„(Ne)eilinės moters istorija“
Lapkričio 25 d. prasidėjo tarptautinė akcija „16 pasipriešinimo smurtui prieš moteris dienų“. Sekmadienį šešiolikoje Lietuvos miestų ir miestelių įvyko režisierės Janinos Lapinskaitės edukacinio filmo „(Ne)eilinė moters istorija“ premjera. Filmo peržiūrą ir neformalią diskusiją Prienuose, Nemuno kilpų regioninio parko Prienų lankytojų centre, organizavo asociacija Prienų bendruomenė ir Kauno moterų draugija.
Prienų bendruomenės pirmininkės Auksės Grižaitės teigimu, sukurti šią trumpametražę kino juostą sumanė Kauno moterų draugija (KMD), jau trečius metus lapkričio 25 – gruodžio 10 dienomis kartu su partneriais vykdanti akciją „16 pasipriešinimo smurtui prieš moteris dienų“. Stengdamasi atkreipti visuomenės dėmesį į problemą ir išreikšti savo poziciją, Prienų bendruomenė taip pat nutarė prisijungti prie akcijos dalyvių. A. Grižaitė apgailestavo, kad šiandieninėje visuomenėje aktualaus šviečiamojo pobūdžio filmo premjera sudomino vos keliolika žmonių. Deja, mažai buvo jaunimo, ypač moterų, kurioms aktualu pamatyti šią kino juostą. Gal filmas ir po seanso vykęs aptarimas kam nors būtų padėjęs išmokti geriau atpažinti tipinį smurtautojo elgesį ir užkirsti kelią tokiems santykiams ateityje.
Jeigu kas baiminosi pamatyti daug brutalaus smurto, tai jo filme nebuvo. Pasak filmo siužetą trumpai pristačiusios Prienų bendruomenės Vaikų dienos užimtumo centro projekto vadovės Vilmos Bražukaitienės, filmo užsakovai ir scenarijaus autorė J. Lapinskaitė šia juosta siekė atsargiai ir paveikiai atskleisti smurto šeimoje problemą. Ją kūrusios menininkės nuomone, filme nereikia rodyti pačių baisumų – ne baisumai esmė. Jai, kaip kūrėjai, „buvo svarbu neperspausti, nes per daug tiesmukai rodomi vaizdai praranda poveikį. Jei žiūrovas netiesioginiu reginiu pajus tas emocijas ir mintis, kurias norėjo pasakyti kūrėjai ir organizatoriai, tikslas bus pasiektas.“
Emocinė ir fizinė prievarta gimsta pamažu ir ją sunku anksti atpažinti. Pasak V. Bražukaitienės, filmas „(Ne)eilinė moters istorija“ paremtas tikrais išgyvenimais, o filmo scenarijus kurtas iš kiekvienos smurtą artimoje aplinkoje patyrusios moters istorijos paimant chrestomatinius bei kertinius smurtavimo siužetus. Filmas leidžia atpažinti pirmuosius smurto ženklus, dažnai pasirodančius pažinties pradžioje, nuo perdėto vyro dėmesio („Kodėl visą dieną neparašei? Aš pasiilgau. Kur dingai?“) iki palaipsniui išryškėjančio partnerio savininkiškumo („Pabūnam dviese. Kam tau tie draugai, šeima? Jie tau daro blogą įtaką.“), perdėto įtarumo („Kodėl lakstai susitikti su savo išsiskyrusia drauge? Gal tu irgi nori skirtis?“), nedidelių bausmių, aprangos reguliavimo („Kodėl tu su tokiu trumpu sijonu? Kažkam kitam nori patikti?“), elgesio kontroliavimo („Kodėl tu jam nusišypsojai?“). Vieni vyrai moteris kontroliuoja psichologiškai, o kiti imasi fizinės prievartos. Labai dažnai vyrai savo elgesį aiškina noru ir siekiu „sutvarkyti moterį“, padaryti ją sau priimtiną. Tai ir yra vyrų smurto prieš moteris esmė.
Būtent tokie – nuo perdėto dėmesio iki psichologinės ir fizinės prievartos – smurto šeimoje epizodai buvo akcentuojami. „Filme pasakojama apie jaunos moters gyvenimą, kuris jau nuo pat vaikystės buvo paženklintas skausmingais gyvenimo vyrų (tėvo, o vėliau sutuoktinio) vaidmenimis. Realistiškai vaizduojamas 33 metų moters Agnės gyvenimas, jos pažintis su būsimu sutuoktiniu Robertu, kurio paveikslas stipriai pakito per trejus pažinties ir bendro gyvenimo metus. Tačiau ar žmogus turi „plaukti pasroviui“ ir paklusti savo likimui? Ar moteris turi pasiduoti vyro priespaudai ir kęsti jo pažeminimus?“, – klausia filmo kūrėjai?
Po peržiūros vykusios neformalios diskusijos metu susirinkusieji aptarė matytą filmą, atkreipdami dėmesį, kad dažnai pirminiai smurto požymiai yra nepastebimi arba į juos nekreipiama dėmesio, vis dar į gyvenimą žiūrima pro „rožinius akinius“. Vėliau, kai susiduriama su tikro smurto apraiškomis, dažna moteris baiminasi keisti savo gyvenimą iš baimės ir nerimo dėl savo ir vaikų ateities: bijo prarasti pagrindą po kojomis, gėdijasi, kad vaikai augs be tėvo, o dar blogiau – pati jaučia kaltę dėl išardytos šeimos. Juk kai vyras smurtauja, jis prisiima atsakomybę už šeimos bėdas, tačiau kai moteris nusprendžia skirtis, ji jaučiasi tarsi kalta išardžiusi šeimą.
Diskusijos dalyviai pasikeitė nuomonėmis, jog spręsdami šią problemą vyrai ir moterys turi dirbti išvien, kad visuomenėje pasikeistų požiūris ir smurto klausimas nebūtų suprantamas vien kaip „šeimos ar moterų reikalas“. Kadangi pasauliniu mastu kova su smurtu prieš moteris yra kova už žmogaus teises, prisijungusieji prie akcijos „16 pasipriešinimo smurtui prieš moteris dienų“ pasidžiaugė, kad pagaliau apie smurtą šeimoje ir smurtą prieš moteris prabilta garsiai. „Norisi tikėti, jog J. Lapinskaitės filmas paskatins moteris patikėti, kad tik jos yra atsakingos už savo gyvenimą, todėl visuomet reikia turėti noro ir jėgų keisti tai, kas yra nepriimtina“, – sakė filmo peržiūros ir diskusijos organizatorės A. Grižaitė ir V. Bražukaitienė.
Roma Sinkevičiūtė
