Klumpių sunešimo šventė!

Prienų vidurinės mokyklos (dabar vėl tapusios „Žiburio“ gimnazija”) 31-osios laidos abiturientų 60-metis

DSC_6484

Prieš 60 metų, 1955-aisiais, Prienų vidurinę mokyklą baigė 60 abiturientų, po 30 abiejose klasėse. 11a klasės auklėtojas buvo mokytojas J. Žiugžda, 11b klasės auklėtoja – mokytoja G. Andrašiūnienė. Kartu su auklėtojais Anapilin jau iškeliavo 21 mokinys: 11a klasės – 7, 11b kl.– 14.

Kai susirenkam prie savosios „Žiburio“ gimnazijos atverstos knygos, ilgai negalim vieni kitais atsidžiaugti, atsimyluoti ir atsigėrėti tyliai tyliai plaukiančiu Nemunėliu. Kiek daug čia patyrėme nepamirštamų laimės valandų, nors augom sudėtingu laiku. Ir tėvai, ir mokytojai bijodavo net užsiminti apie tuos baisius šaudymus, vežimus. Bet, anot A. Bingelio, neprapuolėm, susivokdavom, kas savi, kas svetimi.

Poetas Antanas Gailius vaizdžiai apibūdino neramųjį pokarį, pavadinęs jį užgniaužtų jausmų, neišreikštų nuoskaudų, nutildytų laimių laiku. Laimė, kad mūsų klasėje mokėsi narsūs, bebaimiai vyrukai – Arvydas Starkauskas ir Valentinas Ardžiūnas. Deja, su Valium teko nedaug bendrauti, nes Prienuose jis pasirodė mums bebaigiant mokyklą, kai grįžo iš pirmosios tremties. Šitie nenuoramos sugalvodavo visokių žygių, kelionių, švietė, tobulino neišprususias galveles, klojo tikruosius patriotizmo pamatus.

Plačiau apie bendraklasius, studijavusius ir Sibiro „universitetuose“, jau rašėme „Gėlupyje“, kai šventėme mokyklos baigimo auksinį jubiliejų. Visko neišpasakosi, bet verta prisiminti šį sykį tik mūsų 11a klasės sueigon užsukusios I. Stanevičiūtės iš 11b pasakojimą. Sykį ir jai teko dalyvauti V. Ardžiūno organizuotoje išvykoje į Prienšilį. Rimtai prie laužo pasikalbėję apie okupuotos Lietuvėlės žmonių vargus, posėdį užbaigė įkeldami trispalvę į aukštą medį. O mergaitės kaseles papuošė tautinėmis juostelėmis. Žinoma, grįžtant namo visi įkalčiai buvo paslėpti… Jau aprašėme ir nepamirštamas keliones sunkvežimiais į Anykščius, Palangą, o garlaiviu – į Alytų, Kauną. Jų sumanytoja – mokytoja G. Andrašiūnienė.

Mielą staigmeną šįkart parengė šaunioji mūsų pianistė O. Vyšniauskaitė. Vos trys mėnesiai praslinko po sudėtingos klubo sąnario keitimo operacijos (pasirodo, ir daktarai serga!), o ji jau atvairavo savo baltą mašinytę ir atvežė ypatingą dovaną – kibirėlį vandens lelijų iš savo sodybos tvenkinuko. Net aikčiojom iš džiaugsmo, iš netikėtumo, nes šitos gražuolės puošė anuomet išleistuvių salę. Gėlių priskynė vyrukai su A. Starkausku priešaky iš Prienšilio glūdumoje liūliuojančių pelkėtų ežerėlių, kur knibždėjo galybė dėlių. Lelijos plūduriavo mokyklos salės estrados pakrašty pastatytuose dubenyse ir atrodė tarsi mažos gulbelės. Tuo metu gal dar jos nebuvo įrašytos į Raudonąją knygą, tad ir priekaištų negauta.

Ne visi džiaugėsi artėjančia išleistuvių diena. Ypač liūdėjo Aldona Kernazickaitė, sunkios ligos kamuojama. Galvojo, kad teks atsisveikinti su atestatu. Išeitį pasiūlė mūsų neramieji vyrukai. Tereikėjo paprašyti gydytojos Janulytės, kad nors į abiturientų pokylį išleistų ligonę. Toji sutiko su sąlyga, kad bus pakviesta į iškilmių balių. O baliuj nutiko tikri dyvai! Dailią daktarytę taip įsižiūrėjo mokytojas J. Karčiauskas, kad netrukus ir pasipiršo! Nuskilo ir Aldonai – be egzaminų gavo brandos atestatą, nes atsirado gerų užtarėjų.

J. Ratkevičiūtės devizas – tobulėjimas. Prisižaidusi su anūkais protų mūšiuose, sugalvojo išaiškinti ir mūsų gebėjimus. Šį tą atkapstėm atminties užkaboriuose, nuoširdžiai dėkojom „mūšių“ kėlėjai.

Toliausiai nuo tėviškės likimas nubloškė kelių tiesimo specą A. Urbonavičių. Įsikūręs žemaičių sostinėje Telšiuose, net metus lygino, dailino, tiesė naujus plentus ir greitkelius. Pasiekė aukštų postų pagarsėjusioje įmonėje „Žemaitijos keliai“, bet neišpuiko. Po 10 metų vėl atvyko pasibūti su bičiuliais. Jis negailėjo pagyrų mūsų mokyklos statytojams. Prisiminė patogius plačius laiptus, kuriais skubėdavom į klases antrame aukšte. Čia buvo ir mokytojų kambarys, kamputyje glaudėsi nedidelis bufetėlis. Kas įstengė, ten pirko bandelę ir stiklinę labai karštos arbatos. Ją išgerti tekdavo tik per kitą pertrauką, kai atvėsdavo. Ir niekas nesupainiodavo tų stiklinaičių, ir nesikėsino.

Visi maloniai A. Urbonavičius prisiminė keistos konstrukcijos sraigtinius laiptus, vedusius į pirmą aukštą, į aktų salę, kur vykdavo patys įdomiausi dalykai – repeticijos, koncertai ir šokiai, šokiai su visokiais viliotiniais ir vilionėmis.

Į sportus linkusieji negalėjo pamiršti ir puikios sporto salės, dviejų aikštynų, ypač sporto, žiemą įrengtos čiuožyklos. Ne veltui dažnai nugalėdavom Alytaus didmiesčio komandas!

Mokyklos įkūrėjas kunigas P. Martišius mokinių ir visuomenės džiaugsmui įveisė kelis sodus, medelyną. Mums artimiausias – mažasis, prie pat mokyklos. Apie jį gražių žodelių paskyrė mokytoja Anarsija Adamonienė („Prienų „Žiburio“ gimnazija, 1918–1998“): „Pro mažyčius vartelius patekęs į jį, iš karto leisdavaisi cementiniais laiptais į pakalnę. Revuonos paupiu ėjo takelis, kuriuo galėjai pasivaikščioti. Buvo ir romantiškas tiltelis į kitą upelio pusę. Sode buvo be galo jauku, romantiška, abiturientai čia dažnai sutikdavo aušrą.“

Iš šios knygelės šį tą paskaitė V. Gaidamavičiūtė, lauktuvėms atvežusi ir didžiulį saldų sūrį. Visose sueigose ji rūpestingai surašo pribuvusius, su visais adresais ir telefonais. Iš jos užrašų išsiaiškinome, jog per savo Auksinį jubiliejų taip suartėjome, kad pradėjome kasmet susitikinėti. Turime net linksmą kvietimą vasaros vidury sunešti klumpes į „Žiburio“ gimnazijos mokytojo J. Eidukevičiaus sodnelį Paprienėje.

Taip linksmai beūturiuojant jaukioje Kultūros namų kavinukėje ir vėlus vakaras užklupo. K. Stankūnas, garbingasis mergelių gelbėtojas nuo matematikos skausmų, puikiai užbaigė mūsų sueigą. Pažadėjo kitam jubiliejui, kai jau būsime ypač brandūs, iš savo išaugintų vynuogių subrandinti patį gardžiausią brangvynį, tikrą amžinos jaunystės eleksyrą.

 

Marija Eidukevičiūtė-Trasauskienė

2015 07 05

3 foto

Nuotrauka iš V. Gaidamavičiūtės albumo

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close