Įvyko Vilkaviškios vyskupijos ministrantų, aduoruotojų ir giedotojų stovykla ,,TOTUS TUUS!“
Jau įpusėjo vasara – atostogų, įvairių pramogų ir iniciatyvų metas, kada dažniausiai gyvename šiek tiek kitokiu ritmu. Liepos 14–20 dienomis Nemunaičio stovyklavietėje (Alytaus raj.) su dideliu trenksmu praūžė ir tryliktoji Vilkaviškio vyskupijos ministrantų, adoruotojų, giedotojų, stovykla ,,TOTUS TUUS!“ Šiais metais į ją susirinko 18 veržlių, energingų, Dievo dovanomis dalintis norinčių, visus metus besiruošiančių vadovų ir daugiau nei 80 linksmų bei kūrybingų stovyklautojų. Visą savaitę ši smagi kompanija, atsiliepdami į popiežiaus Pranciškaus kvietimą švęsti pašvęstojo gyvenimo metus, bendromis jėgomis per pačias įvairiausiais veiklas (švęsdami Eucharistiją, dalyvaudami būreliuose, vakaro programose ir katechezėse) siekė geriau pažinti, kas iš tikrųjų yra vienuolinis gyvenimas.
Pirmoji diena – Pašvęstojo gyvenimo aušra (dykumos Tėvų diena)
Pirmąją stovyklos dieną jau nuo pat ankstaus ryto į stovyklavietę pradėjo rinktis stovyklautojai. Užsiregistravę jie pateko į dykumą, kurioje susipažino su dykumų tėvų mokymu ir turėjo atlikti pačias įvairiausias užduotis: sprendė galvosūkius, vienas kitą maitino džiovinta duona, darė gerus darbus, atsigulę ant žemės bandė pajusti gamtą ir supančią aplinką. Visiems įveikus dykumą, prasidėjo džiugus stovyklos atidarymas. Vaikai plojimais sveikino kiekvieną į stovyklautojų būrį atbėgantį vadovą.
Atidarius stovyklą, visi keliavo susipažinti su savo būreliais, kuriuos stovykloje labiau įprasta vadinti šeimomis. Susipažinimą palydėjo pirmosios katechezės, kuriose stovyklautojai kalbėjosi apie pašvęstojo gyvenimo pradininkus – dykumos tėvus ir visą vienuolinio gyvenimo atsiradimo pradžią. Šios dienos Eucharistiją kartu su stovyklautojais ir vadovais šventė, o vėliau kartu su jas ir vakarieniavo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, kuris yra ir šios stovyklos globėjas.
Po vakarienės vaikai skubėjo ruoštis vakaro programai: vakaro programos metu kiekviena grupelė parodė vaidinimą, atskleidžiantį jos pavadinimą. Tarp pasirodymų visi žaidė įdomius žaidimus, o vadovai parodijuodami ir atskleisdami ryškiausias savybes, pristatinėjo vienas kitą.
Antroji diena – benediktinų diena
Antroji stovyklos diena skirta buvo pažinti vieną iš seniausių vienuolių kongregacijų – benediktinus ir Šventąjį Benediktą. Pirmąsias žinias apie juos vaikai gavo iškart po ryto maldos: kiekviena grupelė turėjo šarados būdu suvaidinti ir atskleisti tam tikrus Šventojo Benedikto gyvenimo faktus. Katechezėje buvo bandoma plačiau ir giliau ir susipažinti su šia kongregacija, vaikai rašė maldas, skirtas melstis prieš konkretų darbą ir turėjo galimybę pasiklausyti ir grigališkojo choralo – benediktinų saugomos tradicijos. Taip pat ypatingos buvo ir šios dienos šv. Mišios – jos buvo aukojamos lotynų kalba.
Vakare vaikai leidosi į kelionę laiko mašina, kurioje patyrė daug nuotykių ir išbandė pačius įvairiausius dalykus: dalyvavo riterių turnyre, leidosi į kelionę su Kristupu Kolumbu, dažuose pavilgytais kankorėžiais šaudė į prie medžių pritvirtintas figūras, lipo per Berlyno sieną, o galiausiai susitiko su pačia prezidente.
Trečioji diena – karmelitų diena
Trečioji diena kvietė visus pajusti karmelitišką dvasią ir labiau susipažinti su šia kongregacija. Kadangi tai kontempliatyvaus gyvenimo vienuolija, šią dieną dienotvarkė buvo panaši į uždaro vienuolyno: stovyklautojai buvo žadinami 6:30 val., dienos eigoje meldėsi rytinę, dieninę ir vakarinę liturginių valandų maldas, valgio metu laikėsi visiškos tylos. Prieš katechezes vaikai gavo po mintį iš Šventojo Rašto ir ją tyloje apmąstydami, poromis keliavo į katechezių vietas. Labiau susipažinus su karmelitų kongregacijos istorija, katechezių vadovai stovyklautojams perdavė jautrų, gilų, švelnų, meilės kupiną Jėzaus laišką ir pakvietė parašyti jam atsakymą. Ši tylos, ramybės, susikaupimo diena baigėsi Susitaikymo pamaldomis.
Ketvirtoji diena – kazimieriečių diena
Ketvirtąją dieną labiau pažinome Lietuvos šventąjį – Kazimierą ir jo pasekėjus. Pažintis su jais prasidėjo žiūrint trumpą informacinį filmą apie šv. Kazimierą. Ši diena buvo ypatinga, kadangi stovyklaujantieji sulaukė svečių – tai buvo 7 vienuolės iš įvairių Lietuvoje veikiančių kongregacijų. Jos kartu su visais vakarieniavo ir dalyvavo vakaro programoje: stovyklos vadovai dviem valandoms virto filmavimo studijos darbuotojais (garso, vaizdo, veiksmo operatoriais ir kt.), vienuoles į filmavimo studiją atvežė lenktynininku virtęs vadovas, o raudonu kilimu vedė asmens sargybinis.
Vienuoliškąjį gyvenimo kelią pasirinkusias moteris įvairiomis temomis kalbino du laidos vedėjai, kurie ragino ir stovyklautojus naudotis proga bei drąsiai užduoti kilusius klausimus. Po labai nuotaikingos vakaro programos sesės dar pasiliko kartu aptari praėjusios dienos. Kadangi šv. Kazimieras yra ir Lietuvos jaunimo globėjas vaikų laukė maloni staigmena – diskoteka. Tačiau tai buvo ne vienintelė staigmena tą dieną. Antrą valandą nakties pasigirdo bildesys, sirenos ir raginimai keltis. Visiems atsibudus ir šiltai apsirengus prasidėjo maldingas naktinis žygis. Jo pabaigoje keliaujantieji išvydo prie užrakintų bažnyčios durų besimeldžiantį Kazimierą, o išeidami pro bažnyčios teritorijos vartus gavo kunigo palaiminimą.
Penktoji diena – pranciškonų diena
Penktąją dieną atėję pusryčiauti stovyklautojai rado malonią staigmeną – ant kiekvieno stalo buvo pamerkta nedidelė žolynėlių puokštė, o prie jos prikabintos šventųjų Pranciškaus ir Antano Paduviečio mintys. Visa tai buvo užuomina, jog diena skirta susipažinti su pranciškonų vienuolija. Vaikai apie šiuos du asmenis detaliau kalbėjosi su katechezių vadovais, taip pat jos metu mėgino susikaupti ir pajusti gamtą taip, kaip tai mokėjo daryti šv. Pranciškus. Vakare buvo surengta miško šventė – orientacinis žygis, kuriame stovyklautojai keliavo po įvairias gamtos karalystes: žuvų, grybų, lapių, pelėdų, zuikių, pušų ir ten atliko pačias netikėčiausias užduotis.
Šeštoji diena – jėzuitų diena
Šeštąją stovyklos dieną atidžiausi stovyklautojai ir vadovai eidami pusryčiauti ir skaitydami ant medžių pakabintas nuorodas galėjo sužinoti keletą faktų apie Jėzuitų kongregacijos įkūrėją – šv. Ignacą Lojolą. Vėliau viską susisteminti padėjo ir papildė katechezių vadovai. Kadangi šeštoji stovyklos diena buvo sekmadienis, stovyklaujantieji tą dieną šv. Mišias šventė kartu su Nemunaičio parapijos bendruomene. Šia proga įvyko ir labai draugiškos futbolo rungtynės, o po rungtynių įkaitusius vadovus ir stovyklautojus atgaivino linksmas vandens karas – dar viena staigmena vaikams. Kadangi jėzuitai garsėja savo akademiškumu, išsilavinimu ir žiniomis, vakare visų laukė protmūšis, o po jo – nuotaikinga diskoteka.
Šiandienos šventųjų diena
Paskutinę stovyklos dieną buvo kalbama apie šių laikų šventuosius: šv. Joną Paulių II ir pal. Motiną Teresę. Katechezėse stovyklautojai turėjo galimybę labiau susipažinti su šiomis didžiomis asmenybėmis. Paskutinės stovyklos dienos Eucharistiją stovyklaujantieji šventė ne vieni – su jais buvo Marijos radijo klausytojai, kurie homilijos metu galėjo išgirsti kun. Vytauto Mazirsko pasidalijimą apie šią stovyklą.
Aptarę stovyklą, vadovai ir stovyklautojai susirinko į labai jautrų, graudulį keliantį, paskutinį vakarą kartu. Vaikai labai šiltai plojimais padėkojo vadovams, o jie stovyklautojams padovanojo šokį, po kurio šeimos išsiskirstė atsisveikinti. Daug kartų vieni kitus apkabinę, daug gražių žodžių vieni kitiems pasakę, visi sugrįžo pažiūrėti stovyklos nuotraukų ir sušokti kelių paskutinių šokių. Stovyklos pabaigoje vieni kitiems prižadėjome, kad nelauksime kitų metų: bendrausime, susitiksime, vieni kitus palaikysime varge, džiaugsme ir tikėjime. Išvykdami dauguma atsisveikino ne ,,Viso gero“, o ,,Pasimatysim!“, tad nežinia, ar galima sakyti, kad stovykla baigėsi…
Laura Bendaravičiūtė
