A. Guoga: kodėl skęstančių laivų gelbėjimas tapo geležinkeliečių reikalu?
Dar viena neatsakingai ir nemokšiškai (labai tikiuosi, kad ne piktybiškai) valdoma valstybinė įmonė atsidūrė ant prarajos. O kartu su ja – mūsų laivynas su niekuo dėtais, užsienio uostuose įkalintais jūreiviais. Privatus bankas, skolinęs įmonei ir prisiėmęs visas skolintojui tenkančias rizikas, staiga suvokia, kad jam tai nepatinka. Vyriausybė greit „suveikia” 3 milijonus eurų įmonei išgelbėti ir mūsų jūreiviams pargabenti. Bet juk visi suprantame, kad ši finansinė injekcija nustekentos įmonės, kuri, beje, turi visą potencialą būti sėkminga, neišgelbės. Ir kaip bebūtų gaila, neišvengiamas „Lietuvos jūrų laivininkystės” bankrotas nėra pats liūdniausias faktas šioje istorijoje.
Vyriausybė geba tik reaguoti
Daug liūdniau nuteikia mintis, kad mūsų Vyriausybė eilinį kartą parodė, kad nesugeba būti pro aktyvi, nesugeba imtis iniciatyvos laiku, neturi idėjų ir tik reaguoja į kritines situacijas. „Lietuvos jūrų laivininkystės” atveju nesugebėta užbėgti įvykiams už akių ir nesuvaldyta bręstanti krizė. Sunku pasakyti, ar tai abejingumas ar tiesiog nekompetencija.
Prezidentė pastarosiomis dienomis užsiminė, jog dėl „Lietuvos jūrų laivininkystės” problemų į Vyriausybę kreipėsi dar 2013 m. Neįtikėtina, tačiau nuo to laiko padėtis ėjo vis blogyn. Šį kartą Vyriausybė nesugebėjo nieko imtis, net reaguodami į akivaizdžias problemas. Nusiritom iki situacijos, kada Europos Sąjungos narės valstybinės įmonės turtas kartu su žmonėmis (!!!) areštuojamas, kaip kokios „bananų respublikos”. Gėda.
Man, kaip iš verslo atėjusiam žmogui, kyla daug klausimų. Kodėl Vyriausybė nesiėmė įmonės atskyrimo nuo Susisiekimo ministerijos? Kodėl skola negalėjo būti restruktūrizuota, o įmonės akcijos perduotos bankui? Kodėl net biržoje kotiruota įmonė nebuvo atiduota privatizacijai? Kodėl banko prisiimtos rizikos, su Vyriausybės palaiminimu, permetamos ant mokesčių mokėtojų pečių? Pripažinkime, kad įmonė iš esmės jau bankrutavusi. Perduokime ją bankui ir tegul ten garbūs finansininkai sprendžia vystyti ją, parduoti, ar skelbti bankrotą.
Gelbėjimo ratas
Praėjusią savaitę pagaliau praregėta. Bankrotui pasmerktą „Lietuvos jūrų laivininkystę” didžiai finansų analitikų nuostabai buvo nuspręsta gelbėti. Tereikėjo neformalaus SEB banko ir Vyriausybės atstovų pasitarimo, kuris staiga pavirto oficialiu. Įmonę gelbės tas pats bankas, dėl įsiskolinimų kuriam ši įmonė ir bankrutuoja.
Įdomu ir tai, jog sutartą 3 milijonų eurų paskolą laiduoti sutiko kita valstybinė įmonė. Tai reiškia, kad „Lietuvos jūrų laivininkystei”, nepajėgiant grąžinti bankui naujai paskolintos sumos, ją iš savo uždirbto pelno ir valstybei skirtų dividendų padengs „Lietuvos geležinkeliai”. Ko tik nepadarysi dėl mylimos socialdemokratų Vyriausybės, o jei dar pats premjeras paprašo. Na, kaip nepagelbėsi geriems bičiuliams…
Nelabai kas ir tiki, kad skolą gali padengti tikrasis skolininkas. „Lietuvos geležinkeliai” jau net suformavo visos laiduojamos sumos dydžio mokėjimo į Valstybės biudžetą atidėjimą. Štai taip per vieną dieną premjeras pratęsė bankrutuojančios įmonės agoniją ir „pravalgė” 3 milijonus eurų, kurie jau praktiškai buvo nugulę valstybės biudžete. Reaktyvūs ir nekompetentingi Vyriausybės sprendimai mums kainavo milijonus. Tokį žingsnį vertinu vienareikšmiškai – tai valstybės lėšų švaistymas ir siaurų interesų grupių protegavimas.
Kiek dar kainuos nemokšiškumas?
Ir ši istorija čia dar toli gražu nesibaigia. Išgirdę apie tokį „reikaliukų sutvarkymo” metodą, Konkurencijos tarybos ekspertai garsiai ir aiškiai pasakė, kad tokie Vyriausybės viražai, finansuojant vieną valstybinę įmonę kitos sąskaita, prieštarauja Europos Sąjungos teisei. Dėl valdančiųjų nekompetencijos valstybei gresia dar ir milijoninė bauda.
Šioje situacijoje, manau, ne man vienam norisi pasiteirauti premjero, Susisiekimo ministro, pagaliau „Lietuvos jūrų laivininkystės” vadovų – kas toliau? Valstybinė įmonė bankrutuoja. Žmonės įkalinti neaišku kokiuose pasaulio galuose. Bent ko vertas turas – išparduotas. Problema vilkinta jau kelis metus…
Vėl visu gražumu iškyla atsakomybės klausimas. Ir dar padorumo.
Antanas Guoga
