Kelias, atvėręs vartus į Europą

Sekmadienį prie visų pastatų vėl suplazdeno Lietuvos vėliavos. Gatvės vėl pasipuošė spalvomis, kurios dažniausiai mums mena vasarą.

Geltona, žalia ir raudona. Šios spalvos primena ne tik subrendusius javus, plačiai po Lietuvą ošiančius miškus bei džiaugsmingą vaikų krykštavimą. Jos reiškia ir širdgėlą, jos amžinai simbolizuos mirtis brolių ir seserų, kurie žuvo dėl Tėvynės laisvės ar ištremti mirė Sibiro platybėse.

Žiūrėdami į kalendorių arba prie kaimyno namo sienos vėjo šuoruose banguojančią trispalvę, skubame iškelti vėliavą ir prie savo namų. Širdį sukausto simbolinės baudos bei gėdos baimė. Ką pasakys kaimynai, pamatę, kad tavo namo siena „nešvenčia“ valstybinės šventės? „Komunistas buvo prie ruso, komunistas ir dabar“ , – ši jau įsišaknijusi frazė gimdo bandos jausmą ir kartu pamina supratimą, kodėl esame tauta? Kodėl mūsų vaikai auga turėdami kompiuterius, dviračius, saldumynų, o ne alkanomis akimis sekdami paskutinius kelis duonos trupinius? Kodėl mūsų vaikai auga pagal mūsų pačių skonį įrengtuose, dažais dar kvepiančiuose namuose, o ne mirtimi dvelkiančiuose pilkuose barakuose? Kodėl mūsų vaikai gyvena geltona, žalia ir raudona spalva žėrinčioje Lietuvoje, o ne amžinojo įšalo ir tundros pilkumoje nuskendusioje Jakutijoje?

Esame tauta, nes jos vardą ir ateitį mums iškovojo mūsų broliai ir seserys. Broliai ir seserys, kuriems nerūpėjo, ką mes valgysime, kur ilsėsimės, ką pirksim ar parduosim. Jau amžiams sustingusiose lūpose buvo tik vienas žodis – Lietuva. Ją mums padovanojo tie lietuviai, kurie tikėjo, jog tauta ir valstybė yra svarbiau už asmeninius norus, nepasitenkinimus, užsispyrimus ir pinigus.

Lietuvos istorija labai permaininga, tačiau neabejotinai – didinga. Jeigu dauguma valstybių gali pasigirti itin sena ir šimtus metų kaupiama patirtimi ir valstybingumu, tai Lietuva gali pasigirti amžina kova už savo laisvę. Negana to, pergalinga kova. Geopolitinė Lietuvos situacija visada mūsų valstybę vertė rūpintis savęs išsaugojimu. Visada buvome siena tarp Rytų ir Vakarų. Būtent Lietuvos istorinėje žemėje baigdavosi kryžiuočių kelionės į rytus ir mongolų kelionės į vakarus. Kad ir koks priešas įsiverždavo į Lietuvą ir ją sugriaudavo, lietuviams visada pavykdavo ją atstatyti.

Nepavyko Lietuvos sunaikinti nei per Pirmąjį pasaulinį karą, nepavyko jos sunaikinti ir 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašius Molotovo–Ribentropo paktą. 1941 m. birželio 14 d. prasidėję masiniai trėmimai ne tik nesunaikino Lietuvos, bet ir pasėjo lietuvišką sėklą visame pasaulyje, įrodė lietuvių tautos stiprybę ir atsparumą sunkumams.

Lietuvių tauta kartu su latviais ir estais 1989 m. rugpjūčio 23 d., istorinių valstybių keliais dar dardant Sovietų Sąjungos tankams, susikibo rankomis. Daugiau kaip du milijonai laisvės trokštančių žmonių nutiesė 600 km ilgio kelią nuo Vilniaus iki Talino.

Dabar tokius įvykius mes vadiname rekordais, festivaliais ar net fiestomis.

1989 m. šita „fiesta“ kaip durklas smigo į pačią Sovietų Sąjungos širdį. Ir ją suskaldė. Po dviejų mėnesių griuvo Berlyno siena, vėl sujungusi 80 mln. vokiečių. Praėjus vos porai metų iš Sovietų Sąjungos liko tik įrašas istorijos vadovėliuose.

Lietuvių tauta, nebijodama nei tremties, nei represijų, nei tonas sveriančių tankų, tuščiomis rankomis įrodė, kad vienybė nugali ir tamsiausią priešą. 1990 m. kovo 11 d. Lietuva verkė. Tik ašaros galėjo išreikšti tuos jausmus, kurie pripildė visų širdis Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos posėdžių salėje virš paslėpto Lietuvos TSR herbo kylant Lietuvos valstybės vėliavai. Geltona, žalia ir raudona. Atrodė, kad šias spalvas transliuoja net nespalvoti televizoriai. Mes vėl buvome laisvi, mes vėl galėjome gyventi Lietuvoje.

1991 m. sausio mėnesį Lietuva sumokėjo už savo laisvę tokią kainą, kurios niekas net nesapnavo. Turbūt mažai kas iki šiol gali tuo patikėti, kad dabar, Ukrainoje aidint tankų, patrankų, haubicų šūviams ir skaičiuojant tūkstančius žuvusiųjų, Lietuvos laisvė ir socialistinio monstro griūtis pareikalavo 14 gyvybių. Tuščiomis rankomis eidami prieš tankus taip nebijojome, kaip bijome dabar, turėdami kariuomenę, ginklus ir didžiojo brolio iš už Atlanto karinę pagalbą.

Skaičiuojant jau 26 metus nuo dienos, kai lietuvių vienybė dar kartą pakeitė Europą, tenka susimąstyti, kiekvieną kartą pažvelgti kitu kampu, prisiminti vis kitas detales.

Bendraujant su žmonėmis, išgyvenusiais tą laikmetį ar vargiai jį teprisimenančiais, visada iškyla klausimas, ar mes – patriotai? Ar mes vis dar mylim Lietuvą? Ar mes ją saugom? Turbūt kiekvienas savo šeimoje turime žmogų, kuris kokiu nors būdu kovojo už Lietuvą arba dėl jos kentėjo bekraštėse amžinojo įšalo tundrose ir taigose, tačiau jau retas galime pasakyti, kad džiaugiamės gyvendami Lietuvoje. Ne vienas pripažįsta, kad tą meilę Tėvynei gali suprasti tik lietuvis, kuris išgyveno tuos įvykius. Tik tiems lietuviams lemta džiaugtis vien žodžiu Lietuva.

Kiekvieną kartą, prisimenant Lietuvos kelią į Nepriklausomybę, prieš akis iškyla praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio vaizdai. Uždraustieji Joninių laužai, bažnytinės apeigos, kurių metu daugiau buvo kalbama apie žemiškąją, o ne dangiškąją lietuvių dvasią, mitingai, vakaronės. Bandydamas prisiminti veidus, susimąstai. Dauguma šių akcijų dalyvių toli gražu negalėjo nei prisiminti, nei įsivaizduoti, ką Lietuva kentė pasaulinių karų ar trėmimo metais. Jaunimo estradoje Gintauto Tautkaus lūpose skambanti „Tėvyne dainų ir artojų… už ką tu mus šitaip baudi…“, Kipro Mašanausko „Kokia nuostabi…Lietuva esi…“, iki šiol antruoju Lietuvos himnu laikoma „Laisvė“, atliekama Eurikos Masytės, Andriaus Mamontovo ir grupės „Fojė“ dangaus skliaute besiraitančių dūmų ir liepsnos šokyje atliekama „Laužo šviesa“ ir daugybę kitų tuo metu lietuvių širdis sujungusių patriotinių dainų atlikėjų vienijo dar vienas, vos pastebimas faktas. Tas pats, kuris suvienijo Romą Kalantą bei dar 8 laisvės gynėjus, Sausio 13-ąją žuvusius prie Televizijos bokšto. Tai amžius. Stodami į kovą už Lietuvos laisvę, jie neturėjo nė trisdešimties metų.

Kyla klausimas? Ar dabartinis jaunimas jaučia didesnį patriotiškumą valstybei, kurią dėl ekonominių priežasčių dažnas palieka vos baigęs studijas? To ir klausiu Prienų krašto jaunimo.

Ar, jų nuomone, Baltijos kelias padarė didelę įtaką Lietuvos nepriklausomybės siekiui? Nedrįsau klausti, ar patys pašnekovai – patriotai. Ko gero, ir atsakymai būtų buvę ne visai objektyvūs. Todėl pasiteiravau, ar dabartinis jaunimas, lietuviai, jų nuomone, taip pat aktyviai rinktųsi ir susikibtų rankomis kelyje, o gal nuolat žiniasklaidos priemonėse viešinama karinė agresija iš Rytų vėl suvienija lietuvius?

Rustė Švedaitė

„Manau, jog tai buvo vienas didžiausių ir garsiausių žmonių pareiškimų dėl nepriklausomų valstybių. Baltijos kelias – tiek politiniu, tiek socialiniu atžvilgiu turėjo didelę įtaką siekiant Baltijos šalių nepriklausomybės.

Neabejoju,kad dalyvių į Baltijos kelią vėl atsirastų. Tik nežinia, ar tiek, kiek buvo anuomet. Daugelis dabartinio jaunimo yra atitrūkę nuo savo prigimties, nevertina senolių pastangų atgauti nepriklausomą Lietuvą.

Agresija reiškiasi ir dabar. Ne veiksmais, bet politiškai. Labai norėčiau, jog vienybė nepriklausytų nuo aplinkos. Ji turėtų reikštis visur ir visada, tačiau, atsižvelgdama į šiandieninę visuomenę, manau, jog kilus realiai grėsmei vienybė būtų didesnė.“

Justina Miliauskaitė

„Baltijos kelias neabejotinai buvo svarbus Lietuvos valstybės istorijoje ir neabejotinai prisidėjo prie Lietuvos ir prie kitų Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimo.

Nors daug jaunimo išvažiuoja į kitas šalis, nemaža dalis vis tiek dar lieka. Svarbiausia, ką pastebėjau, – lieka tie, kurie myli Tėvynę. Čia pasilieka ne tik tie, kurie neranda galimybės išvykti, bet ir tie, kurie nenori išvykti, nes čia Lietuva, čia mūsų namai. Todėl manau, kad ir į Baltijos kelią vėl atsirastų daug patriotų.

Labai nustebino savanorių į atkuriamą šauktinių kariuomenę gausa. Jau vien iš to matyti, kad Lietuvoje vis dar yra labai daug lietuvių, norinčių ginti ir saugoti savo tautą. Manau, kad net ir dabar dauguma jų nepabūgtų netgi tankų.

Aurimas Liuiza

Žinoma, kad taip. Baltijos kelyje dalyvavusių žmonių vienybė ir patriotiškumas parodė pasauliui, jog Lietuva yra verta atgauti nepriklausomybę. Be to, tai buvo puiki pradžia siekiant mūsų tautos laisvės.

Manau, kad į tokį kelią žmonės rinktųsi ir dabar, tik gal ne taip aktyviai kaip tuomet. Manau, kad jaunimas turi patriotiškumo. Patriotiškumo pavyzdys galėtų būti vėl grąžinta privaloma karinė tarnyba, į kurią pasiryžo ateiti tarnauti gana daug savanorių, nors nebuvo tikėtasi tokio jaunimo aktyvumo.

Mano manymu, agresija daro mus vieningesnius, nes mes, lietuviai, sunkiu tautai metu mokame būti vieningi. Tai liudija ir mūsų tautos istorija. Žinoma, šiais laikais atsirastų ir tokių, kurie žiūrėtų tik savo gerovės. Bet manau, jog tokių būtų kur kas mažiau.

Renata Marcinkevičienė

Baltijos kelias, manau, padarė didelę įtaką. Kova dėl Nepriklausomybės vyko visada, bet tai vienas iš didesnių žingsnių, kuris parodė, kad Lietuva yra vieninga ir siekia vieno tikslo – tapti nepriklausoma.

Nemanau, kad dabar į Baltijos kelią susirinktų tiek daug lietuvių. Lietuviai dabar nėra vieningi. Ir didelės dalies Lietuvos jaunimo nebėra Lietuvoje. Apskritai Lietuvos jaunimas nepatenkintas Lietuvos valdžia.

Nemanau, kad lietuvius suvienija ir galima agresija. Pažiūrėkit, kaip renkama Lietuvos kariuomenė. Tai parodo, kiek norinčių stoti už Lietuvą. Nors labai norėtųsi galvoti kitaip.

Kęstutis Dobilas

Neabejoju, kad Baltijos kelias padarė didelę įtaką Nepriklausomybės siekiui. Susivienijusios Baltijos šalys parodė, kad nebebijo Sovietų Sąjungos.

Manau, kad vėl į Baltijos kelią stotų tikrai nemažai lietuvių. Lietuvių vieningumas atsiskleidžia daug kur, net ir krepšinio varžybose. Už Lietuvos komandą serga visa Lietuva. Reikėtų tik kokios nors impulso ir, manau, į kvietimą atsilieptų labai daug ir jaunimo, ir pačių lietuvių.

Sunku pasakyti, kaip būtų akivaizdžios agresijos metu, tačiau pasikartosiu, ko gero, užtektų tik kokio nors impulso ir lietuvių tautos vieningumas prabustų. Dabar pats jaunimas mąsto plačiau, domisi situacija. Tai rodo ir kvietimas į kariuomenę. Koks didelis savanorių skaičius!

Rūta Ramanauskaitė

Baltijos kelias – tai ilgo kelio į Lietuvos nepriklausomybę dalis. Be abejonių, tai buvo vienas iš žingsnių, kad dabar galime gyventi savo šalyje – Lietuvoje.

Nesu tikra, ar Baltijos kelias galėtų būti aktualus šiandien. Gal jis aktualesnis tiems, kurie ėjo tuo Nepriklausomybės siekio keliu prieš tuos daugiau kaip 20 metų. Europa atvėrė platesnius kelius į naują pasaulį, naują laikmetį, į naujus pasirinkimus.

Labai sunku pasakyti, kas būtų agresijos atveju. Bet manau, kad bėgančių būtų mažiau, negu susivienijančių ir besistengiančių išsaugoti šalį dar kartą.