Ieškojimas… Pažinimas… Laisvė… (GALERIJA)

Tai tarsi trys kertiniai akmenys, ženklinantys laiką, prabėgusį Tartupio mokykloje. Pradžią, kelionę ir skrydį. Apie šias pamatines vertybes, kurios augino, skatino ieškoti, pažinti ir brandino laisvą žmogų, aukodamas šv. Mišias Tartupio mokyklos visų laidų mokinių, mokytojų ir darbuotojų susitikime kalbėjo vienas iš buvusių mokinių, brolių dvynių kunigų – kun. Algimantas Gudaitis. Jis kvietė melstis ir prašyti Dievo sustiprinimo už visus, kurie mokėsi šioje mokykloje, kurie mokė ir kurie jau iškeliavę į Amžinybę, linkėjo toliau gyvenime ieškoti, augti ir būti laisviems.

Istorija prasidėjo 1912–1913 m.

Kaip sakė viena iš susitikimo organizatorių bendruomenės narė Diana Kupstienė, buvusios Tartupio mokyklos istorija gerokai senesnė už dabar stovintį pastatą, kuriame po mokyklos uždarymo glaudžiasi net kelios šio krašto bendruomenės.

Apie 1912–1913 m. Skersabalio kaime, pas Martyną Kaltauską, įsikūrė pirmoji kaimo mokykla. Pirmasis mokytojas buvo Civinskas iš Ąžuolų Būdos. Po metų mokykla persikėlė pas Jurgį Aleksyną, tame pačiame kaime. Tais metais mokytoja dirbo Civinskaitė, pirmojo mokytojo dukra. 1915 m. kaime kilus gaisrui, sudegė ir mokykla…

Po kiek laiko, apie 1919 m., atsigavus kaimui, mokykla buvo įkurta pas Juozą Laukaitį. Mokytoju pradėjo dirbti Adomas Senkus. Jis dirbo apie 4–5 metus. Vėliau mokykla vis buvo kilnojama iš vienos vietos į kitą.

Maždaug apie1924–1925 m. mokykla buvo iškelta pas Bražuką, Žemaitkiemio kaime. 1927 m. vėl grįžo pas Laukaitį. Mokykla iki 1936 m. buvo ir pas Milušauską Žemaitkiemio kaime, pas Bendinską, Skersabalio kaime, pas Tarcijoną, Vartų kaime.

Kurį laiką mokykla buvo pas Povilą Mickų, vėliau perkelta pas Katilių, Skersabalio kaime.

1936–1937 m. Tartupio kaime pastatyta nauja, medinė, dviejų aukštų mokykla, kurioje buvo keturios klasės. Joje dirbo mokytojai Eidukevičienė, Nadzinskas, Veronika Rukienė. Mokykla karo metu sudegė. Prieškariu buvo įsteigta dar ir penktoji klasė (kai mokykla buvo pas Krašinską).

Mokyklai vėl reikėjo naujų patalpų. Mokykla persikėlė pas Povilą Mickų Tartupio kaime. Joje dirbo mokytojai Tarasevičiūtė, Marytė Juknevičiūtė, Bronius Kirtiklis.

Apie 1949 m. pradėjo kurtis septynmetė mokykla. Penktoji klasė buvo pas Juozą Laukaitį (Jurčiukonių sodyboje) į, o pas Povilą Mickų liko 1–4 klasės. Pirmoji Tartupio septynmetės mokyklos direktorė buvo Bronė Mazauskaitė.

Laikui bėgant mokykla išaugo į pilną septynmetę. Vėliau direktoriumi dirbo Vytautas Rimavičius, po jo – Justinas Kaminskas, dar vėliau – Antanas Kirilauskas. Mokytojos – Leonavičiūtė, Žitkauskaitė, Aldona Tamošiūnienė, Kurapkaitė, Arminaitė, Ona Radzevičienė.

1964 m. duris atvėrė nauja dviaukštė aštuonmetė mokykla. Jos slenkstį peržengė 68 mokiniai ir 8 mokytojai. Mokyklai vadovauti buvo paskirtas Vladas Vasiliauskas.

Bėgant metams keitėsi mokiniai, mokytojai, keitėsi ir mokyklos aplinka. Ten, kur pirma šeimininkavo vėjas ir smėlis, sužaliavo sodas, sušlamėjo, liepos, beržų alėja. Mokinių skaičius išaugo iki 146.

Nuo 1974 m. mokyklos direktorė buvo Roma Stankevičiūtė. Ji mokyklai vadovavo 13 metų. Nuo 1987 m. direktore paskiriama Genovaitė Barštienė.

1990 m. iškyla naujas mokyklos priestatas, kuriame įsikuria valgykla, sporto salė, katilinė. 1998 m. direktore paskiriama Leonora Damijonaitienė. Tais metais mokykloje mokėsi 58 mokiniai, dirbo 10 mokytojų.

Keitėsi ne tik mokykla, bet ir jos statusas

2002 m. rugsėjo 1-ąją Tartupio pagrindinė mokykla reorganizuota į pradinę mokyklą. Mokyklai vadovauti paskirta Asta Pavilonienė. Priešmokyklinėje ir pradinėse klasėse mokėsi 36 vaikai, dirbo 5 mokytojai. Nuo 2004 m. rugsėjo 1-osios Tartupio pagrindinė mokykla prijungta prie Kunigiškių pagrindinės mokyklos ir vadinosi Kunigiškių pagrindinės mokyklos Tartupio pradinio ugdymo skyriumi. Mokyklai vadovavo Ilona Balčiukynienė.

Nusprendus uždaryti mokyklą, 2008 metais balandžio 1 d. buvo įsteigta asociacija „Žemaitkiemio krašto bendruomenė“. Aktyvių gyventojų susirinkimo metu bendruomenės pirmininku išrinktas Vaidas Kupstas. Prienų rajono Savivaldybės tarybos sprendimu mokyklos patalpos leidžiamos perduoti Žemaitkiemio ir Skersabalio bendruomenėms.

Nuo pat bendruomenės įsikūrimo prasidėjo aktyvi Žemaitkiemio ir aplinkinių kaimų gyventojų savanoriška veikla. Pirmieji bendruomeniniai darbai prasidėjo 2009 m. žiemą sodo išpjovimu. Atėjus pavasariui vyko pievos lyginimo, sėjimo, stadiono, aplinkos tvarkymo talkos.

Tų pačių metų rugpjūtį Žemaitkiemyje vyko pirmasis bendruomenių sąskrydis Lietuvos 1000-mečiui paminėti. Iš viso Žemaitkiemyje (kas metai) vyko trys sąskrydžiai.

Bendruomenės pirmininko ir aktyvių gyventojų dėka pradėta rūpintis ne vien aplinka, bet ir pačiu pastatu, jo remontu. 2010 m., laimėjus Nyderlandų projektą, prisidėjus bendruomenės narių darbu ir lėšomis, buvo įrengta konferencijų-susirinkimų salė. Iš kaimo rėmimo fondo projekto Skersabalio bendruomenė atnaujino buvusias valgyklos patalpas.

2012 ir 2013 m. iš VVG lėšų buvo pakeisti viso pastato langai ir stogai, įrengti aikštynai, vaikų žaidimo vieta. 2014 m. kaimo rėmimo fondo lėšomis, bei savanorišku žmonių darbu buvo sutvarkyta viešoji erdvė.

Nuo pat bendruomenės įsikūrimo buvusiose mokyklos patalpose ir jos teritorijoje nuolat vyko įvairūs renginiai, kuriuos organizuodavo tie patys aktyvūs bendruomenės nariai. Tai jie, kaip šypsodamasis sakė Žemaitkiemio krašto pirmininkas V. Kupstas, „sunaikino“ mokyklą supusį seną sodą, gyvavusį beveik 50 metų. Bet ne todėl, kad norėtų sunaikinti prisiminimus. Vietoje senojo sodo gyvybės daigus pradės leisti naujasis. Susitikimo metu buvusios tuopos vietoje pasodinta obelaitė – kartų susitikimo ir tęstinumo simbolis bei naujojo sodo pradžia. Obelaitę sodino jaunosios kartos Žemaitkiemio krašto bendruomenės narys Algis Kisielius ir ilgametė mokyklos direktorė G. Barštienė, mokyklai atidavusi 36 metus.

Šiltos, jaudinančios kalbos nukėlė į anuos metus…

Aktyvių ir darbščių bendruomenės žmonių darbu ir lėšomis, ruošiantis Tartupio mokyklos visų laidų susitikimui, buvo suremontuota ir sporto salė, kurioje vyko oficialioji susitikimo dalis. Jos metu susirinkusiesiems buvo parodytas trumpas filmas su istorinėmis mokyklos nuotraukomis. Jose dažnas dalyvavęs šventėje atpažino save jaunystėje.

Džiugesys, o kartu ir nenusakomas jaudulys atsispindėjo veiduose – ir laidų atstovams uždegant simbolines mokslo šviesos žvakeles, ir dėkojant mokytojams, ir dalijantis su visais prisiminimais. Mokytojai su meile prisiminė buvusią mokyklą, dažniausiai nedidelį, bet darnų kolektyvą. Ilgametė direktorė G. Barštienė pasidžiaugė čia dirbusi ir prisipažino labai pamilusi šį kraštą, jo vaikus, tėvus. „Kai tenka čia sugrįžti, jaučiuosi namuose“, – kalbėjo direktorė. Ji širdingai padėkojo organizatoriams, ypač Vaidui, Dianai, buvusiai mokytojai ir aktyviai dabartinės bendruomenės narei Leonorai Damijonaitienei, kurie įdėjo daug širdies ir darbo organizuodami tokį didelį sambūrį.

Už gražų sumanymą, galimybę po daugelio metų visiems susitikti dėkojo ir buvusi mokytoja Onutė Ališauskienė, mokytoja Marcelina Jurčiukonienė, atvykusi į šventę, kaip įprastai, lietuvišku tautiniu kostiumu. Buvusios pedagogės pabrėžė, kad Žemaitkiemio kraštas turi didžiuotis aktyvistais, kurie sugeba suburti žmones.

Jaudinosi kalbėdami ir buvę mokiniai, nors jų plaukus papuošusi ne viena sidabro gija: 7-osios laidos atstovas Lazauskas, 15-osios laidos seniūnas Jurčiukonis ir kiti.

Net ir svečiai – LR Seimo nario Vytauto Kamblevičiaus padėjėja, Prienų rajono savivaldybės tarybos narė, Prienų bendruomenės pirmininkė Loreta Jakinevičienė, Kultūros, švietimo, turizmo ir sporto komiteto narė Aušra Deltuvienė, Naujosios Ūtos seniūnas Algis Aliukevičius – neslėpė jaudulio. „Teigiamai emocingas šis susitikimas“, – taip trumpai galima būtų svečių kalbas seniūno žodžiais apibūdinti.

Ne visi norėjusieji išdrįso pasisakyti viešai. Gal pernelyg drovėjosi. Tačiau pakalbintiems žodžiai liejosi lyg nesustabdomas upelis… Su šiluma apie savo darbo metus mokykloje pasakojo 8 metus valytoja septynmetėje išdirbusi Onutė Kaminskaitė-Zujienė, ir dabar su dukra gyvenanti šiame krašte, dar keletas buvusių mokinių, kurie šiam kraštui sakė jaučiantys nepaprastai gilius sentimentus.

Šaunioji V. Kupsto vadovaujama bendruomenė turi viziją ir ateičiai: nori bendruomenėje sukurti verslą, kuris suteiktų galimybę išlaikyti ir prižiūrėti buvusios mokyklos patalpas ir aplinką. Puoselėti šio krašto papročius, kultūrą, tarpusavio bendravimą, ko daugelį metų visus juos mokė ilgesnį ar visai trumpą laiką čia dirbę nuoširdūs, mieli mokytojai…

Norisi palinkėti, kad visos jų svajonės išsipildytų, o buvusios mokyklos pastatas niekada neištuštėtų ir visada lauktų čia dirbusiųjų ir besimokiusiųjų.