Prienų krašto istorijos XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje bruožai

  Du lietuvių nacionalinio judėjimo mūsų krašte frontai. Pakuonis

Artėja Lietuvos valstybės šimtmetis. Ši didi mūsų šventė įpareigoja atsigręžti į tuos, kurie klojo mūsų valstybės pamatus. Lietuvos valstybės atsiradimas nesuvokiamas be po 1863 m. sukilimo prasidėjusio tautos savasties suvokimo, be apsisprendimo kautis už Lietuvą, lietuvybę politinėje, ekonominėje, kalbos ir papročių srityje.

Tuo metu didžiarusiškasis, šovinistinis carizmas iš mūsų buvo atėmęs visas prigimtines tautos teises. Neturėjome teisės viešai vartoti lietuvių kalbą, neturėjome legalių lietuviškų mokyklų, kuriose vaikai būtų mokomi rašyti lietuviškai, neturėjome lietuviškos spaudos ir leidybos. Lietuvių intiligentai neturėjo teisės dirbti Lietuvoje. Ilgą laiką mums buvo apribota teisė pirkti žemę Lietuvoje. Tauta turėjo kovoti dėl lietuviško žodžio bažnytiniuose pamoksluose, dėl lietuviškos maldaknygės. Mūsų protėviai turėjo kovoti dėl įsigalėjimo nacionalinėje rinkoje.

Patys Prienai buvo daugiatautis miestas, lietuviai sudarė labai nežymią mažumą, tad mūsų krašto tautinis judėjimas prasidėjo lietuviškose Prienų apylinkėse. Iškilu tai, kad savo krašte turime du nacionalinio judėjimo židinius, kurie yra visos Lietuvos judėjimo simboliai. Tai Veiveriai –lietuvių mokytojų, lietuviško žodžio kalvė. Tai ir Pakuonis – tiesioginis patriotizmo tiltas, jungęs Pakuonio, Darsūniškio, Jiezno, Birštono ir kitų apylinkių knygnešių kelius. Tai ir didelio lietuviško Pagermonio valsčiaus centras. Šis istorinis pasakojimas apie didelius mūsų krašto patriotus, kurie gyveno ne dėl „trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“ ir ne dėl pasipuikavimo valdžia, rinkiminių pažadų neįgyvendinimo.

Ne paslaptis, kad daugybė šio krašto dokumentų yra dingę karo metais degant Marijampolei ir Vilkaviškiui, kai kurių reikia ieškoti naršant Suvalkų valstybinio archyvo, Seinų bažnytinius, Elko vyskupijos archyvinius fondus.

Nuvykome į Pakuonį, kur susitikome su garbiu Pakuonio parapijos klebonu Rimu Pilypaičiu, labai besidominčiu krašto istorija ir skatinančiu tai daryti parapijiečius. Ne vienam mūsų Pakuonis neįsivaizduojamas be aistringos kraštotyros entuziastės, gilių pilietinių įsitikinimų žmogaus –Onutės Zmejauskienės. Jeigu turėtume kiekviename krašto miestelyje bent po vieną tokį žmogų, tikrą, aktyvų ir atsakingą, tai dėl krašto tyrinėjimų, istorinio paveldo ir tradicijų išsaugojimo nevertėtų jaudintis. Deja, dar yra valdžia, kuri tą entuziazmą arba remia ir palaiko, arba lieka visiškai abejinga, nes ir pati dažnai krašto istorija nelinkusi domėtis.

Kartu su gerbiama Onute aplankiau tvarkingai prižiūrimas Pakuonio kapines. Jos – tikras nacionalinio judėjimo mūsų krašte panteonas. Čia surandi XIX amžiaus antrosios pusės krašto kunigų, amžiaus pabaigos knygnešių kapus. Tai nemažas ir bičiulės Onutės nuopelnas. O kai ranka rankon dirba parapija, mokykla, seniūnija, bendruomenė, tada ir rezultatų ilgai laukti netenka. Susidariau nuomonę ir gal, perfrazuodamas istorines aktualijas, nesuklysiu sakydamas, kad Pakuonis – dabarties aktyvių, pilietiškų ir labai atsakingų žmonių bendrija.

Onutė Zmejauskienė mums pateikė savo surinktos istorinės medžiagos, kurią panaudosime kitame straipsnyje.

                Pirmieji lietuvių nacionalinio judėjimo požymiai Pakuonyje

Lietuviškam nacionaliniam judėjimui vadovavo lietuvių inteligentai, susispietę apie 1883–1886 m. Rytų Prūsijoje leistą laikraštį Didžiajai Lietuvai „Auszra“, nuo 1889 m. leistą „Varpą“ ir kitus periodinius leidinius. Tenka pastebėti, kad„Auszros“ korespondentų, rengusių publikacijas, būta ne taip jau toli nuo Pakuonio – Garliavoje.Tačiau jokių korespondencijų ar pastebėjimų apie Pakuonį nėra. Tik lyginant Pakuonio bažnyčią pastebėta, kad ji „altoriais į saulėtekį, durimis į saulėlydį yra pastatyta“ („Auszra“, 1884, Nr. 5–6, p.196).

Ar tautos patriarchas Jonas Basanavičius yra lankęsis Pakuonyje? Vienoje publikacijoje „Gyvenime“ tvirtinama, kad 1906 m. daktaras Jonas Basanavičius yra lankęsis Pakuonyje pas kunigą Juozą Beinoravičių (http://www.gyvenimas.eu/2014/08/22/atraskime-prienu-krasto-marsrutus/). Jiedu iš tiesų bendradarbiavo, susirašinėjo, bet dėl Jono Basanavičiaus apsilankymo Pakuonyje reikėtų suabejoti. Daktaras Jonas Basanavičius visus savo gyvenimo faktus, keliones nuolatos fiksuodavo, pavyzdžiui, visus apsilankymus pas vaistininką Kazimierą Aglinską Garliavoje, visus susitikimus su kunigais. Deja, jokio įrašo apie susitikimą su kunigu Juozu Beinoravičiumi nėra (Jonas Basanavičius. Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija, Kaunas, 1936).

Knygnešių judėjimas Pakuonio krašte prasidėjo apie 1889–1890 m. Jis tapo aktyvesnis, kai į Pakuonio parapiją 1894 m. buvo perkeltas vikaras knygnešys Juozas Šmulkštys. Jis čia surado pasekėją, smulkųjį verslininką, knygnešį Antaną Bajoraitį. Pirmą kartą Pakuonio vardas lietuviškoje spaudoje nuskambėjo 1897 m. sausio mėnesį „Ūkininke “ (rašoma – „Ūkinįkas“): „Iš Pakuonio, Suvalkų gubernijos. Mūsų bažnytkiemyje tapo uždėta katalikiška krautuvė, kurios ligšiolaik nebuvo. Pakuonio žydeliai dabar rėkia „gevalt“, nes daugumas eina pirkti į naują krautuvę. Gaila, kad tik naujas mūsų pirklys, nors iš prigimimo lietuvis, kur galėdamas kalba lenkiškai ir skaito lenkiškus laikraščius. Mat, jis kelis metus yra pabuvęs prie Pakuonio bažnyčios, tai jau ir į lenką pavirto. O gaila! Kad būtų tikras lietuvis, pas jį da labiaus eitų pirkti“ („Ūkinįkas“, 1897, Nr. 1, p.13 – čia ir toliau citatų kalba netaisyta). Laikraštis aiškiai „persūdė“Antano Bajoraičio lenkiškumą. Jo pavyzdys kovoti del lietuviškos rinkos buvo labai svarbus. „Ūkinįko“ korespondentas, vaikščiodamas po Prienus ir apylinkes, pamatė ir sutiko „vengrus“, pardavinėjančius „abrozdėlius“, „guzikus“, adatas, „spilkas“, kaspinus, skepetas, veidrodžius. Jis taip pat sutiko Kazanės totorius, Prienuose pardavinėjusius staltieses, rankšluosčius, kilimus. Laikraštis ragino Prienų apylinkių žmones imtis aktyvaus verslo: „Juk turime daug jaunų ir senų, vyrų ir moterų, ir mergų, turinčių bent po kelis šimtus rublių, iš kurių jokios naudos nėra, kaip tik paprasti procentai. Kiek-tai yra mergų bažnytkiemiuose bedavatkaujančių, kurios dalis atsiėmusios sėdi ant pinigų visą savo amžių be jokios apyvartos. Kad taip žydeliams duoti tokius pinigus, kiek gešeftų jie padarytų. O mūsiškiai moka tik paskolint ir procentus (gan menkus) imti.

Reikalinga mums griebtis visokių dalių prekystės ir amatų. Reik rūpintis paimti į savo rankas visokias teisingas pelno šakas. Lietuviai, nesnauskite“ („Ūkinįkas“, 1898, Nr.11, p.169–170).

Antanas Bajoraitis aktyviai dirbo savo krautuvėje ir, ja pasinaudojamas, drauge su vikaru Juozu Šmulkščiu platino gautą lietuvišką spaudą.

                Caro žandarų kratos

JAV lietuvių emigrantų laikraštis „Tėvynė“ aprašė 1898 metų vasarą vykusią žandarų kratą pas Antaną Bajoraitį: „Žandarai krėtė pas ūkinįką Bajoraitį. Atėmė maldų, knįgų, paveikslų ir t.t. arti už150 rublių. Paveikslus sugražino. Bajoraitis yra paleistas po paranka.Susekė maskoliai Bajoraitį tokiu būdu: krata buvo daryta Kaune pas nekurią merginą, rado pas ją tūlą lietuvišką knįgelę. Mergina tai įbaidyta pasakė, kad knygelę pirko nuo karabelniko iš Panemunės. Užklaustas vėl karabelnikas pasakė, kad įsigijo ją nuo Bajoraičio“ („Tėvynė“, 1898, Nr. 9, p.343 – kalba netaisyta).

„Tėvynės sargas“ atkreipė dėmesį į vietinius valdžios padlaižius, kurie tarnavo carizmui: „Toje kratoje atsižymėjo kabiausiai zemskis prūsas, buvęs kitados šioje apygardoje Patalmulszio dvare antrininku. Neszioja motynos pavardę – Grinas, nes yra benkartvaikis. Patarnavęs vaiskę, pristojo prie policijos už agentą – už trecziąjį zemskį Panemunyje (lygsziol tebudavo du). Antras atsižymėjęs tai Pakuonio iszgama szaltiszius Vilkas Mikas. Nėra žinios, kas apskundė. Spėja ant mokytojo Lukszos, nors kataliks; kiti ant žydų, kuriems daug pelno buvo nutraukęs Bajoraitis“ („Tėvynės sargas“, 1899, Nr. 1, p. 45). Laikraštis informuoja, kad Antanas Bajoraitis, laukdamas bylos, slapstosi. Užjaučiama A. Bajoraičio šeima: „Jo padėjimas gana prastas.Uždėdamas krautuvę, žinoma, turėjo truputį pasiskolinti. O dabar – pati su vaikais vargiais galės prekiauti. Mano Dieve, kiek tai skriaudų mes pakeliame nuo maskolių persekiotojų ir nuo savųjų judoszių!“(Ten pat).

1898 m. rugsėjo 9 d. Pakuonio bažnyčios klebono lenkomano V.Bukonto informuoti atsibeldė daryti kratos pas knygnešį vikarą Juozą Šmulkštį. „Ūkinįkas“ apie kratą rašė: „Nieko nerado, paėmė tik rašytus kunigo pamokslus. Kunigą Šmulkštį paskui žandarai norėjo paimti, nes bene iš ano učiteliaus parodymo (korespondecijos autorius skundimu įtarė ne kleboną Bukontą, o vieną mokytoją – V. K.) išėjo būk kunigas turėjo reikalų dėlei lietuviškų raštų su anuo Bajoraičiu. Bet it kunigas liuosas

pasiliko po sudėjimo 200 rublių kancijos“.

1899 m. JAV lietuvių emigrantų laikraštis „Tėvynė“ rašė apie susidorojimą su Pakuonio parduotuvės savininku Antanu Bajoraičiu ir vikaru Juozu Šmulkščiu. „Pakuonije, starapolės poviete A. Bajoraitį, savinįką krautuvės Pakuonije, pas kurį pernai buvo krata ir pas kurį rado keletą lietuviszkų knįgelių, apsūdijo ant trijų mėnesių kalėjimo ir ant vienų metų poselenijos kitoj gminoj po priežiūra policijos. Kunigą Szmulksztį, pas kurį buvo krata tuom pat laiku, ką ir pas Bajoraitį, maskoliai nusudijo ant dviejų metų paselenijoj Maskolijoje, nors pas kunigą Szmulksztį nerado nieko, apart jo ranka raszytų lietuviszkų pamokslų. Apsigyveno kunigas Szmulksztis Odesoje“ („Tėvynė“, 1899, Nr. 10, p. 369).

Šiame straipsnyje panaudota ponios Onutės Zmejauskienės pateikta Antano Bajoraičio nuotrauka.

  Bus daugiau

Istorikas Vytautas Kuzmickas