Rachuba, p.66).Tai lyg jį ir vertė sutvarkyti savo rezidenciją. Tai galėjo būti nedideli ir neprabangūs rūmai, nesukėlę jokių turtinių ginčų juos paveldint. Tad ir į dokumentų registrus jie nepateko. LDK pakancleris Steponas Pacas 1633 m. nupirko iš Reginos Holovčinskaitės-Kiškienės dvaro rūmus, pradėjo jų remontą, Jis savo kelionėse, ypač didžiosios 1624 m. kelionės po Europos dvarus,lydint karalaitį Vladislavą metu, daug ką pamatė, pasisėmė patirties ir panaudojo Jiezno rūmų statyboje. Įrengiant rūmų vidų, juos puošiant dirbo žinomiausi to laikmečio meistrai, dailininkai, lipdybos specialistai. Iki 1640 m. rūmų statyba nebuvo užbaigta. 1644 m., jau po tėvo Stepono ir brolio Stanislovo mirties, Kristupas Žygimantas Pacas perėmė mūrinius Jiezno dvaro rūmus (Pacowie. Materialy historyczno-genealogiczne, Petersburg, 1885, p.151). 1655 m. Jiezno dvaro rūmai labai nukentėjo nuo po rusų kariuomenės agresijos, tad, išvedus rusų kariuomenę, 1661 m. juos teko atstatyti. Pasak dailės istoriko Mindaugo Paknio, Pažaislio vienuolyno, Jiezno bažnyčios ir dvaro statyba vyko vienu metu (Mindaugas Paknys. Pažaislio vienuolyno statybos ir dekoravimo istorija, V., 2013, p.169). Tačiau medžiagos ir dirbiniai keliavo ne tik iš Krokuvos, Italijos ir Vokietijos. Čia pat, Jiezno apylinkėse, už Jiezno miške veikė plytinė ir kalkinė, kur visą laiką buvo gaminamos plytos ir ruošiamos kalkės (LMAB RS, f. 12-3786, p.2r). 1690 m. vasario 15 d. Kauno pakamaris (žemės ribų teisėjas) Vladislavas Rakinta labai konkrečiai apibūdino dvaro ekonominę būklę, pradėjus dvarą valdyti Mikalojui Andriui Pacui (III Jiezno inventorius). 1745 metais dvarą pradėjus valdyti Antanui Mykolui Pacui, Jiezno revizorius Pranciškus Kobuzienecas surašė ketvirtąjį dvaro inventorių, kuriame buvo tiksliai nustatytos dvaro žemių ribos. 1765 m penktąjį inventorių surašė matininkas Antanas Andriuškevičius.   XVII a. pabaigos Jiezno dvaras ir jo simboliai   „Pirmasis dvaro laukas vadinosi Užjiezne, Išvarta arba rečiau Miesteliške. Jis buvo plačiu ir tankiu mišku nuo Verbyliškių iki Grikapėdžio apaugęs. Čia Jiezno žmonės, margus gavę, nuolatos medžius kirto. Antras laukas buvo virš Liciškėnų ežerėlio Verbliūdo, kaip žąsiabalės.   Trečiasis laukas ėjo nuo Verbliūdo abiejų kraštų link Žiežmarių.Tai žymėjo nuo seno dažytas kryžius (Turima omenyje kryžius, ilgus šimtmečius stovėjęs Liciškėnų sankryžoje su Jiezno–Stakliškių keliu). Antrasis kryžius stovėjo prie sienos Žiežmarių apylinkėse. (Ten pat, p.2v). Prie Strazdiškių kaimo 1923–1925 m. laikotarpiu atsirado Baltasis kryžius, kuris žymėjo ribą tarp Pacų dvarą nusipirkusių Kvintų palikuonio Stanislovo žemės ir naujakurių, Lietuvos savanorių ir buvusių dvaro samdinių, kaimo –Strazdiškių.     Istorinės Jiezno dvaro pievos   „Pirmoji vadinasi Alšia. Ji yra tarp Stakliškių seniūnijos žemių ir Trečionių kaimo iki ponų Krasovskio ir Bučynskio pievų. Iš čia parvežama plius minus trys šimtai vežimų šieno. Antroji pieva yra tarp Tyliakiemio ir Sundakų. Iš čia parvežama plius minus dvidešimt vežimų šieno. Lepolotų užusienis taip pat Jiezno dvaro valdoms priklauso. Liciškėnuose esančios Čebotariškių (vėliau – Morkapievių pievos) dviejuose laukuose ketvirtį valako sudaro. Kai jas Bartolomėjus Smindža gerai užsėdavo, tai trys klotys išaugdavo. Šimtą vežimų šieno buvo galima parsivežti nuo Išgaraiščio tarp Stakliškių seniūnijos Valiūniškių kaimo ir Kašonių žemių. Senieji jiezniečiai ten kaip reikiant šieno prisigriebdavo. Po maskvėnų invazijos pieva krūmais užaugo. Tarp Liciškėnų ir Anglininkų yra dykvietė. Margai Dubiais yra vadinami, niekas jų nedirba. Užusienis tarp Valiūniškių ir Sobuvos žemių yra Keršiškėmis vadinamas. Nuo Liciškėnų kaimo į Anglininkus yra įsiterpusi nedidelė pieva, nuo seno Jiezno valdoms priklausianti ir vadinama Zachaviškėmis“ (Ten pat).                   Seniausieji Jiezno dvaro kaimai Jiezno dvaro valdų aprašas apibūdina dviejų seniausių Jiezno dvaro kaimų ribas. Tai Liciškėnai ir Domeikiemis. „Liciškėnai, esantys arti Jiezno, iš rytų valakų galais remiasi į Anglininkus. Yra dar valakas už Svėdubės iki Vilūnėlių, kuris yra Kunigiškėmis pavadintas. Liciškėnų ribos eina prie Krasausiškių, Šermukšnėlių, Pikelionių iki buvusios senosios kaimo sienos, pietuose – su nedideliu Jo mylistos Morgevičiaus dvaru, iš vakarų su Jiezno žemėmis ir krūmokšniais“ (Ten pat, p.2v). Labai įdomiai apibūdinamas Domeikiemis: „Domeikiemiui priklauso 24 valakai. Taip pat priklauso ir tuščias Zaleckio valakas. Nuo rytų ribojasi su Plytnikais, už valako į šoną guli didelis akmuo, toliau – su Tyliakiemiu, valakų galais – iki senosios sienos. Iš pietų – su Sundakais, toliau su Stepaniškėmis. Iš vakarų – su Sobuva, kur gyvena ponai Piacevskiai. Vienas Domeikiemio margas (7,2 ha) eina Viekšnios upe, toliau su Burbiškėmis, Lankakiemiu, Darsūniškio valdomis, iš pietų –su Valiūniškėmis“ (Ten pat).                   Jiezno dvaro ežerai Žuvis visą laiką buvo mėgstama Pacų virtuvėje, tad žvejybai buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Pacams priklausė šie ežerai (mažiausias pagal plotą prilyginamas vienetui, kiti lyginami pagal jį):   1) Verbliūdas – 1; 2) Jiezno – 14; 3) Gelionių – 3; 4) Verknaičių – 1; 5) Alčios – 1; 6) Vainieko – 1; 7) Surmio – 3;                 8) Šepečio – 1; 9) Didysis Švenčius – 42; 10) Viekšnaitis –4.   Beveik pusė ežerų yra Aukštadvario ir Onuškio apylinkėse. Nebuvo žvejojama Laukagalio (Aukštadvario apylinkėse) ir Šepečio (Kaišiadorių sav.) ežeruose.   Bus daugiau   Istorikas Vytautas Kuzmickas Steponas-Pacas_1

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close