Priimti gyvenimo iššūkius skatina žvilgsnis į ateitį (Tęsinys)

Praėjusiame laikraščio numeryje pradėjome pokalbį su prieniečiu studentu Kimu Milušausku, kuris praėjusius mokslo metus praleido studijuodamas Japonijoje, Tokijo pakraštyje, Mitakos mieste. Šiame numeryje tęsiame Kimo įspūdžius iš Tekančios Saulės šalies.

„Pirmiausia norėčiau patikslinti, kad universiteto teritorija, kuri yra uždarame parke, nėra tokio dydžio kaip Mitakos miestas, tačiau savo dydžiu ir visu švietimo kompleksu išties įspūdinga. Mitakos miestelis yra didesnis už Prienus gal tik 10 kartų (šypsosi – Aut. past.), nes nuvažiuoti dviračiu iki centrinės stoties užtrunka tik truputį trumpiau, kaip nuvykti iki Birštono. Parkas, kuriame įsikūręs universitetas, apsuptas tikrai judraus rajono: šalia – dvi traukinių stotys, vandens telkiniai, kuriuose galima plaukioti valtelėmis, kvartalai pilni parduotuvių. Kas nuostabiausia – viskas tarsi susipina: gamta ir miestas, chaosas ir tvarka, ramybė ir triukšmas. Viskas taip gražiai susilieja – dviratininkai ir pėstieji, pėstieji ir vairuotojai, klaidžiojantys siauromis gatvelėmis. Tačiau visi yra tikrai tolerantiški vienas kito atžvilgiu.

Šiame mieste labiausiai pasigedau… šiukšlių. Vienintelės šiukšliadėžės – tik prie parduotuvių. Bet šiukšlių gatvėse nesimėto. Gatvės kruopščiai iššluotos, sutvarkytos. Pasirodo, japonai uoliai rūšiuoja atliekas. Vietomis galima pamatyti iki 6 konteinerių, kurie skirti rūšiavimui. Kartą mačiau nuorūką – tai buvo didžiausia šiukšlė, mano matyta per visas keliones po miestą.

Įšventinimas į bendrabučio narius

Tarptautinis krikščioniškasis universitetas turi devynis bendrabučius, kurių kiekviename gyvena per trisdešimt studentų. Senieji bendrabučiai buvo statomi atskirai vaikinams ir merginoms, šiais laikais juose taip pat gyvena atskirai merginos ir vaikinai. Taip pat yra pastatyta naujų bendrų bendrabučių.

Bendrabučiai turi „ministrų“ sistemą, t. y. išsirenka savo vadovybę. Į šią vadovybę įeina žmogus, atsakingas už bendrabučio tvarką, finansus, informaciją (turi filmuoti įvairius renginius, sudėti medžiagą į diską). Pusę metų apšilęs kojas, aš irgi mėginau dalyvauti bendrabučio prezidento rinkimuose (iš europiečių – vienintelis), tačiau likau antras iš trijų. Savo bendrabučio taryboje buvau atsakingas už informaciją.

Kaip ir Lietuvos universitetuose, ten taip pat vyksta studentų įšventinimo ceremonija. Ji susideda iš dviejų etapų: pirmasis – oficialioji dalis, antrasis skirtas tiems, kurie gyvena bendrabutyje. Keisčiausia gal tai, kad visiems būna išdalinti lapai su informacija, kur sėdėti, o prieš oficialią ceremoniją vyksta viso renginio repeticija.

Įšventinimas vyksta labai pagarbiai, be jokių veido išterliojimų (kaip dažnoje Lietuvos aukštojoje mokykloje, ir ne tik aukštojoje), kol žmogaus neatpažinsi. Įšventinimo ceremoniją vainikuoja šokis ant anksčiau minėto Bakayama kalnelio: ant jo pasirodo kiekvienas bendrabutis. Įšventinimas užbaigiamas uždarais renginiais bendrabučiuose. Kadangi kiekvienas bendrabutis turi savo tradicijas, trumpai papasakosiu, kaip vyksta įšventinimas vaikinų bendrabutyje, kuriame teko gyventi man. Studentai nuvedami tamsiais, tik žvakėmis apšviestais koridoriais į kambarį, kuriame tamsoje stovi prezidentas su viceprezidentu. Įšventinant vyksta sakės ceremonija, t. y. iš vieno indo geriama sakė (nacionalinis japonų gėrimas). Po to įsiveržia visi kiti bendrabučio gyventojai ir atliekamas ritualinis šokis, kurį taip pat teko pademonstruoti universiteto bendruomenei dienos metu. Šokiui pasibaigus, visi sveikina naujus brolijos narius. Renginys užbaigiamas vakarėliu su daug prabangaus japoniško alaus.

Bendrabutis, kuriame teko gyventi, – seniausias bendrabutis, „gyvenęs“ paskutinius studijų metus. Jis turi ne vieną tradiciją. Pirmiausia – juodas aprangas, kurios vadinasi „Happi“. Tai naujokų apdaras, juo studentai pasipuošia per renginius. Kita sena tradicija vadinasi „Tsukimi“ – „žiūrėjimas į mėnulį“). Šio ritualo tikslas – susipažinti su kitais bendrabučiais, svarbiausia, merginų. Merginos atvyksta į vaikinų bendrabutį nešinos pačių pagamintu maistu. Viduryje kambario aplink stalą susėda naujokai, visi kiti sėdi aplink juos. Susipažįstant su naujokais bendravimas vyksta poromis: vieni kitus pristato, tuomet poros susikeičia. Šios tradicijos grįžtamasis ryšys yra „Jingi“ (tariamas – Džingi) – tai vaikinų keliavimas į merginų bendrabutį ir speciali ceremonija ten. Jos metu viskas vyksta tam tikra tvarka iš eilės: vaikinai po vieną prisiartina prie merginų, prisistato išrėkdami, pateikia trumpą specialų tradicinį pasakojimą apie save ir turi padaryti ar pasakyti kažką juokingo, kad pralinksmintų merginas. Aišku, viskas vyksta japonų kalba. Tai tęsiasi tol, kol sulaukiama sutikimo, jog esi laisvas. Bet jeigu išgirsti „Dame“, vadinasi, vėl reikia parodyti naują pokštą ir paprašyti „paleisti“. Ir taip prisistato kiekvienas naujokas. Kita tradicija, siejanti visus bendrabučius ir visus studentus, – ilgasis įšventinimo periodas: dvi savaites naujokai turi į paskaitas vaikščioti su pačių pasigamintais kostiumais. Man teko vaikščioti iš kartono padaryta sfinkso statula. Na, ir dar viena bendrabučio tradicija – kol pasibaigia visas įšventinimas, restorane ar kitur (jeigu tenka eiti pavalgyti) už tave moka kambariokas arba kiti bendrabučio nariai.

Yra dar viena tradicija – kasmet susirinkti buvusiems bendrabučio nariams ir kartu gaminti specifinį japonišką saldumyną, vadinamą „moči“ (jap. Mochi), kuris gaminamas tik iš ryžių. Man taip pat teko pasimokyti gaminti šį saldumyną. Jis gaminamas ilgai: ryžiai visą naktį mirkomi, kitą dieną verdami garuose ant ugnies specialiame puode, susukti į audeklą ir sudėti ant bambuko grotelių. Pusę valandos ryžiai verdami garuose, po to sudedami į didelį medinį arba akmeninį dubenį ir dideliu mediniu grūstuvu daužomi tol, kol

gaunama vientisa masė. Ryžiai netyška į šalis. Japoniški ryžiai ypatingi tuo, kad jie visada sulimpa. Šiam patiekalui naudojami labai specifiniai ryžiai (ne suši), tokių mūsų prekybos centruose nėra.

Apie mokyklas

Ne tik mokslas, bet ir mokyklos Japonijoje labai skiriasi nuo lietuviškų. Mitakos mokykloje kiekviena klasė turi savo kabinetą ir ne moksleiviai vaikšto pas mokytojus, bet mokytojai ateina į klasę ir veda pamokas. Kiekviena klasė turi tvarkymo grafikus, kurie sudaryti taip, jog kiekvienas mokinys turės progos padirbėti su kiekvienu savo bendraklasiu, todėl anksčiau ar vėliau visi turi susipažinti ir pabendrauti. Šios grupelės sutvarko klasę. Be to, nėra populiaru valgyti mokyklos valgyklose – mokiniai valgo klasėje, atsinešę kiekvienas savo maisto dėžutes, susistumia suolus ir kartu pavalgo.

Mokiniai savo apranga nesistengia išsiskirti iš kitų. Jokių aukštakulnių batų, jokių kerzų ar kedų. Batai paprasti ir gan senamadiški. Tokius dar galima pamatyti pas savo senelę jos batų spintoje. Vaikinų avalynė beveik nesiskiria nuo merginų, gal tik truputį kampuotesnė. Taipogi jokių dažytų plaukų ir išskirtinių šukuosenų nepamatysit, tai tiesiog draudžiama.

Japoniškoje mokykloje nustebino pagarbus požiūris į mokinį: jeigu mokinys nesijaučia gerai bendraklasiu apsuptyje, jis nebūtinai turi pereiti į kitą mokyklą, gali lankyti mokyklą toliau, bet eiti į laisvą kabinetą, kur jam mokytoja vis tiek praveda pamoką mažesnėje, mažiau streso turinčioje aplinkoje. Ir tai yra visiškai normalu. Arba mokinys su pasiteisinimu gali pamoką tiesiog prasėdėti seselės kabinete tik dėl to, kad nesijaučia jaukiai tarp bendraklasių. Pas mus toks mokinys taptų dar vienu pasityčiojimo objektu mokykloje.

Šiek tiek apie aprangą ir aksesuarus

Kiek teko pastebėti, japonų apranga yra paprasta ir minimalistinė. Žinoma, tarp jaunimo galima sutikti įvairiai besirengiančių, tačiau merginos nesipuošia grandinėlėmis ir krūvomis žiedų. Dirbantys japonai dažniausiai vilki kostiumus. Mėgstamas dalykas – papuošti telefoną, raktus kabančiais niekučiais ar prisisegti daug visko prie krepšio, kad būtų šūsnis kawaii (mielų) figūrėlių, ženkliukų.

Pirmosiomis dienomis į akis krito merginų veido išraiškos. Dažnai gali pamatyti išsigandusią, liūdną arba pasimetusią miną – ir tai yra natūrali veido išraiška. Dažniausiai gatvėje sutiksi juodaplaukius japonus – merginas ir vaikinus. Jeigu matai kitas spalvas, vadinasi, plaukai dažyti. Tačiau jeigu nori pretenduoti į normalų darbą, plaukai turi būti juodos spalvos. Dažytų ar kitos spalvos, kuri gali būti traktuojama kaip dažyti plaukai, negali būti. Gal užsieniečiams taikomos išimtys, to gerai nežinau.

Apie maistą ir japonų vaišingumą

Kadangi teko beveik ketverius metus vienam gyventi studentišką gyvenimą Lietuvoje, tai leido lengviau adaptuotis ir Japonijoje. Gali atsisakyti (lengviau) tam tikro maisto, pavyzdžiui, bulvinių blynų ar didžkukulių. Tačiau teko apsilankyti ir vietinėje maisto įstaigoje – naujame maisto restoranėlyje, ragauti maisto, panašaus į spagečius su įvairiomis daržovėmis. Maistas buvo vandens skonio, todėl nenuostabu, kad kartu patiekė labai sūraus padažo ir mažiau sūraus skysčio. Maistas, kiek teko ragauti, dažniausiai arba sūrus, arba saldus, retai būna suderinti visi skoniai.

Nepaisant to, restoranėlių savininkai yra labai malonūs. Kartą nukeliavom į žuvies restoranėlį. Maža patalpėlė, atmosferoje – cigarečių kvapas. Ir daugybė sakės butelių ant lentynų. Užsisakėm maisto. …ir nejučia jau sutarėm su kitais klientais, kurie jautėsi beveik kaip namie. Gal dėl tvyrančio jaukumo, paprasto bendravimo su šeimininku… Šeimininkas, pasirodė, ne tik puikiai dainuoja karaoke, bet ir ne ką prasčiau nusimano apie žuvį, mat dieną dirba didžiausiame žuvies turguje Tsukiji, kur atkeliauja šviežiausia ir geriausia žuvis. Ir iš ten jis perka žuvį savo restoranui. Kalmarai, krabai – tik tiek užsisakėm, o po to šeimininkas pavaišino banginio užkandžiu, kuris puikiai tinka prie alaus, ir žaliu tunu, kurio vienas kąsnis kainuoja daugiau nei 15 eurų.

Tiesa, yra suši restoranai, kuriuose, be abejonės, teko būti. Kai kuriuose viskas vyksta „konvejerio“ principu: atsisėdi į kėdę, o šalimais tavęs važiuoja „traukinukas“ su patiekalais – įsidedi, ko nori. Gali ir užsisakyti, „traukinukas“ atveš prie tavęs, ko pageidauji.

Tačiau per visą ilgą viešnagės laiką pripratau prie didžiosios dalies maisto įvairovės ir kiek netradicinių jų skonių.

Kainų palyginimas

Taip, Japonijoje gyventi truputį brangoka. Beveik kaskart nuėjus į parduotuvę tenka išleisti apie 25 litus (prie eurų dar nepriprantu). Pavyzdžiui, litras pieno ten kainuoja apie 3,6 Lt, kilogramas pieniškų dešrelių – apie 23 Lt, dešros – apie 46 Lt, paukštienos – apie 18 Lt. Kavos kilogramas kainuoja apie 33 Lt ir tai – ne pati brangiausia, kurią mačiau. Be to, ir kokybė neaiški. Už pusę kepalėlio skrudinamosios duonos, kurios skonis tik šiaip sau (todėl labai pasiilgau lietuviškos duonelės), teko pakloti apie 3,7 Lt. 12 kiaušinių (dėklas) kainuoja apie 7 Lt, aliejus – panašiai kaip ir pas mus. Prasčiausias alus – apie 2,5 Lt už 0,3 l skardinę, importuotas alus – apie 12 Lt už tokią pat skardinę.

Apie Japonijos televiziją

Kas mano, jog tik Lietuvoje televizijos kanalų reklamos ilgos ir erzinančios, tai galėtų atsiimti savo žodžius, nes Japonijos televizijoje jos tikrai erzinančios ir daug ilgesnės. Reklamose naudojamas išskirtinai didelis tekstas, visi pabrėžiantys žodžiai užima daug ekrano. Žmonės reklamose viską visada pervertina: visad rėkia, perdėtai stebisi. Tai taip pat erzina. Be reklamų, televizijos laidos turi tokį įdomų dalyką kaip „vaizdas vaizde“: laidos metu kur nors ekrano kamputyje matomi žmonės, dažniausiai studijos vedėjai, ir kol rodomas reportažas, galima matyti, kaip jie emocingai reaguoja į reportažą, diskutuoja.

Pagrindinės laidos yra pramoginės. Per Japonijos televiziją nepamatysi jokių kriminalinių naujienų, jokių kriminalinio pobūdžio laidų, todėl žmonės ir jaučiasi saugiau, kai nemato to, kas vyksta šalyje kiekvieną dieną.

Tačiau televizija vis tiek populiaresnė negu kino teatrai. Pastarieji nėra populiarūs dėl brangių bilietų. Bilietai į kino teatrus Lietuvoje palyginti labai pigūs.

Kas nustebino

Automobiliai Japonijoje itin maži, „Toyota“, „Subaru“, „Lexus“ modelių. Retai pamatysi kažką spalvingesnio. Dauguma mašinų panašios į dėžutes.

Keista, bet nepamenu, jog būčiau girdėjęs tokį automobilio garsą, koks girdisi mūsų gatvėse. Visi automobiliai veikia tyliai, sutvarkyti, nes japonai dažnai juos keičia ir gerai prižiūri. Nustebino vienas įvykis, kurį pastebėjau atsitiktinai vėlų vakarą eidamas iš parduotuvės pro automobilių saloną. Pamačiau, kaip iš salono išvažiavo klientas su naujutėliu automobiliu. Kai automobilis pradėjo riedėti iš salono, eilute lauke sustoję salono atstovai išlydėjo laimingą klientą, nusilenkdami ir taip padėkodami. Štai kaip žmonės gerbia savo klientą Japonijoje.

Kodėl tokia svarbi kairės pusės taisyklė?

Japonijoje automobiliai važinėja priešinga kelio puse nei pas mus Lietuvoje. Kairė pusė egzistuoja kaip nerašyta taisyklė ir tarp žmonių. Žmonės stengiasi vaikščioti kaire puse. Žinoma, tai padeda prasilenkti su pėsčiaisiais ir dviratininkais. Važiuojant eskalatoriumi taip pat priimta stovėti kairėje pusėje, o dešinė pusė skirta skubantiems, kad žmonėms nereiktų brautis.

Draugo tėtis papasakojo trumpą istoriją, kodėl kairė pusė tokia svarbi vaikščiojimui.
Anot jo, senais laikais, kai kraštas buvo pilnas samurajų, jie buvo gerbiami asmenys. Kaip žinoma, samurajų simbolis ir pagrindinis ginklas buvo katana – japoniškas kardas ilgu ašmeniu. Šie kardai buvo kaldinami specialiu būdu iš brangių ir labai aukšto lygio metalų, todėl buvo ypač brangūs. Katanos būdavo tvirtinamos kairėje samurajaus aprangos pusėje. Bet ilgu ginklu neretai būdavo užkliudomi aplinkiniai, prasilenkdami samurajai susitrenkdavo katanomis. Kad išvengtų nesusipratimų ir nekliudytų vieni kitiems bei aplinkiniams, samurajai pradėjo vaikščioti kaire puse. Kadangi samurajai buvo gerbiami žmonės, ir kiti pradėjo sekti jų pavyzdžiu.

Naujiena rūkoriams

Rūkyti Tokijo prefektūroje viešoje ir ne tam skirtoje vietoje draudžiama, bet jeigu policija pastebėtų, baudos negautum, tik perspėtų, jog negalima. Teko matyti vieną kitą rūkantį žmogų gatvėje, keletą pagrindinėje gatvėje. Yra rūkymui skirtos atitvertos vietos miestuose arba prie parduotuvių, jeigu ten pastatytos nuorūkoms skirtos dėžės. Dideli prekybos centrai („Akropolio“ tipo) turi viduje rūkymui skirtą patalpą. Arba japonai tiesiog nešiojasi sandarią mažą kišeninę peleninę, kurioje telpa kelios surūkytų cigarečių nuorūkos. Visi su rūkymu susiję draudimai numatyti tam, jog būtų užtikrinta švara mieste.

Tradicijos

Kalėdų šventės japonai neturi. Kalėdos yra skirtos įsimylėjėliams. Per Kalėdas restoranuose gali matyti įsimylėjėlių poreles. Naujieji – tai pasisėdėjimas, vaišinimasis ir saulės sutikimas. Japonijoje Naujieji metai prasideda tada, kai sutinki pirmą tos dienos tekančią saulę. Pirmosios Naujųjų metų dienos skirtos aplankyti vieną kokią nors šventyklą, kurioje įmetama pinigų į aukų dėžutę ir prašoma išpildyti kokį nors norą. Prašiau ir aš, o noras, manyčiau, išsipildė. Norai būna skirti maždaug metams laiko.

Per Valentino dieną mergina dovanoja vaikinui šokoladą. Po mėnesio, kovo mėnesį, yra diena, kai vaikinas dovanoja merginai šokoladą. Gali dovanoti nebūtinai mylimiesiems – galima draugams, draugėms.

Velykos – krikščioniška šventė. Kadangi ICU universitetas – krikščioniškos krypties, todėl jame irgi švenčiamos Velykos.

Apie priėmimą į darbą

Bet kokia kompanija, priimdama į darbą, iš tavęs tikisi tik aukštojo mokslo bakalauro diplomo. Specialybė nėra svarbi, nesvarbus stažas – darbdaviai labiau žiūri, kokius turi bendruosius gebėjimus. Tik po to skiria kažkiek laiko apmokymams, paruošimui į pretenduotą poziciją. Net ir norint įsidarbinti stiuardese reikalaujama aukštojo mokslo diplomo. Kavinėse ar restoranuose reikalavimų nėra, tačiau savininkai gali darbuotoją bet kada atleisti. Tuo tarpu su aukštojo mokslo diplomu, pasirašius sutartį, darbuotojas yra apdraustas. Trečiame kurse būna paskelbtas valstybinis laikas, kai tam tikro stojimo studentai gali pradėti ieškotis darbo, eiti į pokalbius, dalyvauti mugėse, kuriose kompanijos pristato savo įmones. Su kompanija gali pasirašyti darbo sutartį nuo trečio kurso, tada belieka pabaigti universitetą, ir darbas garantuotas. Kitais atvejais darbo tenka ieškoti pačiam ir pasikliauti savo pastangomis. Tačiau į darbo pokalbį negali eiti su raudonai dažytais plaukais, apsirengti bet kaip. Yra aprangos kodas: merginoms – kostiumėlis (sijonas, balti marškiniai, švarkelis), vyrams – kelnės, balti marškiniai, švarkas. Yra net parduotuvės, kuriose parduodami rūbai tik pokalbiams dėl darbo.

Yra daug žmonių, kurie dirba viršvalandžius kompanijose, nes griežtai reikalaujama, kad darbas būtų padarytas. Japonus galima vadinti darboholikais. Gimstamumas mažas dėl to, kad jie neturi laiko kurti šeimas, gimdyti vaikus. Dažniausiai turi po vieną, du vaikus. Pas mus yra tam tikras procentas daugiavaikių šeimų, Japonijoje to nėra.

Vaikai ir tėvai

Kiek buvau, neteko matyti nė vieno tėvo ar mamos, šaukiančių ant savo vaiko. Vaikai yra labai išauklėti nuo mažens, atrodo, kad jie nekelia tėvams problemų. Vaikai nesielgia nederamai parduotuvėje, neklykia dėl savo norų patenkinimo. Jeigu vaikas kažką pasiėmė, o mama nenori pirkti, ji paima daiktą ir padeda atgal, tačiau vaikas reaguoja ramiai, be jokių neigiamų emocijų.

Žvilgsnis į ateitį arba – apie svajones

Gal naivu būtų sakyti, bet labai norėčiau matyti Lietuvą žymiai tolerantiškesnę tiek kitataučių atžvilgiu, tiek vieni kitiems, tiek sau patiems. Sakoma, visur gerai, bet namuose geriausia. Tačiau kiekvienam iš mūsų reikia rasti ko pasimokyti ir iš kitų kultūrų, kad į mus žiūrėtų su pagarba ir teigiamu įspūdžiu, kad šie namai būtų mieli tiek mums, tiek ateities kartoms. Kad niekas nepaliktų tėvynės dėl geresnio gyvenimo.

Jeigu dar bus galimybė, žadu grįžti į Japoniją – unikalų pasaulio kampelį. Norėčiau dar pratęsti studijas, pasisemti daugiau darbo patirties, giliau pažinti šios Rytų šalies kultūrą, papročius, tradicijas, žmones.

Tegul tai bus tik svajonė (nors kas nesvajoja, tas svajonių neįgyvendina), bet ateityje svajoju turėti savo verslą, užsiimti tuo, kas patinka, įgyvendinti savo idėjas, nors kol kas jomis džiaugiasi tik mano šeima, draugai. Padrąsintas jų, stengiuosi tobulėti, judėti tikslo link nors ir mažais žingsneliais. Aišku, be viso to, dar noriu aplankyti ne vieną šalį (Japonija buvo mano antroji svajonių šalis, kurioje teko beveik metus pagyventi).

Svajonės yra gražus dalykas, tačiau jos neturi virsti tik kažkuo nepasiekiamu, kankinančiu. Be viso to, reikia niekada nepaleisti gyvenime pasitaikančių galimybių, kad netektų graužtis dėl to, kuo nepasinaudojai. O svajoti ir svajones įgyvendinti amžiaus limito nėra, tiesiog kiekvienas iš mūsų pasirenkam, ar norim skirti jėgų joms, ar ne.