Miškininkų kelionė po kalnuotąją Rumuniją

VĮ Prienų miškų urėdijos kolektyvas mėgsta keliauti. Jau tapo tradicija, kad kiekvienais metais, Miškininko dienos proga, aplankoma viena ar kelios tolimesnės šalys, pamatoma įdomių dalykų, kultūros ir meno vertybių, artimiau susipažįstama su tos šalies žmonių gyvenimu, papročiais ir tradicijomis. Šiais metais miškininkų grupė keliavo po vidurio Europos šalis – Vengriją ir Rumuniją, pakeliui aplankė Slovakiją ir Lenkiją.

 

Vengrija ir Rumunija garsėja vynais

Į kelionę 44 žmonių grupė išvyko ankstų rugsėjo 5-osios rytą. Ilgai truko kelionė per visą Lenkiją, kol su nedideliais sustojimais vėlų vakarą pasiekėme viešbutį Slovakijos pakraštyje. Pirmąją kelionės dieną įspūdžių daug nepatyrėme, nes gamtos vaizdus galėjome stebėti tik pro autobuso langą. Tačiau kitos dienos rytą leidomės toliau ir dar prieš pietus pasiekėme nedidelį, tačiau jaukų miestelį Tokajų, garsėjantį kaip istorinis Vengrijos vyndarystės centras. Kaip pasakojo gidė, čia jau penktą šimtmetį gaminamas garsusis karalių vynas „Tokaji Aszu“.

Šiek tiek pavaikštinėję siauromis miestelio gatvėmis su išskirtiniais senoviniais namais, buvome pakviesti degustacijai į vieną didžiausių ir svarbiausių vyno rūsių. Degustacijai buvo paruošta 6 rūšių vyno. Kiekvieno jų ragaujant, vyndariai pasakojo, iš ko ir kaip jis pagamintas. Mes visiškai nenutuokėme, kad geriausi ir saldžiausi vynai gaminami iš apdžiūvusių, su pelėsiu vynuogių, kurios vynui suteikia išskirtinį skonį.

Iš šio svetingo ir gražaus miestelio kelias vedė į Rumuniją. Prasidėjo kalnuotos vietovės, kurių lygumose, priekalnėse plytėjo vynuogynai, kukurūzų, moliūgų laukai, jau juodavo saulėgrąžos. Pakelėse stovėjo prekiautojai, siūlantys moliūgų, arbūzų, svogūnų, paprikų, sūrių ir kt. Kol pasiekėme Rumunijos šiaurėje, Maramures provincijoje esantį Baia Mare miestelį, atkreipėme dėmesį, kad Rumunijoje daugiausia žmonės gyvena kaimuose, ir tai sudaro 70 proc. visų šalies gyventojų. Kaimai yra gatviniai ir tęsiasi keletą kilometrų. Visi namai pastatyti galu į gatvę, aptverti tvoromis, viduje – kiemas, kuriame matyti daugybė naminių paukščių: vištų, žąsų, kalakutų. Žmonės laukuose kasė bulves, rinko moliūgus. Teko matyti pro autobuso langą, kaip rumunai atarinėjo bulvių vagas, pasikinkę dvi karves (ne jaučius). Karpatų priekalnėse piemenys ganė bandas avių, aplink lakstė ožkos ir ožiai, o kai kur ir asiliukai.

 

Drakulos tėvonijoje

Daugelis kaimų namelių yra gražūs, spalvingi, papuošti dideliais gėlynais, kurie džiugina ryškiomis spalvomis ir rudenį. Tačiau yra nemažai ir apleistų negyvenamų namų, taip pat ir naujų, dar tik statomų. Akį traukė ir kėlė smalsumą itin išpuošti, gražūs ir prabangiai atrodantys namai, priklausantys čigonams. Beje, rumunai savęs su čigonais netapatina, netgi pyksta už tokį palyginimą. Čigonų matėme tiek Slovakijoje, tiek Vengrijoje ir Rumunijoje. Čigonas tiek Lietuvoje, tiek Rumunijoje yra čigonas, nors jį vadinsime ir naujoviškesniu vardu romas. Ir įpročiai tokie patys – murzini vaikai keliautojus pasitinka kai kuriose degalinėse ar prie lankomų objektų ir kaulija pinigų. Tačiau Rumunijos valdžia yra uždraudusi jiems prašyti, o turistams duoti išmaldą.

Trečią kelionės dieną praleidome Sigišoare, kuris dar vadinamas „Transilvanijos perlu“. Pavaikštinėjome po vienintelę Europoje likusią viduramžių citadelę, kurioje iki šiol gyvenama. Apžiūrėjome namą, kuriame, kaip manoma gimė žymusis grafas Drakula (tikras vardas – Vladas Tepeš). Pasakojama, kad jis žiauriai bausdavo prasikaltusiuosius – sodindavo ant nesmailaus baslio ir laukdavo kol žmogus mirdavo baisia mirtimi. Vyrus daugiausia bausdavo už vagystes, sukčiavimą, o moteris – už raganavimą. Norėdamas įsitikinti, ar moteris tikrai ragana – mesdavo į upę. Jeigu neprigerdavo, tai nusidėjėlę sodindavo ant baslio. Šiaip ar taip, įtariamoji neturėjo jokios išeities, likimas buvo aiškus…

Praėję pro Drakulos namą aplankėme 1280 m. statytą Laikrodžio bokštą, pasivaikščiojome po įspūdingą senamiestį.

 

Vakaronė su rumunais

Į Brašovo miestą atvykome vakarėjant, tad jį apžiūrėti galėjome tik kitą rytą. O vakare mūsų laukė puiki vakaronė. Prie įėjimo su duona ir druska bei dūdų muzika pasitiko užeigos šeimininkai. Pirmiausia teko paragauti 3 rūšių vyno, išklausyti kiekvieno jų istoriją. Kitoje salėje laukė skani vakarienė su nacionaliniais patiekalais ir rumuniška muzika. Buvo dainuojamos rumunų liaudies dainos, šokami jų šokiai. Vėliau ir mūsų grupės nariai puikiai sukosi šokio sūkuryje su rumunais.

Brašovas yra labai gražus miestas, mėgstamas turistų, nes yra ką pasižiūrėti ir pamatyti. Gaila, kad nepatekome į didžiausią Rumunijos gotikinę Juodąją bažnyčią, kurios bokšte skamba 7 tonas sveriantis varpas.

Šiek tiek pasivaikščioję keltuvu užkilome į kalną, pasigėrėjome gražiu kraštovaizdžiu ir vėl nusileidome žemyn.

Vaizdingi ir vingiuoti kalnų keliai veda į paslaptingąją Brano pilį, pastatytą 1382 m. norint apsaugoti perėją nuo turkų antpuolių. Pilis nebuvo skirta žmonėms gyventi, tai buvo daugiau apsauginė gynybinė citadelė. Tik vėliau pilis, kai buvo padovanota karalienei Marijai, įgijo šiek tiek jaukumo. Siauri spiraliniai jos laiptai veda iki pat viršaus, dauguma kambarių sujungti tuneliais ir požeminiais pasažais. Dabar pilyje veikia kelios ekspozicijos, galima pamatyti įvairios paskirties kambarių, kuriuose įrengtos baldų, ginklų, aprangos ekspozicijos. Iš viršutinio aukšto atsiveria nepaprastai graži miestelio panorama. Legenda byloja, kad šioje pilyje yra lankęsis grafas Drakula, netgi nakvojęs kelias naktis.

 

Įspūdingas Sinajos kurortas ir Pelešo pilis

Labai įspūdingais ir vingiuotais kalnų keliais tai kildami, tai leisdamiesi pasiekėme gražųjį Sinajos kalnų kurortą. Šiuo metų laiku turistų ir poilsiautojų nėra daug, todėl dirba ne visos kavinės ir parduotuvės, kioskai. Vasarą čia labai gražu, o žiemą kurortas tampa tikru kalnų slidinėjimo rojumi. Sinajuje aplankėme labai prabangią Pelešo pilį, kuri laikoma renesanso architektūros šedevru. Ši pilis iki 1947 metų buvo karališkosios šeimos vasaros rezidencija. Iš tikrųjų tai neapsakomas grožis, prabanga – belieka tik stebėtis ir aikčioti, kaip tokią tobulybę galėjo sukurti žmogaus rankos. Pilyje yra 160 kambarių, kuriuos puošia puikiausi ir vertingiausi Europos meno kūriniai, Murano stiklo žvakidės, spalvingi vitražai, aukso ornamentai, įspūdingi menių baldai. Į gyvenamąsias karališkosios šeimos patalpas patekti nepavyko, bet galėjome susidaryti bendrą vaizdą, kad tai nė kiek ne prasčiau, negu tai, ką matėme.

Dar tą pačią pavakarę aplankėme ir Sinajos vienuolyną arba vadinamąją Bucegi kalnų katedrą, uždegėme žvakeles.

Įsikūrę viešbutyje dar turėjome laiko pasivaikščioti po miestelį, apžiūrėti tai, kas mums įdomu, paragauti nacionalinės virtuvės patiekalų. Beje, mums patiko ir jų pagaminti balandėliai (vynuogių lapuose su troškintais kopūstais), ir mamalyga (kukurūzų košė su sūriu, šonine, rūkyta dešrele ir keptu kiaušiniu.

Penktą kelionės dieną lankėmės Sibiu – vienoje gražiausių ir turtingiausių iš septynių, sienomis apjuostų citadelių, kurią XII a. pastatė Transilvanijos saksonai. Iš aikštės šiek tiek palypėję laipteliais atsidūrėme lyg muziejuje po atviru dangumi. Tai didelė aikštė su miesto tarybos bokštu, evangelikų bažnyčia, įspūdingu varpinės bokštu, ortodoksų katedra, didingais Brukentalio rūmai ir …Melagių tiltu“. Nors buvo paprasta darbo diena, teko matyti ir vestuves. Jaunieji ateina ant to melagių tilto, bučiuojasi ir klausia: „Ar tu mane myli?“ Na, tiltas nesulūžo, melagis neįgriuvo, vadinasi – myli.

Brukentalio rūmai garsėja savo muziejumi, kuriame saugomos labai vertingos meno kolekcijos, lenkiančios ir esančias Luvre. Be to, šis muziejus buvo įkurtas keletą metų anksčiau negu Luvras.

Toliau kelias veda namo, Vengrijos link. Vingiuotas kalnų kelias nuolat remontuojamas, pro autobuso langus matosi gražūs vaizdai ir nelabai malonūs skardžiai. Autobusas daugiausia važiavo 20–30 km per valandą greičiu. Labai prailgo ir nusibodo, gerai, kad galėjome pasižiūrėti naujausią meninį filmą apie ironiškąjį grafą Drakulą ir jo šeimą.

Kelionę namo paįvairino maudynės unikaliuose stalaktitų ir stalagmitų urvuose įrengtuose Miškolc Tapoca terminiuose baseinuose. Vandens baseinai susiformavo natūraliai – vanduo teka iš uolų, o žmonės tik sukūrė papildomą infrastruktūrą. Po atviru dangumi yra keletas baseinų, bet veikė tik vienas. Pačiame pastate yra įvairios temperatūros baseinai, džiakuzi, pirtys. Tik gaila, kad aptarnaujantis personalas visai nemoka kalbų – neprašnekinsi nei angliškai, nei rusiškai – tada imi rodyti kūno kalba, gestais ir pirštais. Ir patikėkit, pasidaro jau aiškiau…

 

Prie „Juodosios Madonos“ paveikslo

Kelionės pabaigoje aplankėme vieną didžiausių ir svarbiausių piligrimystės centrų Lenkijoje – Čenstakavos vienuolyną, kuris įsikūręs ant Jasna Goros kalvos. Šis vienuolynas ir bažnyčia garsėja čia saugomu stebuklingu laikomu Juodosios madonos paveikslu.

Iš kur atsirado paveikslas ir kas jį nutapė, niekas nežino. Tačiau aišku, kad šis paveikslas yra Jasna Goros šventovės širdis ir stiprybė, paslaptinga ir neišmatuojama. Čia kiekvienais metais iš viso pasaulio suplūsta didžiulės minios piligrimų melstis, prašyti Dievo Motiną, patikėti jai savo viltis, skausmą ir kančias.

Gidė pasakojo, kad šio paveikslo istorija ilga ir sudėtinga, be to, turi dvi versijas. Pasak vienos, paveikslą nutapė šv. Lukas ant medžio, kuris buvo dalis stalo, prie kurio valgė Šventoji Šeima. Evangelistas, siekdamas perteikti nenusakomą Marijos grožį, Jeruzalėje nutapęs du paveikslus. Vienas jų buvo nugabentas į Italiją ir yra garbinamas Bolonijoje, kitas iš pradžių atsidūrė Konstantinopolyje, imperatoriaus Konstantino šventovėje. Vėliau buvo padovanotas rusų kunigaikščiui Leonui, kuris parsigabeno relikviją, ir ji, pagarsėjusi stebuklais, imta didžiai gerbti.

Karo metais Kazimieras Didysis paveikslą paslėpė Beltzo pilyje, vėliau jis atiteko Opolės kunigaikščiams. Šie vieno svarbaus mūšio prieš totorius, apsupusius  Beltzą, išvakarėse, kreipėsi į Dievo Motiną užtarimo ir prašė pergalės mūšyje. Laimėję kovą, pavadino Čenstakavos Dievo Motiną Lenkijos Motina ir Karaliene.

Kiti šaltiniai tikina, kad paveikslą, perimtą iš Rusios kunigaikščio Vladislavo, norėta pervežti į Sileziją, tačiau vežimą turėję traukti arkliai nepajudėjo iš vietos. Kunigaikštis liepė pakinkyti kitus, tačiau tai nepadėjo. Priblokštas jis atsiklaupė ir pažadėjo nugabenti paveikslą ant Čenstakavos kalvų, į mažą medinę bažnytėlę. Vėliau toje vietoje iškilo bazilika, pastatyta Visagalio Dievo, Mergelės Marijos ir visų šventųjų garbei, bei pauliečių vienuolynas.

1430 m. paveikslą buvo apgadinę Jano Huso kariai. Ikona buvo nedelsiant restauruota, paliekant du randus, buvusius ant pirminės ikonos. Kaip pasakojama, norėta tuos paveikslo randus užtapyti, bet niekaip nepavyksta, randai vėl išryškėja.

Netrukus garsas apie stebuklingą paveikslą plačiai pasklido ir šventovė sulaukdavo daugybės piligrimų, todėl jau XV a. II pusėje šalia Dievo Motinos koplyčios buvo pastatyta erdvi gotikinė bažnyčia.

XVII a. Jasna Goroje esantis vienuolynas-tvirtovė atlaikė švedų puolimus ir nuo to laiko vienuolynas bei Švč. Mergelės Marijos paveikslas tapo kančios ir Lenkijos tvirtybės simboliu.

Pasak meno istorikų, Jasna Goros paveikslas – bizantinė odigitrijos tipo ikona, o tai reiškia – „Ta, kuri parodo kelią“.

Mes negalime teigti, kad tas paveikslas stebuklingas, nes dar neįsitikinome jo galia. Tačiau dažnas iš mūsų grupės rašė raštelius ir dėjo į urnas. Vienuoliai melsis mūsų intencija. Bet kad tas paveikslas, kad Dievo Motina padėjo kenčiantiems žmonėms, liudija vadinami „votai“, įvairios dovanos. Aukso ir sidabro dirbiniai, grandinėlės, apyrankės, žiedai, ginklai, altorėliai, žvakidės, atneštos kaip padėkos ženklas, liudija apie įvykusius stebuklus. Netgi ramentai padėti – vadinasi, žmogus pasveiko ir jam jau nebereikia pagalbinės priemonės.

Šis Dievo Motinos paveikslas savo garsumu prilyginamas Lurdo ir Fatimos Švč. Mergelės Marijos paveikslams.

Čenstakavos vienuolyno teritorijoje yra pastatyta atminimo lenta 2010 metais lėktuvo katastrofos Rusijoje aukoms atminti. Prie jos nuolat žydi gėlės ir dega žvakutės, primenančios lenkų tautos tragediją.

Po apsilankymo šventoje vietoje, įsigijus suvenyrų, paveikslėlių, rožinių, jau tikrai laukė netolima kelionė namo. Visur labai gražu ir įdomu, tačiau kaip buvo gera vėl pamatyti savo krašto lygumas, kaimelius, miestelius ir gražius miškus, su ąžuolais, beržais, eglėmis ir pušimis.

DSCF8275

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close