Kokios problemos ir rūpesčiai aktualūs senjorams?

Mūsų nepriklausomybės metai bėga, o gyvenimas kaip negerėja, taip negerėja. Ypač sunku išgyventi minimalias pajamas turintiems žmonėms ir senjorams. Pastariesiems dar labiau gyvenimą apkartino naująja nacionaline valiuta tapęs euras. Jeigu jaunimas greit sugebėjo persiorientuoti ir prie kainų, rodos, jau priprato, tai senyvo amžiaus žmonėms, dar suprasdavusiems, kad už 500–700 litų pensiją šiaip ne taip įmanoma išgyventi, pamačius pensiją eurais, plaukai piestu stojasi. Kalbinome Prienų gatvėse senjorus, teiraudamiesi, su kokiomis problemomis ir lūkesčiais jie susiduria. Dažniausiai skambėjo atsakymai: „mažos pensijos“, „dideli mokesčiai“, „brangūs vaistai“, „eurais viskas išeina brangiau negu litais“ ir pan. O iš kaimo atvykusiems senjorams bene didžiausia kliūtis – susisiekimas su miestu, patekimas į gydymo įstaigas, vis rečiau kaimiškas vietoves pasiekiantys autobusai.

 

Ieva Daunorienė iš Jiezno, 84 m.

„Atėjus“ eurui, pensininkas visai prapuolęs. Anksčiau gaudavau 670 litų, dabar pensija siekia vos 180 eurų. Šių pinigų tikrai mažai, didžiąją dalį išleidžiu vaistams, maistui, tenka mokėti ir žemės mokesčius. Dar truputį ūkininkauju – laikau arklį. Vasarą reikia ruošti pašarą – samdau darbininkus, o jiems reikia brangiai mokėti. O dar ir ši vasara kaip niekad nepalanki šienavimui. Jei nespėji suvežti šieno laiku – sulyja. Tuomet vėl reikia samdyti žmones, kad nušienautų pievą, vartytų ir grėbtų šieną iš naujo. Niekas nedirba už dyką… Taip pat tenka atvažiuoti į Prienus, į polikliniką. Tuomet du kilometrus ateinu iki plento ir stabdau pakeleivingą automobilį, nes autobusas retai važiuoja. O atvažiavus ryte – vėl reikia laukti porą valandų autobuso, kad galėčiau grįžti namo. Kai prisireikia, einu ir į Jiezno polikliniką. Man iki jos – 4 kilometrai. Mano amžiaus žmogui sunku tokį atstumą įveikti pėsčiomis, neturiu, kas mane pavėžėtų, todėl pasikinkau arklį ir pati atvažiuoju. Atvažiavusi kumelę palieku pririštą prie tvoros ir susitvarkius reikalus skubu namo. Tik vis neramu, kad jos kas nepavogtų, kai palieku vieną miestelyje. Juk visokių žmonių būna, kartais kažkam „niežti nagus“.

 

Genovaitė iš Birštono, 80 m.

„Džiaugiuosi, jog tiek Prienai, tiek Birštonas gražėja. Birštone netrūksta koncertų, renginių, kuriuose dažnai apsilankau. O į Prienus dažniausiai atvažiuoju į turgų. Birštone jo nėra, todėl vykstu į Prienų turgų nusipirkti šviežių vaisių ir uogų. Norėtųsi, kad turgus būtų ir Birštone. Juk anksčiau jis buvo, kodėl dabar nėra – nesuprantu. Man, kaip pensininkei, nėra pigu važinėti autobusais. Pensija nedidelė, klausytis valdžios pažadų, kada ją pakels, – atsibodo. Iš tokios pensijos negali niekur nuvažiuot nė paatostogauti. Taip pat nerimą kelia ir Prienų gydymo įstaigos, ypač greitoji pagalba. Girdžiu, kaip žmonės juokauja, kad čia atveža žmones tik numirti. Pati irgi turiu skaudžios patirties, kai laiku nesulaukėme greitosios medicinos pagalbos, tuomet teko patiems skubiai savo artimąjį vežti į priimamąjį. Tačiau atvežus mums pranešė, kad jau per vėlu – gyvybė užgeso. Ir daugiau žmonių Birštone skundžiasi nesulaukiantys greitosios laiku. Operatorė tepasako: „Ekipažas išvykęs“, ir viskas. Važiuok pats arba lauk, kol atsilaisvins. Savaime aišku, rajonas didelis, todėl reikėtų daugiau tokių ekipažų.“

 

Jonas Algimantas Baranauskas iš Prienų, 71 m.

„Gyvenu J. Brundzos gatvėje, keturaukščiame name. Laukiame namo renovacijos, pirmininkė tvarkė dokumentus, kad namą pavyktų renovuoti pavasarį. Tačiau iki šiol nieko nesulaukėme. Vasara tuoj pasibaigs, o jeigu namą pradės renovuoti rudenį, tai kaip reikės gyventi, kai atjungs šildymą? Pernai miesto centre renovavo namą, remonto darbai vyko nuo rudens ir per visą žiemą. Namo gyventojai „spirgėjo“ nuo šalčio, kai buvo atjungta šiluma. Mūsų namo gyventojai nori atsijungti nuo bendro miesto šildymo ir įsivesti autonominį. Jeigu reikia kur nors išvažiuoti, daug patogiau atjungti šilumą, kada pats to nori, ir taip, žinoma, sutaupyti pinigų. Laukiam renovacijos „išsižioję“ (juokiasi). Senjorams, kurie negauna kompensacijų, per brangu mokėti už šildymą. Dabar pensiją pakėlė 5 eurais. Tai tikras pasityčiojimas iš žmogaus ilgų metų darbo. Esu pensininkas, pinigų reikia visur, ligų turiu nemažai, todėl dažnai lankausi ir poliklinikoje. Tenka greitąją pagalbą išsikviesti, džiaugiuosi, kad jos nereikia laukti ilgiau nei 10 minučių. Atvažiuoja labai greitai, operatyviai. Gydytojų priežiūra poliklinikoje ir ligoninėje puiki: slaugo, rūpinasi, visuomet paguldo į ligoninę tyrimams, nepaleidžia iškart namo po skubios pagalbos.“

 

Antanina (vardas pakeistas) iš Prienų, 70 m.

„Neseniai atsikrausčiau gyventi į Prienus. Anksčiau gyvenau kaime, tačiau po vyro mirties vienai pasidarė per sunku, sveikata sušlubavo. Dabar gyvenu bute viena, susitvarkiau kompensacijas dėl šildymo ir karšto vandens. Tačiau atsikėlus gyventi į miestą, mane pradėjo piktinti, jog tenka kas mėnesį mokėti mokesčius namo bendrijai. Mokam pinigus pirmininkei, buhalterei, o vaizdas laiptinėje visai nesikeičia, nemalonu net užeiti. Namo gyventojai nepatenkinti, bet visi tyli, nereiškia pretenzijų. Paradoksalu – ten, kur gyvena pirmininkė, laiptinė kuo gražiausia. Prašome pirmininkės pagalbos kai kas nors name sugenda, o ji į tai visai nekreipia dėmesio arba piktai atšauna, jog reikia samdyti žmones ir daryti remontą savo lėšomis. Tai kur tuomet nukeliauja mūsų mokesčiai? Gaunu 180 eurų pensijos, tai sumokėjus mokesčius mažai kas lieka. Kiekvieną mėnesį mokėti apie 6 eurus namo bendrijai – vis dėlto yra nemaži pinigai. Jeigu žinotume, kad pinigus teisingai panaudoja, tai nebūtų taip gaila, o dabar niekas nežino, kur jie nukeliauja. Nepaisant to, džiaugiuosi gyvenimu mieste. Prienai labai gražus miestas, aplinka nuolat tvarkoma, visur gėlynai, medeliai. Tenka ir poliklinikoje apsilankyti, kantrybės turiu, man už durų nesunku palaukti, juk gydytoja neturi keturių rankų, visų vienu metu neaptarnaus (šypsosi).“

 

Ona iš Šilavoto, 63 m.

„Esu pensininkė, neprašau jokių pašalpų, nors neretai sunku su keliais šimtais eurų pragyventi. Mano sūnui amputuota koja, turi antrą neįgalumo grupę, dukra vieniša augina vaikus. Pas mane šeimoje tie, kas gali, dirba, kas ne – gyvena iš pensijos. Kol kas nelendam niekam į akis, nenorim socialinių pašalpų. Nebent viskas dar labiau pabrangtų, tuomet jau reiktų kur nors kreiptis pagalbos, nes paprasčiausiai nepajėgtume išsilaikyti. Vienintelis prašymas valdininkams būtų – sutvarkyti kanalizaciją Šilavote. Ją turi įsivedę tik viešosios įstaigos: seniūnija, mokykla ir keletas pavienių žmonių, kurie gali tai sau leisti. O paprasti kaimo žmonės, pensininkai, darbininkai, kurie visą gyvenimą dirbo, mokėjo mokesčius, dabar, atėjus senatvei, neturi paprasčiausio patogumo – kanalizacijos. Jau daugiau nei dešimtmetį keliamas šis klausimas. Visi žmonės to nori, galime prisidėti ir patys, kiek išgalime. Kalbėjome su ankstesniu seniūnu dėl šio projekto. Buvo atsiradę kalbų, jog skirta pinigų, tačiau taip viskas ir pasiliko pažadais. Seniūnai keičiasi, o miestelis – ne per daugiausiai. Taip pat turiu anūkų, pastebiu, jog Šilavote visai nėra veiklos jaunimui. Dėl to jiems vienintelė pramoga – degtinė ir alus. Galėtų būti, kaip anksčiau, daugiau šokių, švenčių, renginių jaunuoliams užimti. Negaliu sakyt, kad nėra visai švenčių, bet joms kažko trūksta, nėra taip, kaip anksčiau, galbūt patys žmonės pasikeitė… O atvažiavus į Prienus – gražu pažiūrėti (šypsosi): sutvarkyta aikštė, išpjauti seni medžiai, renovuojami namai – tiesiog malonu pasėdėti ir pasidairyti kaimo žmogui.“

 

Aldona iš Prienų, 77 m.

„Esu senyvo amžiaus, gyvenu viena kaip „šunelis“. Mano vienturtis sūnus gyvena užsienyje. Anksčiau jis Prienuose turėjo darbą, tačiau dirbdamas patyrė traumą – trūko stuburo slankstelis. Gydytojai uždraudė sunkų fizinį darbą, todėl čia lieti prakaitą už nedidelę algą nebuvo verta. Galima sakyti, dėl to labai vėlai pradėjo mokytis. Dabar jis Švedijoje studijuoja mediciną. Mano sūnui 43 metai, bet amžius nesutrukdė tapti pirmūnu, už pastangas ir gerus mokslo rezultatus gauti skatinamąją stipendiją. Jis, kaip ir aš, bus radiologijos laborantas. Baigęs mokslus, prižadėjo mane pasiimti į Švediją. Po studijų ten ir dirbs, mat jis prarado Lietuvos pilietybę. Užsienyje jis gyvena jau 12 metų, laisvai kalba švedų, anglų kalbomis. Sūnus eina mano pėdomis: pati poliklinikoje radiologijos laborante išdirbau net 46 metus. Sukaupusi ilgametę patirtį puikiai žinau, kaip vyksta darbas poliklinikoje. Laiko turiu, nepykstu, kai tenka ilgiau palaukti eilėje, juk nepriimsi visų laukiančių vienu metu. Gyvenimas Prienuose neblogas: šaligatviai, gatvės sutvarkytos, kursuoja miesto autobusas. Vienintelis dalykas, kurio norėčiau paprašyti – tai mažesnių mokesčių už šilumą, ypač žiemą. Turiu žemės sklypą netoli Marijampolės, todėl man neskiria jokių kompensacijų, tenka pragyventi iš pensijos. Džiaugiuosi, kad sūnus nepamiršta, kai pritrūkstu pinigų, man visada jų atsiunčia.“

 

Algimantas Krilavičius iš Balbieriškio, 65 m.

„Negaliu per daug skųstis. Pensijos gaunu 250 eurų, o jeigu gaučiau daugiau – tai būtų dar geriau (juokiasi)! Mano žmona dar dirba, jai iki pensijos liko vieneri metai. Sudėjus jos atlyginimą kartu su mano pensija, bendras pinigų vidurkis – nemažas. Visų pirma, mums jokių kompensacijų niekas neskirtų, o antra – mums jų ir nereikia. Gyvenu nuosavame name, šildomės kietuoju kuru. Teko skaičiuoti, kad žiemos metu mes kur kas brangiau mokame už malkas, anglis, briketus nei besišildantys butuose. Mano pensija per didelė, kad malkas kompensuotų, esu per daug turtingas (šypsosi). Gyventi Balbieriškyje smagu, miestelis ramus, negirdėti apie vagystes. Dažnai atvažiuoju į Prienus, dažnai kursuoja autobusas. Jau nuo senų laikų dėl transporto nekilo jokių bėdų. Prienuose dalyvauju aklųjų ir silpnaregių sąjungos susitikimuose, atvažiuoja žmonių ir iš Kauno, susirinkime dalyvauja apie 90 žmonių. Susitikimo metu aptariame praėjusias išvykas, taip pat planuojame naujas. Buvome neseniai išvykę į Lietuvos valdovų rūmus. Smagu pamatyti kažką naujo ir prasiblaškyti.“

 

Justinas Šalčius iš Balbieriškio, 77 m.

„Kai Lietuva pradėjo eiti nepriklausomybės link, dirbau Krašto apsaugoje. Pirmieji nepriklausomybės metai buvo itin pavojingi. Prisimenu, kaip gatvėje susidurdavome su sovietų saugumo pareigūnais „omonininkais“. Dirbau tuomet, kai vyko žudynės pasienyje, galima sakyti, kasdien kildavo pavojus gyvybei. Pamenu, kai popiežius Jonas Paulius II 1993 m. lankėsi Kaune, netoli jo ir aš budėjau. Po penkerių metų tarnybos, valdžiai pasikeitus, padalinius vis mažino… Tarnavau pavojingiausiu laikotarpiu, rizikavau dėl Lietuvos kiek galėjau, o kai man prireikė pagalbos – vyriausybė numojo į mane ranka. Prieš keletą metų kreipiausi į buvusią krašto apsaugos ministrę R. Juknevičienę. Prašiau, kad man ant senelių žemės padėtų namelį pasistatyti. Nedidelį, norėjosi ant protėvių žemės amžių nugyventi. O iš mano menkos pensijos jau nieko nepavyktų pastatyti… Matyt, įstatymas nepriimtas, ir jie man niekuo padėti negalėjo… Dabar tą žemę beliko išnuomoti. Vaikai irgi sunkiai užsidirba pinigus. Vienas sūnus emigravo į Berlyną, ten jau 4 metus dirba autoservise. Moka vokiečių kalbą, uždirba nemažai, kol kas net negalvoja grįžti atgal. O kitas sūnus pasiliko čia, dirba vairuotoju. Darbas paprastas, bet šiais laikais reikia džiaugtis nors tokį turint.“

 

Antanina iš Jiezno, 81m.

„Jiezne gimiau ir užaugau. Visą jaunystę blaškiausi po visą Lietuvą, dirbau net ir užsienyje. Dabar vėl grįžau į tėviškę. Visą gyvenimą dirbau vidaus ligų gydytoja, užsidirbau nemažą pensiją. Kiek gaunu – tiek ir užtenka. Juk neprašysi antros (šypsosi). Miestelis per daugelį metų kardinaliai pasikeitė. Kaip senovėje žmonės kalbėjo, dabar Jiezne – Amerika. Anksčiau niekada parduotuvės nebuvo tokios pilnos kaip dabar: maisto produktai, avalynė, drabužiai, tiek dėvėti tiek nauji – prisiperki žema kaina ne tik visko sau, bet ir vaikams, anūkams bei giminaičiams. Grįžus po daugelio metų į Prienų kraštą, matosi, kaip jis pasikeitė: darbštūs žmonės dirba, puoselėja savo namus, kuria jaukią aplinką. Retkarčiais aplankau Prienus, atvažiuoju autobusu. Jie kursuoja gana dažnai, manau, kad ir pakanka. Juk beveik pas kiekvieną kieme stovi bent po kelis automobilius, tai autobusas nėra toks reikalingas kaip anksčiau.“

 

Liucija Simanavičienė iš Pakuonio, 70 m.

„Aš esu žmogus, kuriam svarbiausia yra ne valdininkų ar gydytojų dėmesys, o šiltas bendravimas su namiškiais, kaimynais. Gyvenu kartu su sūnumi. Jis džiaugiasi darbu Lietuvoje. Nors dirbti tenka sunkiai, tačiau šmaikštauja, kad į užsienį išvyktų tik mirtinu atveju. Vaikai padeda finansiškai, perka maistą, sumoka mokesčius. Buvau pasiėmusi paskolą 30 000 litų būsto remontui. Liko 11 mėnesių ir baigsiu išmokėti iš savo minimalios pensijos. Jeigu ne vaikų pagalba, kažin ar būčiau skolinusis iš banko. Atvirai kalbant, man vienai prasimaitinti užtektų ir 1 euro per dieną. Žinoma, kartas nuo karto tenka apsilankyti ir Prienų poliklinikoje. Neseniai tvarkiausi dantis, man, kaip pensininkei, dantų priežiūra – nemokama. Tačiau nenorėdama gaišti laiko eilėse prie gydytojo kabineto, geranoriškai susimokėjau už paslaugas, taip viską daug greičiau atliko, ir likau labai patenkinta. Iš Pakuonio yra truputį sudėtinga pasiekti miestą. Ypač dabar, kai iš Pakuonio nevažiuoja autobusas į Kauną, tik į Piliuoną arba į Prienus. Iki Piliuonos niekada nevažiuoju, nerizikuoju. Ne kartą teko girdėti, kai žmonės skundžiasi taip ir nesulaukę autobuso. Kartais, grįždama iš Kauno, išlipu Pabališkių stotelėje ir paprasčiausiai einu pėsčiomis namo. Atstumas – 6 kilometrai. Kodėl nepareiti – oras gražus, patogi avalynė? Tačiau vis atrodo, jog mane aplanko stebuklas – išlipus iš autobuso vis kaimynai ar pažįstami sustoja ir parveža namo (juokiasi)!“

 

Lilija Zaiceva iš Nemajūnų, 60 m.

„Pensiją turėčiau gauti kitais metais. Dabar esu bedarbė. Darbo nebijau – kur tik atsirasdavo darbo, ten ir eidavau. Neatsisakau ir darbo biržos pasiūlymų: važiavau ir į Daukšiagirės sodus rinkti obuolių, darbavausi ir Prienų senelių namuose. Įprastai vasaros sezonu važiuoju dirbti į Klaipėdą, vaikų stovyklą „Pasaka“. Dirbu prižiūrėtoja, tvarkau patalpas. Šį darbą radau per pažįstamus, juo esu labai patenkinta. Gauname nemokamą nakvynę, maitinimą ir, žinoma, atlyginimą. Ten darbavausi 4 vasaras iš eilės, tačiau šiais metais nepavyko išvažiuoti… Turiu pasiligojusį sūnų namuose, jį reikia slaugyti. Dabar sūnui tvarkau neįgalumo grupę, gydytojai žiūri į viską pro pirštus, stumdo nuo vieno prie kito. Tenka dažniau lankytis poliklinikoje, pati nevairuoju, todėl sudėtinga iš Nemajūnų atvažiuoti į Prienus. Autobusas retai važiuoja, todėl mano sūnus, pakeliui vykdamas į darbą, mane palieka Prienuose, bet paskui, susitvarkius reikalus, net keletą valandų tenka lūkuriuoti stotyje ir laukti, kol galėsiu grįžti į namus.“

 

Steponas Tveragas iš Prienų, 65 m.

„Man, kaip prieniečiui, vakarais, nuo 23 valandos, po miestą vaikščioti atrodo nesaugu. Tokiu laiku yra žmonių, kurie grįžta iš darbų, eina namo, o apšvietimo beveik nėra. Pastebėjau, centrinės gatvės daugiau apšviestos, o toliau nuo centro – visai tamsu. Naktimis galėtų ilgiau šviesti žibintai. Jauniems galbūt nėra taip baisu, bet vyresnio amžiaus gyventojams, senjorams, naktį tikrai nejauku išeiti į gatvę. Juk maža kas gali išlįsti iš tamsos?.. Na, o pats esu pensininkas, kaip ir dauguma senjorų gaunu nedidelę pensiją. Gyvenu name, žiemą šildomės patys, perkame malkas pilna kaina, susimokame už viską, nenorim likti niekam skolingi. Teko girdėti, kad tie, kurie prašo kompensacijų, jų negauna, tai mes nutarėm nervų negadint ir savomis lėšomis pragyventi. Reikia dėkot Dievui, jog mano sveikata puiki, nereikia dažnai varstyti poliklinikos durų ir savo jėgomis pavyksta puikiausiai pragyvent (šypsosi).“

 

Rasa iš Prienų (vardas pakeistas), 63 m.

„Su didžiausiomis problemomis žmogus susiduria, kai užklumpa liga. Prieš šią bėdą visos kitos nublanksta. Didžiausia problema man, kaip ir nemažai daliai Prienų rajono ir Birštono žmonių – vieniems, kurie serga, kitiems, kurie lanko sergančiuosius, susisiekimas su Onkologijos ligonine (neprivažiavus Kauno). Jūs neįsivaizduojate, kaip sunku žmogui, kuriam atliekama chemoterapija, nukakti iki ligoninės procedūroms, kai ir jėgos silpsta, ir pykina, ir kantrybės pagaliau nėra. Pasiekti ligoninę gali tik per Kauną. Galima būtų pasakyti – važiuoju į Kauną per Vilnių. Tai ir čia panašiai, tik humoras juodas. Kaip valdžia palengvintų sergantiems onkologiniams ligoniams gyvenimą, jeigu „paleistų“ nors maršrutinį mikroautobusą, nors kartą per dieną. Paskutinį kartą (kai važiavau į Onkologijos ligoninę) Kauno stoty teko laukti beveik valandą mikroautobuso, kuris nuvežtų iki ligoninės. Man dabar leidžiama chemija, jėgų nėra, pykina. O dar buvo karšta! Ir ligoninėj teko kalbėtis su šio krašto žmonėmis (patikėkit – jų yra ne taip jau mažai) – visi skundžiasi, kad blogai, kad į ligoninę, kuri būtų greičiau pasiekiama iš Prienų, reikia važiuoti dukart ilgiau ir sudėtingesniu maršrutu. Tai toks būtų mūsų, ligonių, prašymas valdžiai – išgirsti ir mus. Neduok Dieve, niekam tokios ligos…“

 

Kalbino ir fotografavo Monika Kazlauskaitė

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close