Redaktoriaus savaitė
Dar prieš du tūkstančius metų Senovės Romos imperijoje buvo žinoma gana elementari ir visiems aiški tiesa – blogą nuotaiką geriausiai praskaidrina pramogos. Kiekvienas imperijos sunkmetis buvo pažymimas iki šių dienų beveik visiems žinomomis (o kai kur slapta vis dar vykstančiomis) gladiatorių kovomis. Kuo didesnė krizė ištikdavo Romos imperiją, tuo ilgesnės būdavo žaidynės, tuo daugiau gladiatorių. Ir, žinoma, – mirties.
Praėjus dviems tūkstančiams metų, šis problemų sprendimo būdas pasikeitė nedaug. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo televizijos ekranus užplūdo Meksikoje kurti serialai. Nesibaigiančios šeimyninės dramos okupavo visų – ir turinčių, ir neturinčių laiko jas žiūrėti, dėmesį. Tiesa, nedaugelis žinojo, jog šie serialai – ne tik verslas ir žiūrovų pamaloninimas, bet jau ir kitose valstybėse išbandytas būdas priversti žmones domėtis neegzistuojančiomis problemos ir kurti oro pilis, …visiškai nepastebint, kas vyksta čia pat, šalia. Donas Luisas ar Pedro niekaip negalėjo rasti kažkada kažkuriame mieste matytos gražios merginos, kuri, pasirodo, buvo sukeista gimdymo namuose ir iš tiesų yra jo dukra. Tūkstančiai serijų, telpančių viename sakinyje, ir tūkstančiai valandų, praleistų aptarinėjant jas su pažįstamais, draugais, giminėmis. O valstybė kūrėsi. Skolinosi, kilo, krito, statė, griuvo. Tačiau tuo daugelis net nesirūpino, nes Luiso tikroji dukra kažkurioje vienos ar kitos savaitės serijoje jau turėjo netyčia jį sutikti gatvėje.
Valstybė iškilo. Klausimą, kaip per 25 metus sugebėjome nuo „nulio“ pradėję tapti milijardiniais skolininkais, ko gero, vertėtų palikti donui Luisui. Jis į tą klausimą atsakys jau kitoje valstybėje, kurioje paprastiems žmonėms taip pat geriau nematyti, kaip jų šalis savanoriškai tampa kažkurios valstybės kolonija.
Lygiai taip pat su džiaugsmu pasinėrėme į Europos krepšinio čempionatą. Žmogui reikia pramogos. Visos Europos dėmesys nukrypo į klausimą, kas gi atstovaus Europai 2016 metų olimpinėse žaidynėse. Tiesa, mažai kas susimąstė, ar migracijos krizė, kuri ne mažėja, bet auga katastrofiniu greičiu, suteiks galimybę Europai sulaukti 2016 metų? Ar drebanti ir kretanti Šengeno zona kitais metais jau nesivadins daugiavardėmis federacinėmis, demokratinėmis, socialistinėmis respublikomis? Oranžinis kamuolys svarbiau. Svarbiau už sprendimus, dėl kurių daug politikuojama ir viso labo ieškoma idėjinių sąjungininkų.
Galime pasidžiaugti, kad esame lietuviai ir visada siekiame geriausio. Tai suteikia vilčių, kad dauguma mūsų sprendimų gali atnešti naudą. Lygiai taip pat krepšinyje. Norime tik aukso. Džiaugiamės, kad čempionate pelnėme pirmą pergalę, džiaugiamės, kad tapome grupės lyderiais, džiaugiamės, kad pavyko patekti į finalą ir liūdime, kad Europos žemyno čempionate užėmėme antrąją vietą. Et, kam ji rūpi!Sidabras pigesnis už auksą! Kiek buvo džiaugsmo laimėjus kelialapį į finalą, tiek buvo gedulo ant mūsų krepšininkų krūtinių sužibus sidabro medaliams. Reikia tikėtis, kad mes gyvenime labai nenusimenam, kai nudirbame labai didelį darbą, tačiau už jį mums nesumoka aukso luitu? „Geriau žvirblis rankoj negu briedis girioj“. Ši jau lopšelyje-darželyje vaikams diegiama patarlė Lietuvoje negalioja, čia kitos taisyklės. Arba viskas, arba nieko.